Projektas, prieš 2,5 metų atrodęs utopija, šiandien virsta realybe: ūkininkas Šarūnas Kasmauskas Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime, 16 ha žemės plote, pradėjo kurti didžiausią Europoje japonišką sodą. Praėjusią savaitę 10 japonų, profesionalių landšafto specialistų, atsigabenę modernią techniką, Mažučiuose jau pradėjo būtiniausius darbus. Į sklypą atgabenta 300 tūkst. tonų natūralių akmenų, formuojamos kalvos bei vandens telkiniai.
Šarūno Kasmausko (dešinėje) ryžtą savoje žemėje kurti japonišką sodą sustiprino Japonijoje landšafto architektūrą studijavęs Rokas Vaičius.
Mūsų parduotuvėse japonams – brangu
Nedideli namukai, pirtys, akmenys, augmenija, vanduo bus susieta į harmoningą visumą, kurioje žmogus girdės ir vandens virpesį, ir praskrendančių paukščių sparnų šlamėjimą, ir pamiške prabėgančių baugščių stirnų šuoliavimą. Tokią didžiausio Europoje japoniško sodo, pavadinto Dainuojančių akmenų slėniu, viziją Kultūros centro Darbėnų filialo salėje susirinkusiems žmonėms „piešė“ palangiškis verslininkas Šarūnas Kasmauskas, Mažučiuose įsigijęs žemės sklypą.
„Tegul skeptikai atvažiuoja į Mažučius ir įsitikina, jog tai nebuvo mano kliedesiai, – teigė 41-erių Š.Kasmauskas. – Prieš keletą dienų „startavo“ japonų bendrovės „Angyo ueki“ sodo specialistai: jie atsigabeno ne vien savo techniką – ekskavatorius, buldozerius, bet ir statybinius vagonėlius, biotualetą. Japonai pasirūpino beveik viskuo, kas reikalinga jų darbui: atsigabeno net karučius, lynus, raktus, nes pirkti tuos reikmenis mūsų parduotuvėse jiems yra per brangu“.
Mažučiuose darbą pradėję japonų sodo specialistai, Š.Kasmausko žodžiais, yra žinomi visame pasaulyje: jie važinėja visur, kur juos kviečia. Jų nebaido nei šaltis, nei drėgmė. Jie sako, kad žemė visoje Žemėje – vienoda.
Pietūs – 12 val., o po jų – arbatos gėrimo ritualas. Tokios tvarkos laikosi Mažučiuose dirbantys japoniško sodo kūrėjai iš Tekančios saulės šalies.
Šią vasarą bendrovės žmonės kūrė japonišką sodą ir pirčių kompleksą Australijoje. Kurti Lietuvoje jiems yra garbė, nes jie jaučiasi savo šalies kultūros propaguotojais. Be to, duota visiška kūrybos laisvė, dėl kurios jie atsisakę panašaus projekto Londono karališkajame parke.
Darbas pagal filosofiją
„Japonų darbas organizuotas pagal lietuviams nesuprantamą filosofiją: jie lyg ir neskuba niekur, geba pastebėti ir skirtingai gelstančius medžių lapus, ir pažeme sliūkinančią lapę, ir žiemoti traukiančių gervių voras, bet kiekvienas išmano ne vien savo, bet ir kito darbą, geba pasikeisti vietomis. Viskas daroma ramiai, be šūksnių ir triukšmo, branginant laiką. Tarkim, 50-100 m atstumo tarp objektų jie nepėdina, o sėda ant dviračių. Komanda dirba šešias dienas per savaitę nuo 7.30 val. iki sutemų. Lietuviai už tokį pat darbą prašytų triskart daugiau“, – tvirtino Š.Kasmauskas.
Japonams patiko Lietuva, kaip dainuojančių lygumų kraštas. Šeimininko žodžiais, tai irgi lėmę šio gamtos ir žmogaus rankų kūrinio pavadinimą.
Dešimties japonų sodų specialistų komanda turi ir savo virėją. Pietūs vagonėlyje, o po jų – arbatos gėrimas japonams yra šventas reikalas.
Bendrovės „Angyo ueki“ žmonės apsigyveno Šventojoje. Japonai jau pabuvojo ir Darbėnų turguje, kur pirko daržovių, guminius batus, šiltus marškinius, stebindami prekeivius savo šypsenomis ir padėkojimu nusilenkiant.
