Lap 292014
 

138-1-14Be­veik prieš du de­šimt­me­čius Kęs­tu­tis Pta­kaus­kas prie Pir­ma­ja­me Aly­tu­je pa­si­sta­ty­to na­mo pra­dė­jo kur­ti pir­mą Lie­tu­vo­je ja­po­niš­ko sti­liaus so­dą, ėmė do­mė­tis mi­nia­tiū­ri­nių me­džių – bon­sų me­nu. Jis Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je yra su­ren­gęs net sep­ty­nias tarp­tau­ti­nes bon­sų ir su jais ne­at­sie­ja­mų na­tū­ra­lių gam­to­je iš­si­ski­rian­čių ak­me­nų – su­ise­kių pa­ro­das, į ku­rias plūs­da­vo lan­ky­to­jai iš di­džių­jų ša­lies mies­tų. Ne­su­lau­kęs Aly­taus mies­to val­džios pa­lai­ky­mo įkur­ti ja­po­niš­ką so­dą Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je, sa­vo idė­ją per­da­vė Vil­niaus mies­tui, ir čia jau nu­ma­ty­ta vie­ta to­kiam so­dui. Da­bar Kęs­tu­tis dar­buo­ja­si su ki­nų pa­siū­ly­mu pri­si­dė­ti Bo­ta­ni­kos so­de kur­ti spe­cia­lų šei­mos so­dą pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių di­džiau­sia­me Ki­ni­jos ir pa­sau­lio mies­te Šan­cha­ju­je.

Kny­ga „Ma­ža­sis so­das“ tie­siog par­vi­jo iš ku­ror­to

K.Pta­kaus­kas sa­ve lai­ko aly­tiš­kiu, nors jo tė­vai, ki­lę iš Laz­di­jų ra­jo­no, su­si­tuo­kė iš­trem­ti į Si­bi­rą, Kras­no­jars­ko kraš­tą, čia gi­mė ir Kęs­tu­tis, taip pat jo bro­lis Vy­tau­tas. Po trem­ties į Aly­tų kar­tu su vai­kais grį­žu­sius jo tė­vus gan­drai ap­lan­kė dar du kar­tus – čia pa­sau­lį iš­vy­do tre­čias da­bar dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ir pa­sau­lio ša­lių ži­no­mo bon­sų kū­rė­jo bro­lis bei se­suo.

Kęs­tu­tis Aly­tu­je bai­gė mo­kyk­lą, tuo­me­tį po­li­tech­ni­ku­mą, įgi­jo tech­ni­ko-me­cha­ni­ko spe­cia­ly­bę ir įsi­dar­bi­no tech­no­lo­gu ma­ši­nų ga­myk­lo­je. Kaip ir dau­ge­lis tuo­me­čių jau­nų vy­rų, dve­jus me­tus bu­vo pri­vers­tas tar­nau­ti ka­riuo­me­nė­je. Ku­rį lai­ką – net Af­ga­nis­ta­ne.

„Af­ga­nis­ta­no pa­sek­mes jau­čiu ir da­bar. Kad ne­ka­muo­tų sun­kios min­tys, sten­giuo­si tu­rė­ti kiek įma­no­ma dau­giau veik­los. Ma­ne ne­sun­ku įžeis­ti ar iš­spaus­ti aša­rą. Ne­bi­jau to pri­pa­žin­ti, nes taip yra. Tik­rai la­bai pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti bon­sai ir me­di­ta­ci­jos. Joms na­mie tu­riu at­ski­rą kam­ba­rį, o va­sa­ro­mis me­di­tuo­ju sa­vo kie­me“, – at­vi­ra­vo Kęs­tu­tis.

Jis ir po ka­riuo­me­nės grį­žo dirb­ti į ma­ši­nų ga­myk­lą, ku­rio­je per še­šio­li­ka me­tų bu­vo ta­pęs ce­cho vir­ši­nin­ku, stu­di­ja­vo Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te. At­ėjus ko­o­pe­ra­ty­vų kū­ri­mo­si me­tui bu­vo įstei­gęs de­ta­lių iš aliu­mi­nio ga­my­bos ko­o­pe­ra­ty­vą.

