Bonsų kultūros atsiradimas ir raida Japonijoje

Praėjusiame straipsnyje jau išsiaiškinome, kad bonsai medelių kultūra atsirado senovės Kinijoje ir tik vėliau atnešta budizmo religijos ėmė plisti į Korėją ir kitas kontinentines Azijos valstybes, kol galiausiai pasiekė šalia esančią Japoniją. Spėjama, kad tai įvyko VI-VIII a., ir būtent čia medeliai įgavo dar svarbesnę reikšmę. Šiame straipsnyje pabandysime išsiaiškinti visų šių įvykių seką ir bonsai medelių išpopuliarėjimo priežastis Japonijoje.

Manoma, kad Kinija ir Japonija prekybinius ir diplomatinius santykius užmezgė jau seniai, bet anksčiausi tokių santykių tyrimai gali būti atliekami tyrinėjant laikotarpį – 603 ir 839 m.  Būtent tuo metu įvyko 17 diplomatinių misijų, sustiprinusių šių valstybių bendravimą. Misijos buvo organizuotos japonų iniciatyva, todėl visiškai įmanoma, kad jau šiuo laikotarpiu dalis Kinijos kultūros tapo prieinama ir japonams. Užmegzti diplomatiniai santykiai paskatino mokslo ir technologijų mainus. Japonijoje buvo atidarytos pirmosios mokyklos (apie 550 metus), kuriose jau buvo mokomas ir skleidžiamas Zen budizmas, oficialiai kaip religija tapo tik 685 metais.

Dar stipresni kultūriniai mainai tarp šių dviejų Azijos valstybių prasidėjo Fudživaros eroje (794 – 1192 m.). Per šį laikotarpį Japonijos valdančioji klasė visiškai perėmė kinų religiją ir tam tikras kultūros sritis. Pavyzdžiui, arbata ir apelsinų medžiai į Japoniją taip pat buvo atvežti iš kontinentinės Azijos. Su jais galėjo atkeliauti ir miniatiūriniai medžiai. Kalbėdami apie šį laikotarpį turėtumėme paminėti, kad praėjus vos 400 metų nuo Zen budizmo įvedimo Japonijoje – 1095 m. bonsų medelių auginimas aprašomas jau kaip tinkamas užsiėmimas ir samurajams.

Manoma, kad pirmieji bonsų medeliai atgabenti iš Kinijos į Japoniją buvo prieš 1200 metų kaip religinės relikvijos ir suvenyrai. Labai greitai ir japonai suformulavo jų reikšmę. Jie teigė, kad: „Medis, kuriam leidžiama augti natūraliai, yra neapdirbta žaliava. Tik tada, kai šalia yra žmogus, kuris jį formuoja su meile ir rūpesčiu, jo forma ir stilius turi galimybę tobulėti”.

Teigiama, kad Zen – nėra intelektualinė disciplina, kurios galima išmokti iš knygų. Ji privalo būti praktikuojama mokantis, laikantis disciplinos, koncentracijos ir suvokiant savo prigimtį bei aplink esančią gamtą. Zen vienuoliai išvystė tobulus miniatiūrinius peizažus, kuriuose kiekvienas medis vazone jiems reiškė visatą. Japonijos geografinis reljefas, salos, kraštovaizdis, gyventojų psichologija ir izoliacija nuo likusio pasaulio sukūrė puikias sąlygas miniatiūrinių medelių auginimui virsti garsia ir populiaria meno forma.

Brandžiųjų viduramžių periode – X-XII a. bonsų medeliai pradėjo atsirasti rankraščiuose ir piešiniuose. Būtent šiame laikotarpyje Japonijoje buvo sukurti pirmieji grafiniai piešiniai ir aprašymai vaizduojantys miniatiūrinius medžius.

Atėjus vėlyviesiems viduramžiams – XIII-XIV a. jie dar buvo vadinami kitokiu pavadinimu – Hachi-No-Ki – dubenėlio medis. Šių medelių vazonai buvo kiek gilesni nei šiais laikais auginamų bonsų. Taip pat tuo metu japonų autorius – Zeami Motokiyo (1363 – 1443 m.) išvysto istoriją apie penktąjį Kamakuros laikotarpio valdovą, kuris apsimetęs vienuoliu, yra pasveikinamas nuskurdusio samurajaus namuose ir sušildomas sudeginant tris išpuoselėtus paskutinius šeimininko Hachi-No-Ki medžius Vienuolis pasirodo esantis persirengęs Šoguno valdovas, kuris vėliau apdovanoja ištikimą samurajų, atiduodamas jam tris plotus žemės, pavadintus sudegintų medžių pavadinimais – slyva, pušis ir vyšnia. Būtent tuo metu šios rūšys įsitvirtino, kaip populiariausios ir mėgstamiausios bonsų augintojų tarpe. Ši istorija tapo labai žinoma Japonijoje ir buvo vaizduojama piešiniuose ir vaidinimuose ištisus šimtmečius.

