Turbūt grybų karalystės, kurią sudaro apie šimtą tūkstančių rūšių, savo evoliuciją pradėjusių paleozojaus eroje prieš penkis šimtus milijonų metų, išsamiau pristatyti nereikia. Kasdien su jais susiduriame. Jie dalyvauja kone kiekvienos ekosistemos gyvenime, ardydami negyvą organiką, taip aktyviai įsijungdami į medžiagų apykaitos ratus. Grybų yra ir patogenų tarpe, sukeliančių augalų bei gyvūnų ligas, ir parazitų, mintančių kitais gyvais organizmais. Tačiau daugiausia jų rūšių prisitaikė skaidyti negyvą organiką.
Pažindamas grybus, žmogus išmoko pasinaudoti daugeliu grybų rūšių gebėjimų, naudoja juos maistui, maisto pramonėje įvairių produktų (alaus, vyno, sūrių gamyboje), medicinoje. Išmoko ir susidoroti su nepageidaujamomis grybų rūšimis.
Bonsų kultūroje grybai taip pat gali turėti labai didelę (teigiamą ar neigiamą) reikšmę.
Turbūt greičiausiai gali būti pastebėta jų daroma žala tada, kai mūsų augintiniai užsikrečia parazitiniais grybais. Tai gali būti įvairios šaknų, kamieno bei šakų, lapų, vaisių ligos – puviniai. Kovoti su tokiais nepageidaujamais organizmais reikia nedelsiant. Naudojami kontaktiniai (pvz., vario sulfatas) ar sisteminiai (pvz., Signum nuo pušų spygliakritės) fungicidai. Juos reikėtų naudoti ne vien tik pastebėjus infekcijos židinį, bet ir profilaktiškai. Visada lengviau išvengti ligos, nei ją gydyti.
Kita vertus, grybai gali turėti ir didžiulę teigiamą įtaką medžio augimui ir vystymuisi. Tai – substrate gyvenantys neparazitiniai grybai, kurie ardo negyvą organinę substrato frakciją. Šiems grybams atsirasti reikia, kad substrate būtų bent minimalus kiekis nesuirusios organikos. Auginami vien mineraliniame substrate, tokiame kaip akadama, šie grybai vargu ar galės pakankamai vystytis.
Substrate augantys grybai ekologiniu požiūriu gali būti dvejopi: laisvai augantys saprotrofiniai arba sudarantys simbiotinius ryšius su medžiu mikoriziniai grybai. Laisvai augančios grybų rūšys nesudaro jokių ryšių su bonso šaknimis. Jų grybiena (hifai) auga tiesiog substrato dalelių paviršiuje, tarpuose tarp jų, ar įauga į vidų. Šiems grybams organinės frakcijos substrate reikia daugiausiai, nes jokios pagalbos iš medžio jie tikėtis negali.
Kuo jie gali būti mums naudingi? Augdami kartu su medžiu ir ardydami nesuirusią organinę substrato frakciją, jie atpalaiduoja maisto medžiagas, kurias medis gali panaudoti savo reikmėms.
Kai kurios grybų rūšys, „užkariaudamos” substratą, išskiria įvairias medžiagas, kurios toksinės kitiems mikroorganizmams, bet nekenkia pačiam medžiui. Tai šie grybai užtikrina ne tik laisvesnes augimo sąlygas sau, bet stabdo ir įvairių patogeninių mikroorganizmų dauginimąsi.
Taip pat tokie grybai suardo negyvas paties bonso šaknis. Gyvų šaknų jie „neįkanda”, jos lieka augti kaip augusios. Bet negyvas šaknis pradeda ardyti pradžioje bakterijos, o vėliau pasijungia saprotrofiniai grybai. Nereiktėtų jų painioti su fakultatyviniais parazitais, galinčiais ardyti tiek negyvą, tiek gyvą medieną, pvz., paprastasis kelmutis (Armillaria mellea) – jie šalia mūsų augintinių nepageidaujami. O štai saprotrofiniai grybai labai pageidautini medžių, turinčių tankias smulkias šaknis, substratuose. Per vegetacijos sezoną suardydami negyvų šaknų tinklą, jie labai mums padeda persodinimo metu – šaknų veltinis tampa retesnis, jo kedenimas valant nuo seno substrato likučių užima gerokai mažiau laiko.
Iš tokių saprotrofų man savo bonsų substrate kol kas teko matyti tik išsėtinį mėšlagrybį.
Išsėtinis mėšlagrybis maumedžio substrate
Kita grybų grupė – mikoriziniai grybai. Jie savo hifais yra susijungę su medžio šaknimis. Grybo hifai padidina augalo šaknyno siurbiamojo paviršiaus plotą dešimtis, šimtus ar net tūkstančius kartų. Taip medis efektyviau aprūpinamas vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis. Ši simbiozė yra abipusiai naudinga, nes grybas iš medžio gauna susintetintas organines maisto medžiagas.