Kar­tu su žmo­na Lo­re­ta pa­si­sta­tęs na­mą Pir­ma­ja­me Aly­tu­je, Kęs­tu­tis iš kar­to ėmė­si tvar­ky­ti ap­lin­ką. Vis ma­ži­no dar­žams skir­tus plo­tus ir so­di­no įvai­rius au­ga­lus.

„Vie­ną­kart iš drau­go ga­vau do­va­nų ąžuo­liu­ką, pa­na­šų į bon­są. Jis ma­ne tiek su­do­mi­no, kad iš­ty­ri­nė­jau iš vi­sų pu­sių. Apie bon­sus bu­vau šiek tiek gir­dė­jęs, bet li­te­ra­tū­ros bu­vo ma­žai. Ne­be­pri­si­me­nu, į ko­kią įstai­gą Ja­po­ni­jo­je bu­vau an­glų kal­ba pa­ra­šęs laiš­ką, kad man at­siųs­tų kny­gų apie bon­sų for­ma­vi­mą, ja­po­niš­kų so­dų kū­ri­mą. Ga­vau at­sa­ky­mą su pa­siū­ly­mu to­kiu klau­si­mu kreip­tis į ar­ti­mes­nes Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bes“, – me­na K.Pta­kaus­kas.

Bu­vo 1996-ųjų va­sa­ra. Kęs­tu­tis atos­to­ga­vo Pa­lan­go­je ir stai­ga kny­gy­ne pa­ma­tė kny­gą „Ma­ža­sis so­das“, ku­ri vy­rą tie­siog par­vi­jo iš ku­ror­to.

„Ją skai­ty­da­mas nie­ko ne­gir­dė­jau ir ne­no­rė­jau ma­ty­ti. Čia ra­dau ir apie ja­po­niš­kų so­dų, ir apie bon­sų kū­ri­mą. Su­pra­tau, da­bar jau pra­si­dės nau­jas eta­pas ma­no gy­ve­ni­me“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kis apie jam es­mi­nį įvy­kį be­veik prieš du de­šimt­me­čius.

Taip iš pra­džių prie na­mų im­tas kur­ti ja­po­niš­kas so­das, ku­ria­me per tre­jus, ket­ve­rius me­tus iš­ke­ro­jo ma­žie­ji ki­ni­niai ka­da­giai, kal­na­pu­šės, pu­šys, eg­lės, at­si­ra­do ne­ma­žai par­si­ga­ben­tų iš­skir­ti­nių for­mų ak­me­nų. O maž­daug po dve­jų me­tų pra­dė­jo pats for­muo­ti bon­sus iš ka­da­gių, pu­šų, lie­pų, skrob­lų, ąžuo­lų, lie­pų, lau­ki­nių obe­lų. Šian­dien jų aly­tiš­kis tu­ri apie 150.

Da­bar li­te­ra­tū­ros apie ja­po­niš­kus so­dus ir bon­sų for­ma­vi­mą jau daug me­tų ne­trūks­ta. Ta­čiau, Kęs­tu­čio pa­ste­bė­ji­mu, daug kas gal­vo­ja, kad juos for­muo­jant svar­biau­sia yra vie­la: „Ji rei­ka­lin­ga tik me­džiui su­teik­ti for­mą, svar­biau­sia pa­ma­ty­ti me­džio vi­zi­ją, kaip jis at­ro­dys po de­šim­ties, pen­kio­li­kos me­tų. Dar la­bai svar­bu yra grun­tas, ku­ria­me jis augs.“

Su­for­muo­ti ge­rą bon­są, pa­sak K.Pta­kaus­ko, už­trun­ka nuo pen­ke­rių iki de­šim­ties me­tų, iš miš­kų tam par­si­ve­ža­mi su­lau­žy­ti, su­ža­lo­ti me­džiai, drau­gai ati­duo­da per­au­gu­sius, ke­ti­na­mus iš­mes­ti so­dų me­džius, pa­vyz­džiui, obe­lis ar se­nas tu­jas.

Na­mo kie­me esan­tis ja­po­niš­kas so­das pa­ties kū­rė­jo pa­va­din­tas Ry­to ra­sos so­du – va­sa­ro­mis anks­ti ry­te te­kant sau­lei ra­sos la­še­liai ant žo­lės tvis­ka lyg ma­ži per­lai.