Projektą patikėjo Mokytojui
Š.Kasmauskas teigė, kad sumanęs japoniško sodo projektą, pirmiausia ir ėmė ieškoti, kas galėtų jį įgyvendinti. Japonijoje sodų kūrimo meną dvejus metus studijavęs klaipėdietis inžinierius Rokas Vaičius jį suvedė su savo Mokytoju Hajime Watanabe.
Prieš dvejus metus H.Watanabe atvyko į Lietuvą, apžiūrėjo žemę, ir jau po mėnesio pateikė į brėžinius perkeltą parko idėją.
Hidrogeologai buvo sudarę žemėlapį, kur po žeme slypi šaltiniai. Atkasus juos žemės jėga vandenį stumia į paviršių. Sklypo viršukalnėj japonų sodo specialistai jau suformavo tvenkinį, iš kurio žemyn nuteka trys upeliai. Jų atšakos apraizgys kiekvieną sodo gyvenamą namą.
Landšafto kūrėjai iš Japonijos prie vagonėlio pakabino abi vėliavas – Lietuvos ir Japonijos. Grupės centre – Mokytojas Hajime Watanabe.
„Pagal Mokytojo projektą jau baigiami statyti keturi japoniško stiliaus 110-180 kv.m dydžio namai. Dar penkiems pakloti pamatai. Iš viso tokių namų numatyta pastatyti 18. Kuriant interjerą bus naudojamos tik natūralios medžiagos – akmuo ir medis. Namų šildymas – autonominis, bus šildoma elektra, panaudojant žemės geoterminį šildymą.
Dviejų metrų gylyje žemės temperatūra būna 10-12 laipsnių šilumos. Panaudojant šią temperatūrą bus apšildomos grindys. Šiuos namus stato lietuviai statybininkai, o įrenginės japonai. Namus parduosiu. Savininkai turės galimybę juos išnuomoti atvykstantiems svečiams“, – būsimą Dainuojančių akmenų slėnį pristatė šeimininkas.
Dar yra numatyta pastatyti 240-250 vietų viešbutį su konferencijų sale, japoniškų suvenyrų ir augalų parduotuve. Visus statinius apraizgys upeliai, iš jų trykštantys kriokliai, tarp akmenų besiraizganti augmenija – lietuviška ir atgabenta iš Japonijos. Akmenys – vien natūralūs.
61-erių H.Watanabe patikėta vadovauti parko statybos darbams.
Japonišką parką susapnavo
Š.Kasmauskas, paklaustas, kodėl, greta esant Palangai, jis ryžosi kurti alternatyvią poilsio zoną, ir ar būsimo parko malonumai bus prieinami vidutines pajamas turinčiam žmogui, patikino: “Ir mūsų žmogus jau yra „pakilęs“ – jam nebeužtenka bravorų, poilsinių su medinėmis sūpynėmis ir drožinėtais arkliukais. Jam norisi harmoningos aplinkos, dvasios poilsio.
Kambariai namukuose, pirtys, pasivaikščiojimai po slėnį – visa tai tikrai nekainuos daugiau negu poilsis Palangoje ar Druskininkuose“.
Dainuojančių akmenų slėnį ketinama užbaigti kitą rudenį, tačiau oficialus jo atidarymas įvyks 2009 m. pavasarį.
Japonai, Š.Kasmausko žodžiais, dirbs iki gruodžio vidurio, kol leis orai. Grįžę į tėvynę jie pasirūpins augalais, interjerui reikalingomis medžiagomis bei priemonėmis. Pavasarį pratęs pradėtus darbus, papildę savo komandą iki 15 žmonių.
Š.Kasmauskas, buvęs Lietuvos karinio laivyno gydytojas, prisipažino, jog sumanymas kurti japonišką parką jam gimė sapne: „Sykį susapnavau, kad aš, garbaus amžiaus, lyg koks japonų senučiukas sėdžiu tarp akmenų, klausausi vandens čiurlenimo. Atsibudau, bet sapnas tą ir dar kitas dienas taip įsismelkė į smegenis, kad ėmiau po truputį rutulioti jo idėją“.
Paklaustas apie pinigus ir investuotojus, pašnekovas nebuvo linkęs detalizuoti sumų ir partnerių. Jis tik patikino, jog pinigų Lietuvoje tikrai yra: reikia turėti didelio noro ir užsispyrimo juos uždirbti, o uždirbus – realizuoti kažkuo nepaprastu.
Š.Kasmauskas tikino, jog tokio dydžio japoniško parko, koks kuriamas jo žemėje, nėra ne tik Japonijoje, kur ir keli hektarai nuosavos žemės– neįtikėtina prabanga, bet ir Europoje.
Irena Šeškevičienė
Sorry, the comment form is closed at this time.