Pušis

Pušies (Pinus) gentyje, priskiriamoje pušinių šeimai (Pinaceae),  priskaičiuojma apie 100 rūšių, daugiausia paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinio ir šalto klimato juostoje. Šilto klimato juostoje pušys dažniausiai auga kalnuose. Tai yra vienanamiai, visžaliai, sakingi, taisyklingo menturinio šakojimosi aukšti ir vidutiniškai aukšti medžiai, rečiau krūmai. Laja kūgiška, skėtiška arba netaisyklinga. Spygliai dažniausiai ilgi (2-30 cm) Jie gyvena 3 – 5 metus, todėl kaip ir daugelio spygliuočių šių medžių  pritaikymas bonsų kultūroje sudėtingesnis nei lapuočių. Sunkiau sumažinti spyglius, kad estetiškai atrodytų. Mūsų krašte pušys žydi gegužės mėnesį. Po apvaisinimo pradeda sparčiai augti kankorėžiai, kuriuose bręsta sėklos. Sėklų brendimas ilgas.

Pušys mažai reiklios dirvožemio drėgnumui, bei derlingumui, pasižymi atsparumu sausrai. Dauguma rūšių šviesamėgės. Nemažai seniausių dabar augančių pasaulyje medžių priklauso Pinus genčiai. Pavyzdžiui, Bristlekono pušys (Pinus aristata) aptinkamos kalnuotose Kalifornijos, Arizonos vietovėse,  ir  manoma, kad jų amžius gali siekti net apie 5000 metų. Lietuvoje paprastoji pušis (Pinus sylvestris) auga savaime, ir apie 20 rūšių (P. nigra, P. parviflora ir kt.) introdukuota. Aukščiausia Lietuvos pušis auga Labanoro girioje, jos aukštis siekia 44 metrus.

Pušis tarp bonsų augintojų turbūt daugiausiai simpatijų sukeliantis augalas. Kaip teigia garsus meistras Harry Harrington, dažno pirmasis medelis, pirmoji meilė yra būtent pušis, todėl ne veltui laikoma klasikine bonsų rūšimi ne tik Japonijoje, bet ir visame pasaulyje.  Tačiau jos, kaip ir kitų spygliuočių, priežiūra ir formavimas nėra tokie lengvi, ypač pradedantiesiems, turintiems nedaug patirties. Todėl derėtų atkreipti dėmesį į pagrindinius auginimo ir formavimo, neretai taikomus visiems spygliuočiams.

Substratas.  Jis turėtų būti lengvas, puikiai laidus vandeniui bei orui. Didžiąją dalį galėtų sudaryti lapinė ar miško žemė, sumaišyta su rupiu smėliu. Galima pridėti šiek tiek akadamos, visada gerai veikia augalo augimą natūralūs sorbentai (ceolitas, pemza, diatomitas ir kt.). Gaminant „sodrius”, Lietuvos klimato sąlygomis pasiteisinančius, substratus, galima dar įmaišyti smulkintos akmens anglies, trintų kiaušinio lukštų, sausų pušų spyglių. Visa tai substratą padarys panašesniu į natūralų, bent dalinai įmituojantį miško paklotę. Tokiame substrate gerai auga ne tik pušų šaknys, bet ir tarpsta dirvožemio mikroflora.

Turėčiau paminėti, kad persodinant substratas dažnai būna tarsi „apipelijęs“ to nereikėtų išsigąsti. Tai yra medžio ir grybų simbiozė – mikorizė, kuri yra naudinga tiek augalui, tiek ir grybui. Būtent pušims būdinga ektomikorizė (egzomikorizė), kuri gali būti sudaroma tarp pušų ir  Basidiomycetes ir Ascomycetes, kartais – Zygomycetes klasės grybų. Dėl jų medis išlieka gyvas nepalankiomis sąlygomis, o esant normaliom – auga geriau. Augalo šaknis apraizgęs grybas labai padidiną šaknų sorbuojamąjį paviršių, taigi, pagerėjusi vandens ir maisto medžiagų sorbcija skatina medžio augimą. Pušis grybui teikia jos spygliuose susintetintas maisto medžiagas, maitinančius jį, bei įvairius (kartais kenksmingus) metabolitus, kuriuos panaudoja grybo fermentinė sistema, paversdama junginiais, dalyvaujančiais medžiagų apykaitoje. Be to, grybai išskiria ir egzofermentus, skatinančios organinių dalelių, esančių aplinkiniame dirvožemyje, skaidymąsi ir papildomų maisto medžiagų atsipalaidavimą.