Ja­po­nų land­šaf­ti­nin­kų idė­ja – vie­šas ja­po­niš­ko sti­liaus so­das mies­te

Nors Kęs­tu­tis, re­gis, ty­liai, ra­miai sa­vo na­mo ap­lin­ko­je pra­dė­jo kur­ti šį so­dą, po dve­jų me­tų kū­ry­bos į jo na­mus už­su­ko vie­na mo­ky­to­ja ame­ri­kie­tė, ku­ri bu­vo gir­dė­ju­si apie to­kį so­dą Aly­tu­je.

„Aš ta­da dar ne­ži­no­jau, ar ge­rai jį ku­riu, nes re­a­liai ne­bu­vau jo ma­tęs. Kai iš vieš­nios iš­gir­dau, kad tai tik­ras ja­po­niš­kas so­das, tik­rai bu­vau la­bai nu­ste­bin­tas“, – sa­ko K.Pta­kaus­kas.

Ne­il­gai tru­kus sve­čių iš už­sie­nio pas aly­tiš­kį vis dau­gė­jo, plė­tė­si ir pa­žin­tys. Ja­po­nų land­šaf­ti­nin­kų vi­zi­tas vie­nin­te­lia­me mies­te ja­po­niš­ka­me so­de dau­giau kaip prieš de­šimt­me­tį vy­rui jau bu­vo ne toks ne­ti­kė­tas kaip ame­ri­kie­tės mo­ky­to­jos.

Ka­dan­gi Kęs­tu­tis tarp­tau­ti­nė­se ir pa­sau­li­nė­se bon­sų pa­ro­do­se jau bu­vo pel­nęs pri­pa­ži­ni­mą ir ne vie­ną ap­do­va­no­ji­mą, pas jį bu­vo pri­si­kau­pę ma­žų­jų ste­buk­lų, sve­čiai iš to­li­mo­sios Ja­po­ni­jos pa­siū­lė idė­ją Aly­tu­je im­tis ini­cia­ty­vos kur­ti vie­šą ja­po­niš­ko sti­liaus so­dą.

Bet nuo­gos idė­jos apie to­kį so­dą mies­to val­džiai ne­pa­teik­si. To­dėl K.Pta­kaus­kas, tu­rė­da­mas daug ben­dra­min­čių bon­sų kū­rė­jų, pir­miau­sia Aly­tu­je su­ma­nė su­reng­ti pir­mą Lie­tu­vo­je tarp­tau­ti­nę bon­sų ir su­ise­kių pa­ro­dą. Tai bu­vo 2004-ai­siais Aly­taus te­at­re. Da­ly­va­vo bon­sų kū­rė­jai iš aš­tuo­nių ša­lių, per tris die­nas pa­ro­dą ap­lan­kė apie 8 tūkst. žmo­nių to­li gra­žu ne vien iš mū­sų, bet net iš di­džių­jų ša­lies mies­tų. Po me­tų su­reng­to­je to­kio­je pa­ro­do­je Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je jau ap­si­lan­kė bon­sų kū­rė­jų iš dvy­li­kos ša­lių, o jų ku­ria­mu me­nu gro­žė­jo­si 10 tūkst. lan­ky­to­jų.

Kai 2007-ai­siais K.Pta­kaus­ko ini­cia­ty­va Aly­tu­je bu­vo su­reng­ta ne tik tarp­tau­ti­nė bon­sų pa­ro­da, bet ir pir­ma­sis Lie­tu­vo­je ja­po­nų me­nų fes­ti­va­lis, į mies­tą pa­tek­ti lau­kė au­to­mo­bi­lių ei­lės – tiek daug no­rin­čių­jų bu­vo tai pa­ma­ty­ti.

