Gruodžio 18 d. vakarą į Japonų kultūros namus (Kosciuškos g. 26, Vilnuje) susirinko bonsai medelių entuziastai. Jie čia atvyko paklausyti bonsų augintojų klubo „Sokan“ organizuotos pirmosios paskaitos-diskusijos „Bonsų esmė, istorija ir etika“.
Pradžioje klausytojai buvo supažindinti su naujai įsteigtu klubu, jo veikla ir svarbiausiais tikslais: visapusiška vienų narių pagalba kitiems bonsai auginimo srityje; bonsai meno populiarinimas; bendradarbiavimas su visais bonsų augintojais, kuriant entuziastų bendruomenę Lietuvoje. Taip pat buvo paminėta, kur rasti informacijos apie klubą bei organizuojamų viešų renginių skelbimus.
Toliau sekė bonsų kultūros esmės nagrinėjimas bei klaidžiojimas istorijos labirintais, pradėdnt nuo bonsai ištakų, kurios, kaip dauguma klaidingai mano, prasidėjo ne Japonijoje, o Senovės Kinijoje. Yra daugybė skirtingų pačios miniatiūrinių medelių auginimo istorijos pradžios variantų, iš kurių vienas labiausiai palikusių įspūdį – bonsai istorijos pradžia, siekianti tuos laikus, kai Senovės Egipte pradėtos statyti pirmosios piramidės. Buvo paminėta, kad pirmieji bonsai medeliai Kinijoje buvo vadinami „pun-sai“ arba „pen-jing“ (dar ir šiais laikais Kinijoje pasakius „bonsai“, niekas nesupras, apie ką kalbama). Tuo metu miniatiūrinių medelių formavimo taisyklių dar nebuvo, o naudojamos priemonės buvo archajiškos. Medelių auginimu užsiimdavo elitas, o kiek vėliau – budistų vienuoliai. Papasakota, kodėl žmonėms reikėjo taip sumažinti gamtoje augančius medžius. Medelių auginimo pradžią nustatyti sunku, nes pirmieji užfiksuoti „pun-sai“ medelių paminėjimai buvo tik Tangų dinastijos laikotarpiu (VII a.). Zen budizme į medelius buvo žiūrima kaip į aktyvios meditacijos objektą, kadangi jie reikalavo daug priežiūros ir rūpinimosi.
Per 603-839 m. japonai surengė 17 diplomatinių misijų į Kiniją. Šių misijų metu vyko ne tik mokslo ir technologiniai, tačiau ir kultūriniai mainai. To pasėkoje VII a. Japonijoje atidarytos pirmosios Zen budistų mokyklos, o valdančioji klasė visiškai perėmė kinų religiją ir kultūrą. Tačiau Japonų Zen budistai turėjo kitokį požiūrį. Jie manė, kad disciplinos neišmokstama iš knygų, o turi būti praktikuojama. Medis, kuriam leidžiama augti natūraliai, yra neapdirbta žaliava. Tik esant šalia žmogui, kuris jį formuoja su meile ir rūpesčiu, jo forma ir stilius turi galimybę tobulėti.
Klausytojai supažindinti giliai japonų mene įsirėžusią legendą apie vargšą vienuolį ir samurajų, kuris, norėdamas sušildyti vienuolį, sudegino savo tris paskutinius miniatiūrinius medelius. Tuos medelius XIII-XIV a. vadino Hachi-No-Ki (dubenėlio medis). Šių medelių vazonai buvo gilesni už dabartinius, o kartais medeliai buvo auginami net jūrų kriauklėse. Aptarti ir kiti japonų bei kinų bonsai skirtumai.
1544 m. Japoniją pirmieji „atrado“ portugalai. Bėgant metams, įsitvirtinus ir ėmus valdyti Japonijos prekybą su užsienio šalimis, 1615 m. Takugavos dinastijai suvienijus valdančiąsias šeimas ir bijantis priešininkų susivienijimo su užsieniečiais, portugalai buvo ištremti. Teisę prekiauti su Japonija per Nagasakio uostą gavo tik olandai. Taip Japonija izoliavosi nuo vakarų pasaulio 250 m. XVII a. valdančiajai Japonijos klasei labai susidomėjus menais, bonsai kainos pasiekė aukštumas.
Kad japonai skiria daug dėmesio miniatiūriniams medeliams, XVIII a. pradžioje paminėjo vokietis Engelbertas Kaempferis savo knygoje „Japonijos istorija“.
Prasidėjus Meidži restauracijai (1868-1913 m.), valstybės sistema buvo visiškai pakeista, o valstybės sienos atidarytos prekybai su užsienio šalimis. Kadangi japonų kultūra ilgą laiką išliko paslaptinga ir nepažinta, jų prekės buvo geidžiamos visame pasaulyje. Šiame laikotarpyje atsirado daugybė bonsai aprašymų, parašytų keliautojų ir prekeivių. Pirmasis sąvoką „bon-sai“ miniatiūriniams medeliams apibūdinti apie 1900 m. aprašyme paminėjo anglas Frank Brinkley.
Atsivėrus tarptautinei rinkai, japonai suprato, kad iš miniatiūrinių medelių galima pasipelnyti ir kad jais itin domisi vakarų šalys. Todėl atsirado pirmieji prekybiniai medelių katalogai. Viso to pasėkoje, Japonija įsiliejo į pasaulinę rinką ir jos kultūra tapo visiems pasiekiama, o žinios apie bonsai medelius pasaulyje ėmė plisti daug sparčiau. Šį „įsibėgėjimą“ trumpam pristabdė tik II pasaulinis karas. Reziumuodamas Aurimas paminėjo, kad dėl Japonijos geografijos, gyventojų mąstysenos ir izoliacijos nuo pasaulio, susidarė idealios sąlygos savitai bonsai medelių kultūrai vystytis, tobulėti ir pasiekti dabartinį lygį.
Trečiojoje paskaitos-diskusijos dalyje – bonsų etika su pastebėjimais apie žmonių, lankančių bonsai ekspozicijas parodose, elgesio skirtumus svečiose ir mūsų šalyje. Papasakoti svarbiausi momentai, ko nederėtų daryti, apžiūrint medelį parodoje ir kaip skiriasi medelių apžiūra medelynuose ar prekybos augalais aikštelėse. O taip pat aptartos neformalios elgesio normos užsiėmimų, mokymų bei yamadori (bonsai ruošinių iš gamtos) paieškų metu.
Pabaigoje buvo pristatyti artimiausi klubo renginiai, kurie vyks jau tik kitais metais. Tai bus paskaitos – praktiniai užsiėmimai, kurių artimiausias – 2015 m. sausio 10 d. (šeštadienį), 14.00 val. tuose pačiuose Japonų kultūros namuose.
Nerijus Smaidžiūnas
Sorry, the comment form is closed at this time.