Laistymas. Šie augalai gana pakantūs sausrai, todėl visada geriau leisti šiek tiek substratui pradžiūti (aišku, ne visiškai) nei būti užmirkusiam. Nors iš praktikos galima pastebėti, dažniau yra perlaistoma. Kas sąlygoja šaknų puvinio atsiradimą, o tai gali būti augalui mirtinai pavojinga. Rekomenduotina karštuoju metų periodu reguliariai nupurkšti vandeniu lają.

Auginimo vieta. Pušys šviesomėgiai augalai, todėl didžiąją dalį dienos turėtų gauti tiesioginių saulės spindulių. Esant nepakankamam šviesos kiekiui spygliai gali pradėti ruduoti ir kristi anskčiau, nei būdinga rūšiai.

Pavasarį derėtų apsaugoti, apdengiant augalą eglišakėmis, agro plėvele, nuo saulės. Nes prasidėjus vykti fotosintezei, dėl vandens stygiaus (šaknys su substratu sušalę) spygliai nuruduos.

Žiemojimas. Daugumai pušų rūšių būdingas ramybės periodas. Priklausomai nuo evoliucijos eigoje susiformavusių rūšies ekologinių poreikių, vienos gali pakęsti žiemojimą lauke be jokios apsaugos, kitas reiktų kiek apsaugoti (apdengt eglišakėmis ar vėją ir šaltį izoliuojančia medžiaga). Gera visų atvirai lauke žiemojančių rūšių apsauga – šiltnamis. Ne tiek dėl šilumos, kiek dėl apsaugos nuo vėjo.  Tik reikia atkreipti dėmesį į substrato drėkinimą. Pavasarį, kai saulė pradeda labiau šildyti substrate buvęs vanduo išgaruoja, o atbundančiam augalui atsiranda jo stygius. Todėl patartina, reguliariai, prinešti sniego ir taip „palaistyti“ pušaitę.

Tręšimas – labai svarbus procesas norint užtikrinti, kad augintinis puikiai augtų ir būtų sveikas. Kiekvienos trąšos susideda iš mikro ir makro elementų, skiriasi tik jų proporcijos. Svarbiausi makroelementai: N (azotas) – pagrindinis augalų mitybos elementas. Jis atsakingas už augimą. Įeina į chlorofilo, aminorūgščių sudėtį. Esant pertekliui augalas per greitai auga, nespėja sumedėti ūgliai. Galiausiai, azoto perteklius kaupiasi dirvožemyje nitritų ir nitratų pavidalu. O tai medeliui gali būti pavojinga. P (fosforas) yra vienas iš pagrindinių maisto elementų. Šis makroelementas svarbus augalų dalių brendimui, generatyvinių dalių susidarymui. Dalyvauja angliavandenių sintezėje, cukraus kaupimosi procese, taip pat, fermentų bei koofermentų susidaryme, kvėpavimo procese. Esant dideliam fosforo trūkumui, augalai nenormaliai vystosi, menkai auga, apmiršta audiniai. K (kalis) nepakeičiamas maisto elementas. Nuo jo priklauso meristemos (gaminamojo audinio) augimas, vandens režimas, fotosintezė. Trūkstant kalio, medis būna neatsparūs sausroms, sutrinka normali medžiagų apykaita.

Labai svarbu, kad į naudojamų trąšų sudėtį įeitų ir mikroelementai ypač Mg (magnis) ir S (siera), taip pat, B (boras), Cu (varis), Mn (manganas), Fe (geležis), Zn (cinkas), Co (kobaltas). O Cl (chloro) neturėtų būti trąšų sudėtyje, nes augalui yra žalingas. Reikėtų pastebėti, kad pušys, kaip ir kiti spygliuočiai,  tam tikru vegetacijos periodo metu būna nejautrios makroelementų NPK kiekiui substrate. Bet labai jautrios mikroelementams (Mg, S, B, Mn ir kt.) Taip pat derėtų atkreipti dėmesį į tai kad didžiausias makroelementų poreikis būna tik pavasarį, o mikroelementų išlieka visą vegetacijos laikotarpį. Tinka bet kokios trąšos skirtos spygliuočiams, tik būtina prisiminti, kad prieš tręšiant, trąšas reikia atskiesti vandeniu keletą kartų daugiau, nei rekomenduojama gamintojo. Pats tinkamiausias laikas praturtinti maisto medžiagomis substratą yra pavasaris. Pertręšimo rizika yra tik pavasarį, o vėliau pušims nė motais. Pertręšimo riziką sumažinti gali substrate įmaišytas sorbentas. Tai gali būti pemza, ceolitas, diatomitas ar kt. Dėl savųjų savybių jis akumuliuoja trąšų perteklių į save, o esant reikalui gali atgal grąžinti į dirvožemio tirpalą sukauptas maistingąsias medžiagas.