At­ro­do, pa­vy­ko pa­siek­ti, kad Pir­mo­jo Aly­taus pi­lia­kal­nio kai­my­nys­tė­je at­si­ras­tų mies­tui skir­tas ja­po­niš­kas so­das, – tam bu­vo nu­ma­ty­tas pen­kių hek­ta­rų plo­tas, pa­reng­tas šio so­do pro­jek­tas. Tuo­met daž­no­kai Kęs­tu­čio ini­cia­ty­va Aly­tu­je lan­kę­si ja­po­nų spe­cia­lis­tai tei­gia­mai įver­ti­no ant kal­vos pa­rink­tą vie­tą, nes tai bū­tų vos ne pir­mas pa­sau­ly­je ja­po­niš­kas so­das, įreng­tas taip aukš­tai.

Ta­čiau, kei­čian­tis mies­to val­džioms ir ne­be­su­lau­kus šio so­do idė­jos pa­lai­ky­mo, Aly­taus miš­kų urė­di­jai pri­klau­san­tis jam nu­ma­ty­tas plo­tas bu­vo ap­so­din­tas ąžuo­lais.

Sep­tin­tą tarp­tau­ti­nę bon­sų pa­ro­dą Aly­tu­je Kęs­tu­tis bu­vo su­ren­gęs pra­ėju­siais me­tais dėl vie­nin­te­lės prie­žas­ties – bū­da­mas aly­tiš­kis ir tu­rė­da­mas ko­le­gų pa­siū­ly­mų ne­no­rė­jo jos per­kel­ti, tar­kim, į Vil­nių. Mies­to val­džiai tuo­met ne­įvyk­džius vi­sų pa­ža­dų, dau­giau pa­ro­dų K.Pta­kaus­kas mū­sų mies­te ne­be­ke­ti­na reng­ti.

„To­kio ly­gio ren­gi­niai yra ga­nė­ti­nai bran­gūs. Gal kai kas ma­no, kad jiems už­ten­ka sa­vi­val­dy­bės ski­ria­mų lė­šų. Tik­rai ne. Juk kai­nuo­ja sve­čių at­vy­ki­mas, ap­gy­ven­di­ni­mas, pa­ro­do­mo­sios de­monst­ra­ci­jos, tam rei­ka­lin­ga įran­ga, prie­mo­nės eks­po­na­tams, pri­zai, pa­ga­liau re­kla­ma ži­niask­lai­do­je. Ką čia kal­bė­ti. O be­veik vi­so­se pa­ro­do­se žmo­nės ga­lė­jo lan­ky­tis ne­mo­ka­mai ar­ba už mi­ni­ma­lų mo­kes­tį. Jei ne rė­mė­jai, dau­ge­liu at­ve­jų iš Vil­niaus ir Kau­no, aly­tiš­kiai ver­sli­nin­kai pri­si­dė­jo tik ren­giant vė­les­nes pa­ro­das, jų bū­tų ne­pa­vy­kę suor­ga­ni­zuo­ti. Pri­si­me­nu, ren­giant pir­mą pa­ro­dą Aly­tu­je, kai iki jos bu­vo li­kę apie du mė­ne­siai, or­ga­ni­za­ci­niams rei­ka­lams ne­tu­rė­jau nė ka­pei­kos. Va­žiuo­ju iš Kau­no ap­lan­kęs daug įmo­nių ir ne­ga­vęs nė cen­to, net verk­ti no­ri­si. Bet už­su­kau dar į vie­ną Kau­no įmo­nę, ir, ką jūs gal­vo­jat, pa­rė­mė tik­rai so­li­džiai. Rei­ka­lai pa­ju­dė­jo, at­si­ra­do dau­giau rė­mė­jų, ir pir­mo­ji Aly­tu­je tarp­tau­ti­nė bon­sų, su­ise­kių pa­ro­da įvy­ko sėk­min­gai, pel­nė tarp­tau­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą“, – at­vi­ra­vo K.Pta­kaus­kas.

