Spa 192014
 

Iš pradžių viskas atrodo paprasta – kiekvienas pamatytas medelis atrodo gali tapti bonsu. Kiek labiau pažinę šią kultūrą, tampam išrankesni, pradedam kreipti dėmesį į pradinę medelio išvaizdą. Dar vėliau pradedam vertinti rūšis ar ištisas sistematines grupes, jų savybių pritaikymą. Būtent tada atsiranda simpatijos (o gal ir antipatijos) vieniems ar kitiems medžiams. Kas geriau – visžaliai spygliuočiai ar vasaržaliai lapuočiai? Simpatijos čia pasiskirsto įvairiai, vieni labiau vertinam medžio pasikeitimus metų bėgyje, kai lapuočiai keičia spalvas rudenį ir numeta lapus, po žiemos atželdami pavasarį. Kitiems patinka labiau statinė ir nekintanti augintinių išvaizda – jie renkasi visada žaliuojančius spygliuočius. Tačiau pastarieji reikalauja daugiau dėmesio ir patirties, nes priežiūros klaidos (pertręšimas, netinkama ligų ir kenkėjų profilaktika) matomos ilgiau, ir keičiantis metams nepradingsta su „pernykščiais lapais”.

Bet, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Bet jei labiau akiai mielas spygliuotas medelio rūbas, galite pabandyti pradėti nuo tokių, kurie rudenį numeta spyglius, taip atsikratydami didžiosios dalies jūsų metų eigoje padarytų klaidų. Vieni tokių  – maumedžiai.

Maumedžių (Larix) gentyje mokslininkai priskaičiuoja apie dvi dešimtis rūšių, yra ir tarprūšinių hibridų. Visi maumedžiai paplitę tik Šiaurės pusrutulyje, daugelio rūšių arealai labai dideli, juose medžiai auga dideliai miškais. Maumedžiai – vienanamiai augalai (moteriški ir vyriški strobilai susiformuoja ant vieno augalo). Gamtoje tai dideli medžiai, retomis šakomis. Maumedžiai pasižymi stora, netaisyklingai suaižėjusia žieve. Medžių ūgliai skirstomi į ilguosius (vegetatyvinius) ir trumpuosius (generatyvinius, ant kurių susiformuoja kankorėžiai). Spygliai ne ilgi, rudenį nukrentantys. Rudenį visų maumedžių spygliai pagelsta (geltona spalva ryški, intensyvi) prieš spygliakritį. Generatyviniai ūgliai gyvena ilgai, dešimtmetį ir daugiau, o susidaro visose vainiko dalyse – kankorėžius brandinantis medis būna itin dekoratyvus. Sporifikuoja maumedžiai pavasarį, sprogstant pumpurams. Jų mikrosporos sunkios, galinčios pasklisti ir apdulkinti kitus augalus labai nedideliame plote. Todėl kryžminasi faktiškai tik šalia augantys medžiai. Nors tarprūšiniai hibridai natūraliai gamtoje susidaro nesunkiai. Kankorėžiai su sėklomis subręsta tais pačiais metais.

Mediena su ryškiomis metinėmis rievėmis ir tamsiu branduoliu, sunki. Auga šie medžiai sparčiai, dera sulaukę 15 ir daugiau metų. Gyvena tris-keturis šimtus metų, retai jų amžius priartėja prie tūkstantmečio.

Dirvožemiui ši kultūra reikli, nemėgsta permirkusių dirvožemių (nors kai kurios rūšys auga ir pelkėtose vietovėse), mėgsta priemolius ir priesmėlius. Maumedžiai – šviesomėgiai augalai.

Lietuvos nesiekia nė vienos rūšies maumedžio arealas, tačiau jie sėkmingai nuo seno auginami parkuose, veisiami miškuose.

Europinio maumedžio (Larix decidua) laja

Europinio maumedžio (Larix decidua) laja

Trumpai apie keletą svarbesnių rūšių. Pirmiausia reiktų paminėti europinį maumedį (Larix decidua Mill.), paplitęs Vidurio ir Rytų Europoje. Šalčiui atspari rūšis (3-6 zonos), gamtoje išauganti iki 20-40 metrų. Laja kūgiška, plati. Šakos horizontalios, laibos, nedaug besišakojančios, senesnės šakos nusvirusios. Ūgliai gelsvi, pumpurai plačiai kiaušiniški ar rutuliški. Kankorėžiai 4-6 cm ilgio ir 1,5-2 cm pločio, šviesiai rudi, kompaktiškai suglaustais žvynais. Auga labai sparčiai, mėgsta vidutiniškai drėgnus derlingus priemolius ir priesmėlius. Esant drėgmės pertekliui dirvožemyje skursta. Rūšis šviesomėgė. Išvesta keletas dekoratyvinių veislių: ‘Pendula’, ‘Pendulina’, ‘Tortuosa’, ‘Corley’.

Lenkinis maumedis (Larix polonica Racib.) – mažiausią arealą turinti rūšis, bet auganti arčiausiai mūsų (Lenkijoje, Slovakijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Baltarusijoje). Auga panašiose augimvietėse kaip ir europinis maumedis. O ir pats lenkinis maumedis išvaizda labai panašus į europinį (kaip atskiros rūšys šie medžiai buvo atskirti tik XIX a. pabaigoje).