Formavimas. Tai labai svarbus procesas, pasitelkiant ūglių skabymo, vielavimo, genėjimo, dirbtinio sendinimo ir kitas technikas, kurių pagalba sudaromas seno medžio įspūdis, pabrėžiamos gražiausios medelio vietos, bei paslepiami trūkumai. Čia atsiskleidžia augintojo, ne tik kaip sodininko, bet ir kaip menininko pusė. Bonsai mene labai populiaru formuoti debesėlių pavidalo lają. Vienas iš pagrindinių spygliuočių formavimo būdų yra jaunų ūglių skabymas. Pirmiausiai, smiliaus ir nykščio pagalba traukiamu – sukamu judesiu nuskabomi tie ūgliai, kurie lėčiausiai auga, paliekant ½ arba ⅓ jų ilgio. Po 8 – 10 dienų ir ilgieji. Pirmiau nuskinti ūgliai pradeda greičiau augti ir prisiveja didesniuosius. O miegantys pumpurai, senoje šakos dalyje, tokiu būdu, gali būti „pažadinti“. Tai labai aktualu jei norima sutrumpinti šaką, ar formuoti tankesnę lają.

Dar vienas būdas norint suformuoti lają yra vielavimas, aišku, ir genėjimas. Derėtų nepamiršti, kad prieš pradedant vieluoti spygliuočio šakas, reikia pašalinti bent dalį senesnių spyglių. Nepašalinus, vieluojant šaką jie prispaudžiami ir sukuriama puiki terpė ligų sukėlėjams plisti. Bet jei šaka liktų visiškai plika, sutriktų pigmento chlorofilo gamyba, o miegantys pumpurai, skirtingai nuo lapuočių, neišsprogtų. Per stipriai suvielavus, ar įsirėžus vielai į žievę medžiagų apykaita taip greitai nesutrinka (šiuo požiūriu spygliuočiai pranašesni už daugelį lapuočių), bet ilgainiui tai gali pradėti kenkti augalui. Todėl pastebėjus tokius „negražius dalykus“ reikia kuo skubiau juos likviduoti, t.y. nuimti vielas.

Pušų šakos pasižymi geru lankstumu, todėl galima atlikti įspūdingus lenkimus. Naršant internete, lankantis parodose galima pastebėti tokias tendencijas, kad meistrai labai dažnai formuodami spygliuočius, aišku ir pušis, naudoja negyvos medienos jin (dirbtinai nužievintos ir nubalintos medelio šakos, viršūnės) ir shari (meistro sukurta negyva kamieno dalis) technikas, taip pat, renkasi visus stilius, dažniausiai moyogi, kengai, han-kengai ir kt., išskyrus hokidachi (vėduoklės) to dėka suteikdami daugiau įtaigos, dramatizmo ir kitų emocijų.

Informacijos šaltiniai:

1. Navasaitis Mindaugas, Dendrologija, Vilnius: „Margi raštai“, 2005, ISBN 9986-09-286-8;
2. Navasaitis Mindaugas, Ozolinčius Remigijus, Smaliukas Domas, Balevičienė Jūratė, Lietuvos dendroflora, Kaunas: „Lututė“, 2003, ISBN 9955-575-35-2;
3. Zaar Jurgen. Bonsai pradžiamokslis, Klaipėda: „Eglės leidykla“, 2007, ISBN 978-9955-542-55-1;
4. Wikipedija: Pušis, Paprastoji pušis, Grybų grupavimas;
5. http://www.manoukis.lt;
6. http://proin.ktu.lt;
7. http://www.asu.lt;
8. Tema forume „Bonsų giraitė”.

Tautvydas Žalnierius

Jogailos Mackevičiaus nuotraukose – Dainuojančių akmenų slėnio pušys