Bu­vo nu­ste­bin­tas grei­to Vil­niaus mies­to me­ro ap­si­spren­di­mo

Prieš tre­jus me­tus aly­tiš­kiui bu­vo sėk­min­gas su­si­ti­ki­mas su Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ru Ar­tū­ru Zuo­ku. Tuo­met jis ja­po­nų spe­cia­lis­tų pra­šy­mu su­kū­rė pus­šim­čio sa­ku­rų – ja­po­niš­kų vyš­nių par­ką prie Na­cio­na­li­nės dai­lės ga­le­ri­jos, kar­tu „Li­tex­po“ rū­muo­se Lie­tu­vos ir Ja­po­ni­jos drau­gys­tės dvi­de­šimt­me­čiui pa­mi­nė­ti su­ren­gė an­trą Lie­tu­vo­je ja­po­nų me­nų fes­ti­va­lį ir tarp­tau­ti­nę bon­sų bei su­ise­kių pa­ro­dą, ku­rio­je da­ly­va­vo 100 me­ni­nin­kų iš dvi­de­šim­ties pa­sau­lio ša­lių. Šio ren­gi­nio me­tu Kęs­tu­tis su­lau­kė ne tik Vil­niaus mies­to sa­vi­val­dy­bės me­ro pa­dė­kos. A.Zuo­ką itin su­do­mi­no Kęs­tu­čio Aly­tu­je ne­įgy­ven­din­ta vie­šo ja­po­niš­ko sti­liaus so­do idė­ja.

„Me­ras tuoj pat pa­skam­bi­no at­sa­kin­giems sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tams ir nu­ro­dė ieš­ko­ti mies­te vie­tos to­kiam so­dui“, – min­ti­mis apie grei­tą sos­ti­nės me­ro ap­si­spren­di­mą da­li­jo­si K.Pta­kaus­kas.

Ir iš tie­sų ne­tru­kus ja­po­niš­kam so­dui pa­siū­ly­tos net trys vie­tos, aly­tiš­kiui ir ja­po­nų land­šaf­ti­nin­kams ti­ko pen­kių hek­ta­rų skly­pas Žal­gi­rio gat­vė­je.

Pa­sak Kęs­tu­čio, jau su­tvar­ky­ti vi­si že­mės rei­ka­lai bū­si­mam so­dui, iš ver­slo, sa­vi­val­dy­bės at­sto­vų gam­ti­nin­kų įkur­ta vie­šo­ji įstai­ga „Vil­niaus ja­po­niš­kas so­das“, ruo­šia­mas šio ob­jek­to tech­ni­nis pro­jek­tas ir ti­ki­ma­si, kad so­dą pa­vyks įreng­ti iki 2016-ai­siais sos­ti­nė­je vyk­sian­čio pa­sau­li­nio bon­sų kū­rė­jų kon­gre­so. Be­je, aly­tiš­kis vi­siš­kai ne­se­niai grį­žo iš Tai­va­no, kur vie­nin­te­lis iš Lie­tu­vos kaip ša­ly­je vei­kian­čios Bon­sų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas da­ly­va­vo svars­tant pa­si­ren­gi­mo šiam kon­gre­sui klau­si­mus.

At­ei­nan­čiais me­tais Vil­niu­je tu­rė­tų vyk­ti ant­ro­ji aly­tiš­kio čia or­ga­ni­zuo­ja­ma tarp­tau­ti­nė bon­sų, su­ise­kių pa­ro­da, jų kū­rė­jų kon­gre­sas bei ja­po­nų me­nų fes­ti­va­lis.

Ki­ni­jo­je pas­ta­ruo­ju de­šimt­me­čiu – ja­po­niš­kų ir ry­tie­tiš­kų so­dų re­ne­san­sas

Jau maž­daug pen­ke­ri me­tai Kęs­tu­tis kvie­čia­mas į pres­ti­ži­nes tarp­tau­ti­nes bon­sų pa­ro­das vi­sa­me pa­sau­ly­je, da­ly­vau­ja įvai­riuo­se fo­ru­muo­se. Per pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus jis daž­nas sve­čias Ki­ni­jo­je, Tai­va­ne, Pie­tų Ko­rė­jo­je, Ja­po­ni­jo­je.

Kur­ti ja­po­niš­ko sti­liaus so­dus, for­muo­ti me­džius te­ko įvai­rio­se ša­ly­se – Pran­cū­zi­jo­je, An­gli­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Slo­va­ki­jo­je. Dau­ge­liu at­ve­jų – pas pri­va­čius as­me­nis.

Prieš tre­jus me­tus jo su­kur­tas ja­po­niš­ko sti­liaus so­das 70 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­te pa­grin­di­nia­me Ta­li­no (Es­ti­ja) par­ke pel­nė pir­mą vie­tą tarp pa­sau­li­nio ly­gio land­šaf­to kū­rė­jų.

