Sau 072015
 

Tiek apie samanas, tiek apie kerpsamanes jau esam kalbėję. Kaip jos susijusios su bonsais, kokia jų daroma nauda, žala ar panaudojimas. Dabar pasižiūrėkim į dažniausiai sutinkamas samanų rūšis. Autorei ir leidyklai „Lututė” sutikus, visa informacija apie rūšis šiame straipsnyje yra iš prieš penkiolika metų išleistos Jolantos Banienės knygelės „Samanos” (pažintinė serija „Gamta šalia tavęs”, ISBN 9955-452-24-2 – pasidairykit, ji vis dar kartais pasirodo tai viename, tai kitame knygyne).

Kiminai dar vadinami baltosiomis samanomis. Jų stiebas gausiai šakotas. Viršutinėje dalyje šakutės labai tankios ir sudaro galvutę. Lapai begysliai, sudaryti iš dvejopų ląstelių: chlorofilinių (jos labai siauros, žalios spalvos) ir vandeninių (platesnės ir bespalvės, įsiterpusios tarp chlorofilinių). Sporogonai išauga stiebo viršūnėje, trumpi, kotuoti. Sporinės, kuriose subręsta sporos, rutuliškos, atsidaro dangteliu ir neturi sporų išbyrėjimo reguliavimo aparato – peristomo.

Kiminai auga įvairių tipų pelkėse, dažnai puriomis, šviesiomis, balzganomis, gelsvomis ir rausvomis vejomis. Kiminai neturi nei šaknų, nei rizoidų. Sukaupia 20-30 kartų daugiau vandens, nei patys sveria.

Lietuvoje auga 35 rūšių kiminai. Švarūs kiminai yra puiki pakavimo medžiaga. Praktiškai jie sterilūs, nepelija, sugeria drėgmę ir net kvapą.

Smailiašakis kiminas (Sphagnum cuspidatum) – tai viena labiausiai paplitusių kiminų rūšių. Gausiai randamas ypač aukštapelkėse, pažliugusiuose įdubimuose, grioviuose bemirkstantis, o kartais ir visai pasinėręs. Labai polimorfinė rūšis, sudaro šviesiai arba tamsiai rusvas vejas. Stiebas dažniausiai laibas ir lieknas. Šakutės aštriai nusmailėjusios. Šakučių lapų viršūnės, o kartais ir kraštai arčiau viršūnės dantyti. Šią rūšį nuo kitų galima atskirti pagal ilgyn ištįsusio lygiašonio trikampio pavidalo stiebo lapus ir ilgus, siaurai lancetiškus arba beveik yliškus, dažnai vienareikšmiškai lenktus šakučių lapus, kurių viršūnėlės dažnai būna susisukusios į vamzdelį.

Siauralapis kiminas (Sphagnum angustifolium) dažnai randamas pelkėtose pievose ant kupstelių ir tarp jų. Stiebas lieknas. Skiriasi labai smulkiais (0,4-0,8 mm ilgio) stiebo lapais, kurie yra apvalia, dantyta viršūne.

Magelano kiminas (Sphagnum magellanicum) – viena labiausiai paplitusių kiminų rūšių, labai būdinga aukštapelkėms, taip pat randama žemapelkėse ir užpelkėjusiuose miškuose. Stambi samana, auga puriomis vejomis, kurios gali būti įvairių spalvų, bet visada turi daugiau mažiau raudoną atspalvį arba būna ištisai rausvos ar violetinės. Stiebo lapai 1-2 cm ilgio, kastuvo pavidalo. Šakučių lapai iki 2 mm ilgio, plačiai arba pailgai ovalūs.

Kiminai dažniausiai naudojami kaip substrato sudėtinė dalis arba mulčas toms medžių rūšims, kurios mėgsta pastovią substrato drėgmę, pavyzdžiui azalijoms.

Teoriškai juos galima būtų pabandyti auginti drėgmę mėgstančių augalų substrato paviršiuje, tačiau praktiškai tokių bandymų man matyti neteko.

Nebūtina kiekvieną kartą eiti į pelkę ar užpelkėjusį mišką prisirinkti kiminų. Prireikus juos galima ir užsiauginti.