Pasakojimas parodo, kad bonsai medeliai Japonijoje tapo visų prieinamu užsiėmimu, o ypatingą reikšmę tam skyrė vienuoliai, elitas ir samurajai. Galiausiai visi, nuo elito iki paprasčiausio valstiečio, ėmė auginti įvairių rūšių medžius vazonuose arba jūrų moliuskų kriauklėse. Dažniausiai tai buvo azalijos, o kiek vėliau stipriai išpopuliarėjo ir pušys.

Privalome paminėti kinų bei korėjiečių keramiką, atlikusią svarbų vaidmenį šiandieninės bonsų kultūros tobulėjime. Vazonas ir medis privalo suformuoti vieną objektą. Dėl šios priežasties net šiandien labiausiai geidžiami bonsų vazonai yra būtent antikinės kinų ar korėjiečių keramikos darbai – japonai į šiuos vazonus žiūri su didžiule pagarba dėl jų kokybės ir tūkstantmečius trunkančios istorijos.

Ankstesniame straipsnyje aptarėme bonsai tradicijos formavimosi pradžią Kinijoje, todėl jau aišku, kad šių dviejų kultūrų medeliai vystėsi ir tobulėjo skirtinguose regionuose, atskirai vienas nuo kito. Kinų medeliuose atsispindi senos tradicijos ir išlaikyta natūrali jų išvaizda, todėl japonams jie gali pasirodyti dar neužbaigti. O štai japonai per šimtmečius ištobulino akiai malonų, paprastą, natūralų ir labiau rafinuotą bonsai medelių stilių, sukurdami tikrų gamtoje esančių medžių miniatiūrines versijas, kurios simbolizavo harmoniją tarp žmogaus sielos ir gamtos.

Taigi, jau XIV a. bonsai menas Japonijoje buvo labai palaikoma meno forma. Bonsų savininkai mielai eksponuodavo savo medžius lauke, o kiek vėliau buvo sukurtos specialios lentynos ir namuose, kuriose miniatiūriniai medeliai buvo laikomi kaip pagarbos ženklas svečiui. Galiausiai japonams neužteko tik vienų medžių estetikos, todėl jie ėmė kurti miniatiūrinius peizažus pasitelkdami mažus pastatus, žmonių figūrėles ir gamtoje rastus neįprastus akmenis – suiseki.

Būtent šiame laikotarpyje prasidėjo ir pirmieji japonų susidūrimai su vakarų pasauliu. 1544 m. maža grupelė pasiklydusių portugalų prisišvartavo prie Japonijos krantų. Bėgant metams portugalai įsitvirtino ir ėmė valdyti prekybą su užsienio šalimis. Dėl šios priežasties 1580 metais Nagasakio uostas buvo atiduotas portugalų prekybos reikmėms. Logiška, kad prekybos su kitomis pasaulio valstybėmis metu tarp įvairiausių prekių galėjo būti ir bonsai medeliai. Jei ne tiesiogiai jie, tai pasakojimai apie juos tikrai pasiekė Europą.

Atėjus Tokugavos arba Edo laikotarpiui Japonijoje – 1603 –1867 m. įvyko dar daugiau pasikeitimų. Tokugavos dinastija, 1615 m. visiškai įtvirtinusi savo valdžią ir suvienijusi valdančiąsias šeimas, tapo visos Japonijos valdovais. Tai lėmė beveik 250 metų trukusią izoliaciją nuo likusio pasaulio, todėl bonsų kultūrai sklisti į vakarų pasaulį esant tokioms sąlygoms buvo beveik neįmanoma. Vis dėlto mokslininkų, prekeivių ir diplomatų užrašai bei pasakojimai buvo pastebėti ir likęs pasaulis pamažu ėmė mokytis šios tolimos ir egzotiškos šalies kultūros. Kitame straipsnyje ir aptarsime šį laikotarpį.

Informacijos šaltiniai

1. Long, Charles R.  „An Informal History of Bonsai,” Arnoldia, 1971
2. Thomas S. Elias. „History of the Introduction and Establishment of Bonsai in the Western World“
3. Wikipedia: Bonsai Early Vertions, Japanese missions to Imperial China
4. http://buddhism.about.com
5. http://www.bonsaiempire.com
6. http://www.bonsaiboy.com
7. http://www.bonsaitreegardener.net
8. http://www.stormthecastle.com
9. http://www.artofbonsai.org
10. http://www.katsuraforest.com

Aurimas Palaima