Šį spa­lį Šan­cha­ju­je, di­džiau­sia­me pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių Ki­ni­jo­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je mies­te, vy­ku­sio­je ant­ro­jo­je pa­sau­li­nė­je mi­nia­tiū­ri­nių ir mi­ni bon­sų pa­ro­do­je sėk­mė ly­dė­jo ir aly­tiš­kį. Iš 25 ša­lių at­sto­vų pa­si­rink­ti pen­kių vals­ty­bių kū­rė­jai įreng­ti spe­cia­liam šei­mos so­dui šio mies­to Bo­ta­ni­kos so­de. Tarp jų pa­te­ku­siam K.Pta­kaus­kui teks šį so­dą iš tro­pi­nių au­ga­lų kur­ti dvie­jų arų plo­te. Są­ra­šas au­ga­lų aly­tiš­kiui jau at­siųs­tas, iki me­tų pa­bai­gos tu­rė­tų bū­ti pa­reng­tas so­do pro­jek­tas, o at­ei­nan­tį pa­va­sa­rį pla­nuo­ja­ma vyk­ti į Šan­cha­jų.

Kęs­tu­tis Ki­ni­jo­je ti­ki­si pra­leis­ti apie dvi sa­vai­tes. Mi­ni au­ga­lai so­dams per­ka­mi, kvie­čia­miems kū­rė­jams lie­ka juos su­for­muo­ti ap­lin­ko­je, bet tai ir yra di­džiau­sias me­nas.

Kaip pa­ste­bi aly­tiš­kis, Ki­ni­jo­je pas­ta­ruo­ju de­šimt­me­čiu jau­čia­mas ja­po­niš­kų ir vi­sų ry­tie­tiš­kų so­dų re­ne­san­sas: „Jie nuo­sta­baus gro­žio, net iki pen­kių hek­ta­rų plo­to yra prie kiek­vie­nos di­des­nės ga­myk­los, prie mo­kyk­lų. Te­ko lan­ky­tis to­kia­me so­de prie vie­nos Šan­cha­jaus mo­kyk­los, ku­rio­je mo­ko­si 2800 vai­kų. Mo­kyk­la tie­siog par­ke, ku­ria­me su­for­muo­ti me­džiai, bon­sai, prie mo­kyk­los de­šimt spor­to aikš­te­lių. Ap­skri­tai ki­nai da­bar no­ri įro­dy­ti, kad bon­sai at­si­ra­dę jų ša­ly­je, tik ja­po­nai juos iš­to­bu­li­nę.“

No­rė­tų, kad bon­sų for­ma­vi­mo im­tų­si sū­nūs

Pri­pa­ži­ni­mą pel­nęs aly­tiš­kis, ja­po­niš­kų so­dų ir bon­sų kū­rė­jas, da­bar la­biau­siai iš­gy­ve­na dėl per­duo­da­mos pa­tir­ties šei­mos at­sto­vams: „Sū­nus daž­nai ra­gi­nu to im­tis. Juk tai ku­riant ga­li­ma ir pa­sau­lio pa­ma­ty­ti, ir, ne pa­slap­tis, už­si­dirb­ti. Pa­vyz­džiui, aš ap­ke­lia­vęs daug ša­lių, ma­no ke­lio­nes vi­sa­da ap­mo­ka kvie­čian­čios pu­sės. Daž­nai esu kvie­čia­mas skai­ty­ti pa­skai­tų apie ja­po­niš­kų so­dų ir bon­sų kū­ri­mą.“

Anot Kęs­tu­čio, vy­riau­sias sū­nus Vy­tau­tas, Klai­pė­do­je dir­ban­tis va­dy­bi­nin­ku, jau lyg ir do­mi­si bon­sų kū­ri­mu, jei pa­si­seks, at­ei­nan­tį pa­va­sa­rį jį pa­si­ims kaip pa­gal­bi­nin­ką ku­riant šei­mos so­dą Šan­cha­ju­je. O Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te va­dy­bos be­si­mo­kan­tis jau­nes­nis sū­nus Taut­vy­das kol kas ne­pa­si­duo­da tė­vo įkal­bi­nė­ji­mams mo­ky­tis bon­sų kū­ry­bos, jo ho­bis – krep­ši­nis.

