Bonsų persodinimo seminaro akimirkos

Šį savaitgalį Bonsų augintojų klubas „Sokan“ ir vėl pakvietė besidominčius bonsai kultūra į keleto valandų praktinį seminarą, skirtą bonsų persodinimui.

Seminaras keleto dalių: teorinės ir praktinės. Pirmosios dalies metu seminaro dalyviai buvo supažindinti su pagrindiniais persodinimo proceso momentais. Praktinėje dalyje buvo pademonstruotas dviejų medelių persodinimas. Vienas jų – septynmetis skroblas, jau trečius metus formuojamas kaip bonsas, kitas – prekybos centre įsigytas ligustras.

Persodinimu vadiname augalo iškasimą ir pasodinimą į kitą vietą ar indą, pakeičiant substratą ir sutvarkant šaknyną.

Sausumos augalai turi išvystytą požeminį organą – šaknį, skirtą vandeniui siurbti ir įsitvirtinti substrate. Šaknys išauga iš gemalinės šaknelės, augdamos šakojasi ir sudaro plačiai dirvožemyje išsiskleidusią šaknų sistemą. Pagrindinė šaknų funkcija – siurbti vandenį su ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis. Šaknys yra įvairios ir atlieka skirtingas funkcijas. Kalbant apie tas funkcijas, galima paminėt, kad šaknyse sintetinamos kai kurios organinės medžiagos: šaknų išskyros, hormonai, amino rūgštys ir kt., kurios, patekusios į dirvą, veikia gretimus augalus ir kitus organizmus, sąlygodamos jų rūšinę sudėtį rizosferoje (tai šaknį supanti erdvė). Daugelio augalų šaknyse yra sandėliuojamos maisto medžiagos, pavyzdžiui, krakmolas, kuris, esant reikalui, yra susintetinamas.

Yra du pagrindiniai šaknų sistemų morfologiniai tipai – liemeninė ir kuokštinė. Liemeninėje šaknų sistemoje tarp kitų šaknų aiškiai vyrauja pagrindinė šaknis, kuri išauga iš gemalinės šaknelės, o jai vystantis ir šakojantis išauga antros eilės šoninės atšakos – šoninės šaknys. Šoninės šaknys šakojasi toliau ir sudaromos tolimesnės šaknų eilės. Kuokštinė šaknų sistema susidaro, kai pagrindinė šaknis greit atmiršta, o iš stiebo bazinės dalies išauga vienodos pridėtinės šaknys.

Šaknis yra sudaryta iš įvairios anatominės sandaros ir skirtingas funkcijas atliekančių zonų:

• šalmelis sudarytas iš turgorizuotų, 4-9 dienas gyvenančių ląstelių, kurios vėliau sugleivėja ir nusitrina. Nuolat atsinaujindamas, šalmelis atlieka meristeminio audinio apsauginę funkciją;
• dalinimosi zona – šaknies augimo kūgelis, kurio ilgis yra keli mm. Šioje zonoje ląstelės sudaro tris sluoksnius: viršūninę meristemą (iš kurios susidaro šaknies dengiamieji audiniai), pagrindinę meristemą (iš jos formuojasi šaknies žievės audiniai) ir prokambį (iš jo susidaro šaknies centrinis velenas);
• tįsimo arba, kitaip, augimo zona – šioje zonoje ląstelės nebesidalina, tik auga ir pradeda specializuotis, o šaknis tįsta;
• siurbimo zona – padengta rizodermiu su šakniaplaukiais, kurie gyvi būna 15-20 dienų. Šioje zonoje vyksta augalo mineralinė mityba – vandens su ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis siurbimas bei susidaro šoninės šaknys;
• bazinė zona – ilgiausia šaknies dalis, kuri šakojasi, praleidžia įsiurbtą vandenį, įtvirtina augalą substrate; maisto medžiagų sandėlis.

Yra kelios priežastys, kodėl reikia persodinti bonsai medelį:

• šaknų priaugimas. Šaknys turi visada augti, nes kitaip negalės atlikti savo visų funkcijų, o, kaip žinome, bonsai medelių šaknys auga ribotoje erdvėje – vazone, kurį pilnai priaugus, nebeturėtų vietos jame augti naujos šaknys.
• reikia pakeisti substratą. Bonsai medeliai, kaip ir kiti vazonuose auginami augalai, maistines medžiagas savinasi iš jų vazone esančio substrato. Ilgainiui kinta maisto medžiagų, esančių substrate, proporcijos (kas sąlygoja ir substrato fizikinių savybių pasikeitimą, dažniausiai parūgštėjimą) – dalį sunaudoja augalas, kita dalis išsiplauna, dažnai šių medžiagų pirminio balanso trąšos atstatyti negali, todėl kas 2-3 metus bonsai medeliams yra keičiamas substratas.
• augalo formavimui. Tai aktualu, kai nusiperkame bonsai ruošinį iš augalų prekybos aikštelių ir norime nustatyti jo priekinę (parodinę) pusę. Taip jau yra, kad bonsai medeliams galima išauginti naujas šakas ar į reikiamą vietą atlenkti kitą šaką, tačiau su šaknimis to padaryti nepavyks. Todėl substrato paviršius atkasamas iki pirmų šaknų ir surandama gražiausia paviršinio šaknyno vieta. Ši pusė ir bus parodinė. Taip pat persodinimo metu formuojamas ir šaknynas, kad optimaliai užpildytų bonsui parinktą indą.
• „greitoji pagalba“ augalui sunegalavus. Dažniausiai tai toks atvejis, kai bonsai medelis dėl perdėto rūpestingumo yra perlaistomas ir substratas užmirksta, o negaudamos oro šaknys apmiršta ir ima pūti. Tokiu atveju mes persodiname medelį į naują, tinkamą substratą, apkarpydami sunegalavusias šaknis ir medelis toliau gali augti sveikas.

Kas gi vyksta mums persodinant savo bonsai medelį? Pakinta augalo dalių proporcijos, t.y. sumažėja prieš tai buvusi šaknų masė, kadangi persodinimo metu nukerpama apie 1/3 šaknų masės, todėl:

• pakinta (sumažėja) šakninės mitybos intensyvumas ir augalo apsirūpinimas vandeniu;
• pakinta ir jo garinimo (transpiracijos) intensyvumas;
• pakinta hormonų sintezės intensyvumas, t.y. auksino ir citokinino koncentracijų santykis.

Augaluose atskirų dalių augimą reguliuoja dvi fitohormonų grupės – auksinai ir citokininai. Auksinai – augalo ūglių viršūnėje meristemoje sintetinami fitohormonai, o citokininai sintetinami šaknyse. Augalo augimo reguliavime svarbus šių grupių koncentracijų santykis augale.

Kai augale sumažėja auksinų/citokininų santykis (genint medžio antžeminę dalį) – sulėtėja šaknų augimas, bet suintensyvėja antžeminės dalies, ypač šoninių ūglių, augimas. Kai auksinų/citokininų santykis padidėja (sutrumpinus šaknis) – antžeminė dalis auga mažiau, o intensyviau pradeda augti šaknynas.

Tą verta prisiminti, ypač kai medis turi didelių žaizdų, nes šie hormonai atsakingi ir už jų gijimą. Todėl reikia atsargiai genėti kartu tiek šaknis, tiek antžeminę augalo dalį.

Koks gi geriausias persodinimo laikas:

• vegetacijos laikotarpio pradžioje, t.y. pavasarį, pradėjus brinkti pumpurams. Šis persodinimo laikas tinkamas tiek lapuočiams, tiek spygliuočiams;
• vegetacijos laikotarpio pabaigoje arba, kitaip sakant, rudenį – šis laikas palankiausias persodinti spygliuočius.

Bonsai medelių persodinime naudojami šie keturi „persodinimo“ įrankiai:

• šaknų žnyplės – panašios į gumbų ar džinų žnyples, tačiau gaminamos iš tvirtesnio metalo, kad ne taip greitai atšiptų;
• šaknų šakutė – skirta smulkesnių šaknų iškedenimui;
• šaknų kablys – stambesnių šaknų, kurioms reikia didesnės jėgos, iškedenimui;
• lazdelės ir pagaliukai. Galima naudoti šaknų iškedenimui ir visų erdvių užpildymui tarp šaknų, supilant substratą.

Didelės reikšmės bonsai mene turi ir medelio konteinerio (vazono) pasirinkimas.

• forma pagrinde priklauso nuo bonsai medelio stiliaus. Apvalūs, stačiakampiai, kvadratiniai vazonai tinka daugumai vienastiebių medelių stilių, išskyrus pusiaukaskadinį ir kaskadinį stilių – jiems naudojami aukšti vazonai. Daugiakamieniams arba miškelių stiliams naudojami stačiakampiai arba ovalios formos vazonai;
• spalva: tamsūs ir neglazūruoti (neblizgūs) konteineriai parenkami dažniausiai spygliuočiams, o lapuočiams – blizgūs, kontrastingi kuriai nors medelio daliai, pvz.: jeigu žiedai ar vaisiai raudoni, tai vazonas imamas mėlynas ir pan.;
• dugno lygumas – svarbu, kad nebūtų įdubimų, kuriuose galėtų kauptis vanduo ir dėl to užmirktų substratas;
• drenažo skylės – jų kiekis ir dydis turi būti toks, kad neužsilaikytų vandens perteklius.