Žaliosios samanos (Bryidae) – tai didžiausias lapsamanių poklasis. Jam priklauso visos lapinės samanos, išskyrus kiminus. Rūšių pasaulyje išties daug – virš 130 tūkstančių. Lietuvoje jų apie pusketvirto šimto. Todėl ir apžvelgsime tik keletą – dažniausių, nenykstančių, tinkamų vienokiai ar kitokiai sąsajai bonsai kompozicijoje.

Šakotoji dvyndantė (Dicranum scoparium) auga įvairių tipų miškuose, ypač apie medžių kamienus ir ant žemėmis apneštų akmenų puriomis žaliomis arba gelsvai ir rusvai žaliomis vejomis. Stiebas iki 10 cm aukščio, prasideda gulsčiu pagrindu ir baigiasi į viršų kylančia viršūne, apšepęs baltais plaukeliais, kurie vėliau paruduoja. Lapai lancetiški, baigiasi ilgyn nusmailėjusia beveik į vamzdelį susisukusia viršūne, kurią beveik visą užpildo gysla. Lapų kraštai nuo viršūnės vebeik iki vidurio aiškiai pjūkliški. Sporogonai pavieniai, jų kotelių viršūninė dalis gelsva, apatinė raudona. Sporinė cilindrinė, kreiva, ruda.

Lietuvoje gerokai dažnesnė yra purioji dvyndantė (Dicranum polysetum), tačiau jos sąžalynai ne tokie kompaktiški, mažiau estetiški.

Melsvoji balzganė (Leucobryum glaucum) auga spygliuočių ir mišriuose miškuose labai tankiomis, iškilomis balzganai arba melsvai žalsvomis vejomis, paprastai nedideliais tarp kitų samanų įsiterpusiais lopų pavidalo ploteliais. Stiebas su gausiais šviesiais rizoidais, iki 10 cm aukščio, šakotas. Lapai prasideda ovaliu lovelio pavidalo įlenktu pagrindu ir baigiasi linijiškai susiaurėjusia dažnai į vamzdelį susisukusia viršūne. Sporogono kotelis trumpas, tamsiai raudonas. Sporinė pailga, rudai raudona, su 8 iškiliomis gyslelėmis. Sporinės dangtelis su labai ilgu snapeliu. Sporifikuoja rudenį.

Tiek šakotoji dvyndantė, tiek melsvoji balzganė aiškiai išsiskiria iš kitų samanų kompaktiškais sąžalynais, blizgia spalva, skirtinga nuo daugumos tekstūra. Todėl nedideli jų lopinėliai, skoningai išdėstyti, galėtų paįvairinti samanų raštą substrato paviršiuje. 

Taip pat šios samanos galėtų būti panaudotos itin plokščiuose induose ar ant padėklų sudaromose kompozicijose kraštų sutvirtinimui. Tiesa, suaugti į vientisą šlaitą joms gali prireikti ne vienerių metų. 

Gegužliniai (Polytrichum) – labai paplitusių Lietuvoje samanų gentis. Auga įvairiose augimvietėse (pelkėse, kopose, gaisravietėse, ant akmenų, ir pan.), sudarydami įvairaus tipo sąžalynus. Turbūt labiausiai paminėtini yra smiltyninis gegužlinis ir žilsvasis gegužlinis. Abi rūšys vertintinos dėl savo sąžalynų išvaizdos ir spalvos.

Smiltyninis gegužlinis (Polytrichum juniperinum) auga palaidomis melsvai žaliomis vejomis sausuose apyrečiuose miškuose, miško aikštelėse, pamiškėse. Visur plačiai paplitęs, ypač būdingas sausiems pušynams. Stiebas 2-10 cm aukščio, status, dažniausiai paprastas ir tik apačioje aptrauktas rizoidų avlkčiu. Lapai iki 10 mm ilgio, prasideda gelsva makštimi ir pereina į tamsiai žalią linijiškai lancetišką lakštą su plačiai užlenktais į viršūnę sveikais šviesiais kraštais. Gysla plati, viršūnėje išsišovusi iš lapo. Sporogono kotelis 2-6 cm ilgio, raudonas. Sporinė stati, pasenusi horizontali, pailgai keturbriaunė, iki 5 mm ilgio, su disko pavidalo kakleliu. Dangtelis plokščiai iškilus su trumpu, smailiu snapeliu. Balsvas plaušinis gaubtuvėlis paslepia visą sporinę. Dvinamis augalas.