Taigi, turbūt savaime suprantama, kad jei su mūsų bonsu substrate įsikurs ir mikorizinis grybas, laimėsime visi: ne tik grybas su medžiu, bet ir augintojas. Mikorizę sudarę medžiai yra geriau aprūpinti vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis, ypač mikroelementais), atsparesni ligoms, sausroms, geriau pasiruošia žiemai. Grybai subalansuoja medžio mineralinę mitybą, mažėja pertręšimo rizika.
Ką reikėtų žinoti, norint, kad mūsų auginamų bonsų substrate apsigyventų grybai?
Pirmiausia, reikia „užkrato’. Tikėtis, kad grybo spora pati suras kelia į mūsų bonsų soda, neverta. Reikia arba grybus „užsėti”, arba į substratą įmaišyti organinių medžiagų, jau užkrėstų grybiena. Tai gali būti miško paklotė, spyglių, lapų kompostas, kurį laiką praleidęs ir apiręs miške.
Atėjus rudeniniam grybų sezonui, bent vieną kartą metuose aš palaistau visus savo medžius „grybų išvalų ištrauka”. Po grybavimo, sutvarkius grybus, kartais būna nemažai išvalų, sukirmijusių grybų. Viskas supilama į didelį kibirą ir užpilama vandeniu. Taip paliekama kokiai valandai, retsykiais pamaišant, pamaigant grybų liekanas. Tada skystis nukošiamas ir juo palaistomi medžiai. Toks laistymas „užskaitomas” kaip tręšimas, todėl vienas tręšimas įprastinėmis trąšomis šiuo metu praleidžiamas.
Su tokia „ištrauka” medžiai gauna ir maisto medžiagų – tiek makro, tiek mikroelementų. Baimintis pertręšti azotu nereikėtų. Didžiausia grybuose esančio azoto dalis yra sujungta baltymuose. Per valandą mirkymo vandenyje, šis azotas nespėja nei atsipalaiduoti, nei išsiplauti į skystį. Bet jei išvalas vandenyje palaikysime ilgiau, po to gali tekti kovoti su pertęšimu.
Galima ant substrato paviršiaus išmėtyti ir smulkiai supjaustytų grybų kepurėlių gabaliukus. Tik nereikia persistengi ir užkloti viso substrato paviršiaus. Tada kelias dienas reiktų medį palieti stipresne srove, kad sporos pasiektų gilesnius substrato sluoksnius. Po kelių dienų mūsų bonsų sodas pradės ganėtinai nemaloniai kvepėti – tai pradėjo irti mūsų išbarstyti grybų gabaliukai. Tačiau po savaitės neliks nė kvapo, nei žymės, kad čia kažkas buvo. Didelės pertręšimu azotu rizikos čia taip pat nėra. Nemalonus kvapas byloja, kad yrant grybų gabaliukams, skiriasi amoniakas, kuris išgaruoja.
Man kol kas nepavyko sulaukti savo augintinių substrato paviršiuje valgomų grybų, bet ne kartą teko matyti nuotraukas, kaip tai pavyko kitiems. Kol kas po mano medžiais gausiai auga nenustatytos rūšies kepurėtieji grybai. Pasirodo jie po ąžuolais ir skroblais.
Mikoriziniai grybai paprastojo ąžuolo substrate
Su skroblu mikorizę iusio grybo viasiakūnis pamažu kelia sausos žolės mulčą
Šiais metais internete pamačiau akį džiuginantį vaizdą – Trebor Draloub savo Facebook internetinėje paskyroje pasidalino savo auginamų ir formuojamų pušų nuotraukomis, ant kurių substrato puikavosi pušyninės rudmėsės (Lactarius deliciosus).
Pušyninė rudmėse šalia formuojamo pušies bonso (C) Trebor Draloub
Ir dar, ką pabaigai norėčiau paminėti. Net jei bonso substrate apsigyveno vienokie ar kitokie grybai, dar nereiškia, kad greitu laiku galėsite rauti jų vaisiakūnių derlių. Grybiena gali augti ne vienerius metus, ir neišauginti nė vieno vaisiakūnio.
Be to, grybiena neretai gali sunaikinti persodinimas. Jo metu apgenimos ilgiausios šaknys, kurios dažniausiai būna sudariusios mikorizę. Taip pat pakeičiamas substartas, o naujasis gali turėti kitokias savybes, kurios grybui nebus tinkamos. Taip pat grybiena žus jei tręšiant į substratą paklius daugiau vario (vario sulfatas – kontaktinis fungicidas).
Visais atvejais grybų augimas bonso substarte – daugiau atsitiktinumas, nei įprastinė praktika. Nors viskas gali būti įmanoma.
Informacijos šaltiniai:
Jogaila Mackevičius
Jogailos Mackevičiaus (1-3), Trebor Draloub (4-8) nuotraukos
Sorry, the comment form is closed at this time.