Toliau – keletas Sibire augančių maumedžio rūšių. Tai rusinis maumedis (Larix archangelica Lawson), sibirinis maumedis (L. sibirica Ledeb.), daūrinis maumedis (L. dahurica Lawson), kurilinis maumedis (L. kamtschatica (Rupr.) Carr.). Šių rūšių arealai išsidėsto vienas paskui kitą, keliaujant iš Vakarų į rytus. Kai kurios rūšys mokslininkų išskirtos dar visai ne senai. Visos šios rūšys stebina savo atsparumu šalčiui, pavyzdžiui sibirinis maumedis paplitęs 1-5 šalčio zonoje, kurilinis 2-5, o dalis daūrinio maumedžio arealo driekiasi amžino įšalo zonoje. Taigi, auginantys šiuos medžius niekada neturės problemų su jų nušalimu žiemą. Greičiau atvirkščiai – jiems gali pasirodyti per karštos mūsų vasaros.

Japoninio maumedžio bonso lajos su kankorėžiais fragmentas

Japoninio maumedžio bonso lajos su kankorėžiais fragmentas

Japoninis maumedis (L. leptolepis (Siebold et Zucc.) Gord) paplitęs Japonijoje Hondo saloje, kalnuose iki 3 km aukščio virš jūros lygio. Atsparus šalčiui (5-7 zona). Labai panašus į kurilinį maumedį. Ūgliai tamsiai rausvai rudi, pliki ir tik šiek tiek plaukuoti. Japoniniai maumedžiai būna labai skirtingų savybių: stiebo aukščiu, tiesumu, forma, augimo tempais, vainiko forma. Išvesta labai graži veislė ‘Diana’, vingiuotomis šakomis ir kiek „garbanotais” spygliais.

Iš Šiaurės Amerikoje augančių paminėtinas amerikinis maumedis (L. laricina (DuRoi) K. Koch), paplitęs 2-6 zonoje. Išskirtiniai rūšies požymiai – oranžiniai ar rausvai rudi ūgliai, su melsvu apnašu, neplaukuoti,  nestora, rausvai ruda  žievė. Melsvai žali spygliai rudenį pagelsta iki aukso geltonumo. Dirvožemio sąlygoms mažiau išrankus, gali augti ir derlingose dirvose, ir šlapiuose durpynuose, pelkėse.

Įdomus, labai puošnius kankorėžius turintis yra tarprūšinis japoninio ir europinio maumedžio hibridas – plačiažvynis maumedis (Larix x eurolepis Henry). Pirmieji šio hibrido medžiai 1900 m. išauginti Škotijoje. Atsparumo šalčiui zona 5-7. Augimas spartesnis nei abiejų tėvinių formų.

Maumedžių "giraitė" K. Ptakausko Ryto rasos sode, Alytuje

Maumedžių „giraitė” K. Ptakausko Ryto rasos sode, Alytuje

Taigi, turbūt niekam nekyla abejonių, kad maumedžių rūšinis pasirinkimas pakankamai platus. Deja kai kurios rūšys, augančios Sibire, nėra lengvai prieinamos yamadori paieškoms.

Dekoratyvinės šių medžių  savybės, žinoma, niekam nekelia abejonių, o dėl gerų regeneracinių savybių jie priskirtini prie tinkamų bonsų kultūrai. Kokį bepasirinktumėm bonso stilių – maumedžiui jis visada tiks. Kad įsitikintumėt, jog nemeluoju, siūlau dar kartą žvilgtelti kad ir į šį pavasarį Vroclave (Lenkija) vykusios parodos maumedžius.

Tiek spygliai, tiek kankorėžiai nėra labai dideli, todėl jų sumažinimui nereikės skirt tiek dėmesio kaip ilgaspyglėms kitų spygliuočių rūšims.

Iš stiebo išaugusi jauna europinio maumedžio šakelė

Iš stiebo išaugusi jauna europinio maumedžio šakelė

Maumedžiai sugeba išauginti naujas šakas net iš labai seno ir nuplikusio stiebo. Tam tereikia daugiau šviesos. Taip nutinka, pavyzdžiui, po vėtros, išlaužiusios senesnes ir sunkias apatines šakas. Pirmiausia aplink žaizdas, o vėliau ir praretėjusiose kamieno vietose, į kurias patenka daugiau saulės šviesos, ima želti naujos šakelės.

Poreikis vandeniui vidutinis, todėl net kiek labiau pradžiuvus substratui šie medžiai nesunkiai atsigaus po palaistymo. Skirtingai nuo kitų spygliuočių, numetę žiemą spyglius, jie pavasarį nekentės nuo pavasarinės šalčio sukeltos fiziologinės sausros.

Nors augina ilgas šakas, kurios gali sunkiai pasiduot vielavimo technikai, maumedžiai taip pat gerai ir greitai regeneruoja. Todėl praleidus tinkamą momentą, galima stipriai apgenėt medelį, padidint vieneriems metams azotinių trąšų normą ir sulaukt sėkmingo vainiko atžėlimo.

Žaizdas maumedžiai gydosi ne greitai, tačiau patogenai jų labai stipriai nepuola dėl tankios, atsparios biologiniam poveikiui medienos. Tokia mediena gerai atrodo ir ilgai išsilaiko atidengta (jinai, šari).

Atrodo, privalumų daugiau nei trūkumų…

Informacijos šaltiniai:

  1. M. Navasaitis, Dendrologija, Vilnius, 2008. ISBN 9989-09-286-8,
  2. M. Navasaitis, R. Ozolinčius, D. Smaliukas, J. Balevičienė, Lietuvos dendroflora, Vilnius, 2003. ISBN 9955-575-35-2,
  3. P. Sterry, Collins Complete Guide to British Trees, ISBN 978-0-00-723685-5.

Jogaila Mackevičius

J. Mackevičiaus, N. Smaidžiūno nuotraukos

Sorry, the comment form is closed at this time.