Žilsvasis gegužlinis (Polytrichum  piliferum) auga palaidomis vejomis kopose, smiltynuose, bergždynuose, išretintuose smiltinguose miškuose. Visur plačiai paplitusi ir neretai pasitaiko su sporogonais. Stiebas 2-3 cm, status, paprastas. Lapai prasideda plačiai ovalia makštimi ir pereina į pailgai lancetišką lakštą. Kraštai sveiki, plačiai užlenkti į viršutinę lapo pusę. Lapų gysla plati, išsišokusi iš lapo viršūnės ilgio, žilo, smulkiai pjūkliško šerelio pavidalu, kuris yra ypač ryškus viršutiniuose lapuose. Tai padeda šią rūšį lengvai atskirti nuo kitų gegužlinių. Sporogono kotelis 2-3 cm ilgio. Sporinė keturbriaunės prizmės pavidalo su aiškiu trumpu kakleliu. Dangtelis plokščiai kūginis su trumpu snapeliu. Plaušinis gaubtuvėlis dengia visą sporinę. Dvinamis augalas.

Vislioji pilezija (Pylaisia polyantha) – visur labai paplitusi samana. Auga ant medžių žievės, miškuose, parkuose, alėjose, prisiplojusiais arba iškilais žaliais arba gelsvai žaliais patiesalais. Stiebas iki 5 cm ilgio, šliaužiantis, netaisyklingai plunksniškai išsišakojęs į trumpas, stačias riestas šakutes. Lapai prasideda ovaliai lancetišku pagrindu ir palaipsniui pereina į laibą nusmailėjusią viršūnę. Sporogono kotelis 1-1,5 cm ilgio, raudonas. Sporinė stati, elipsinė arba cilindrinė. Vienanamis augalas.

Būtent vislioji pilezija, stipriai augdama substrato paviršiuje, įsitaiso ir ant bonsai medelių kamienų pamato, sutrukdydama dujų apykaitą, išlaikydama drėgmę, parūgštindama aplinką ir taip sudarydama tinkamas sąlygas bakterijoms ir grybams augti. Ji gali būti kamieno pagrindo ir šaknų puvinių netiesiogine priežastimi. 

Samanų rūšių yra daugybė, visų jų apžvelgti nepavyks, tad pabaigai – apie dažniausiai bonsai kultūroje sutinkamas samanas – brijas (Bryum) ir dažniausiai Lietuvoje sutinkamą šios genties atstovą sidabrinę briją.

Sidabrinė brija (Bryum argenteum)auga šlaituose, pakelėse, pagrioviuose, išretintuose miškuose, tarp gatvių grindinio akmenų, ant žemėmis apneštų akmenų, stogų, visur skurdžiuose dirvožemiuose arba ant nemaistingų substratų tankiomis, bet lengvai suirstančiomis pilkšvomis, blizgančiomis vejomis. Stiebas 1-2 cm aukščio su gausiais šoniniais lapais. Šie ovalūs, palaipsniui nusmailėję, lygiakraščiai. Sporogono kotelis 1-2 cm ilgio, laibas, raudonas. Sporinė nusvirusi, pailga, skaisčiai arba tamsiai raudona. Sporinės dangtelis žemo kūgio pavidalo. Dvinamė samana. Lengvai atpažįstama iš būdingos sidabriškos spalvos vejų atspalvio, kurį suteikia viršutinėje lapo dalyje išsidėsčiusios bechlorofilės ląstelės.

Dažniausiai bonsų augintojai prisirenka brijų natūraliose jų augimvietėse. Tačiau šias samanas galima gana sėkmingai auginti ir dauginti dirbtinėmis sąlygomis. Tereikia šiaurinėje pastato dalyje pastatyti plokščią, drenuotą talpą, pripildytą nederlingos žemės, smėlio, miško paklotės, sausų spyglių, ir joje „pasodinti” keletą samanų gabaliukų. Substratas, ant kurio auga samanos turėtų būti nuolat drėgnas. Tada samanos augs greičiau. Taip pat jų augimo greitį didins ir apsauga nuo tiesioginių saulės spindulių. Prisiauginus brijų daugiau, galima pastebėti, kad net iš to paties gabalėlio išaugę sąžalynai ilgainiui besiplėsdami ima šiek tiek įvairuoti savo paviršiaus išvaizda ir spalva. Tai sėkmingai galima panaudoti „audžiant” samanų raštą savo augintinių substrato paviršiuje. 

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.