K.Pta­kaus­kas ne­sle­pia, kad už­si­i­mant šia kū­ry­ba ga­li­ma tu­rė­ti ir tam tik­rą su ja su­si­ju­sį ver­slą. Pa­vyz­džiui, jis Aly­tu­je re­gist­ra­vęs vie­šą­ją įstai­gą „Bon­sai stu­di­ja“, ku­rios pa­grin­di­nė veik­la švie­čia­mo­ji, pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mas, ne­di­de­lė pre­ky­ba bon­sų me­de­liais, spe­cia­liais grun­tais. Aly­tiš­kis yra vie­nas iš Vil­niu­je vei­kian­čios ben­dro­vės „Ry­tie­tiš­kas sti­lius“ stei­gė­jų, o ji pre­kiau­ja įvai­riau­siais lau­ko so­dų reik­me­ni­mis.

„Pas mus dau­ge­lis grun­tų iš dur­pių, jie ne­tin­ka bon­sams, nes il­gai lai­ko drėg­mę. Šiuo me­tu esu su­kū­ręs ir iš­ban­dęs nau­ją grun­to su­dė­tį, jis tin­ka ne tik bon­sams, bet ir lau­ko, kam­ba­ri­niams au­ga­lams. At­si­ve­ža­me spe­cia­laus grun­to iš Ja­po­ni­jos, su­mai­šo­me su tam tik­rais prie­dais. Toks grun­tas tu­ri vie­ną ge­rą sa­vy­bę – iš­džiū­vęs pa­kei­čia spal­vą, at­si­ran­da tin­kle­lis, ir tik ta­da ga­li au­ga­lą lais­ty­ti. Aš daž­nai ste­biuo­si mū­sų žmo­nių su­pra­ti­mu apie bon­sus, ku­riuos jie įsi­gy­ja par­duo­tu­vė­se. Tai ne bon­sai, o tik pra­di­nė me­džia­ga no­rint for­muo­ti šį me­de­lį. To­kį me­de­lį pir­miau­sia rei­kė­tų per­so­din­ti į tin­ka­mą for­muo­ti grun­tą ir jam pri­gi­jus kur­ti ma­žą­jį ste­buk­lą. Vi­sa­da siū­lau pir­miau­sia au­gin­ti kam­ba­ri­nį bon­są. Ge­riau­sia fi­ku­są. Tai stip­riau­sias ir iš­tver­min­giau­sias bon­sas. For­muo­da­mas kad ir nu­kirp­si ko­kią ša­ke­lę, po kiek lai­ko ji ataugs ir bus ga­li­ma tęs­ti kū­ry­bą“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Kęs­tu­tis.

Jis šian­dien ne­tu­ri itin di­de­lių nuos­kau­dų dėl Aly­tu­je ne­įreng­to ja­po­niš­ko so­do, nors kaž­ka­da la­bai iš­gy­ve­no. Taip jau su­si­klos­tė, kad mū­sų mies­te jis, ko ge­ro, ne­be­si­ims reng­ti tarp­tau­ti­nių bon­sų pa­ro­dų, ku­rios pa­sau­ly­je gar­si­no Dzū­ki­jos sos­ti­nę. Bet gy­ve­ni­mas tuo ne­si­bai­gia – vie­nur pra­ra­dęs, at­ran­di ki­tur. Svar­biau­sia, kad ne­pri­stig­tų ener­gi­jos, su­ma­ny­mų ir kū­ry­biš­ku­mo. K.Pta­kaus­kas tu­ri vie­nin­te­lį troš­ki­mą: „No­riu, kad mū­sų mies­tą val­dy­tų ta­len­tin­gi, kū­ry­bin­gi, darbš­tūs, ne­sa­va­nau­diš­ki žmo­nės, su­ge­ban­tys su­vie­ny­ti ben­druo­me­nę vie­nam tiks­lui – dėl ge­res­nio gy­ve­ni­mo Aly­tu­je.“

Alma Mosteikaitė

.

..

(2014-11-29, straipsnio Nr. 10932)

Sorry, the comment form is closed at this time.