Prieš persodinant reikia viską tinkamai pasiruošti, tad ir vazono pasiruošimas turi šiokių tokių niuansų:

• vazonas turi būti švarus tiek išorėje, tiek viduje. Tai svarbu todėl, kad su užsilikusiu senu substratu nebūtų pernešamos įvairios medžių ligos. Ir, žinoma, estetinė pusė – išoriškai švariame vazone medelis atrodys gražiau. Naujus molinius vazonus patartina keletą parų pamirkyti minkštame vandenyje, kad išsiplautų degimo metu susikaupę kenksmingi junginiai, pvz., azoto rūgštys.
• drenažo skylių sutvarkymas. Kadangi bonsai vazonai turi nemažas drenažo skyles, jas būtina uždengti tinkliuku ir jį pritvirtinti, kad negalėtų pasislinkti persodinimo metu. Šis tinklelis saugo nuo substrato išbyrėjimo ir nuo stambesnių kenkėjų patekimo į vazoną iš apačios.

Kai kada bonsai vazonuose būna ir mažos skylutės (žymiai mažesnės už drenažo skyles), kurios yra skirtos medelio tvirtinimo vielai perkišti. Ši viela sutvirtina medelį norimoje padėtyje ir neleidžia jam išvirsti iš vazono.

Persodinant labai svarbu parinkti tinkamą substratą. Seminaro metu dalyviai galėjo pamatyti dešimtį įvairių substratų sudedamųjų dalių pavyzdžių – akadamą, pemzą, žvyrą, lavą, kyriu, ir kitas.

Substrato sudedamąsias dalis pagal reikšmingumą galima skirstyti į dvi grupes: maistingąją bei mechaninę-sorbcinę. Maistingoji substrato dalis turtinga maistinėmis-mineralinėmis medžiagomis, reikalingomis medeliui augti. Kas yra juodžemis ir kompostinė žemė, žinote, o akadama – tai vulkaninio molio granulės. Mechaninė-sorbcinė substrato dalis reikalinga drėgmei palaikyti, ji taip pat padeda šaknims išsišakoti bei nesukristi substratui ir taip šaknis aprūpinti oru.

Kaip ir kiekvienas kulinaras iš turimų ingredientų sukuria savo firminį patiekalą, taip ir bonsai augintojai iš įvairių substratų sumaišo jų manymu geriausiai tinkantį mišinį, dėl kurio sudedamųjų dalių būtinumo diskutuoja su bendraminčiais. Tačiau dėl pačių gero substrato mišinio savybių diskusijų būna mažiau, kadangi ką bemaišytumėm į substrato mišinį, jis turi atitikti šiuos kriterijus:

• subalansuotos maistingosios medžiagos. Lapuočiams ir spygliuočiams reikia šiek tiek skirtingų substratų. Lapuočiai mėgsta daugiau humusingesnį, turintį daugiau maistinių medžiagų substratą;
• laidus orui – šis kriterijus labiau svarbus spygliuočiams, todėl į jiems skirtą substratą dedama daugiau mechaninio pobūdžio sudedamųjų dalių – žvyro, smėlio ir pan.;
• neužmirkstantis, tačiau išsaugantis drėgmę – taip išsaugome sveikas ir gyvybingas šaknis, o jeigu sveikos ir gyvybingos šaknys – sveikas ir gyvybingas medelis;
• stabilus – belaistant medelį substratas susislegia ir tampa tvirtas kaip plyta, o tai apsunkina šaknų aprūpinimą oru. Taip pat labai sunku tokiame sukritusiame substrate tinkamai užtikrinti drėgmę, nes paviršius išdžiūna greičiau ir atrodo, kad medelį reikia jau laistyti, nors tuo metu vazono apačioje esančios šaknys būna dar pakankamai drėgnoje terpėje.

Pagrindinės sąlygos, kurias medeliui reiktų užtikrinti po persodinimo:

• ramybė: nestatyti saulės atokaitoje ir skersvėjuotoje vietoje, nes tai suintensyvina medelio vandens garinimą (transpiracija) per lapus, o šaknys tuo metu nėra pajėgios medelio tinkamai juo aprūpinti. Vanduo liejamas saikingai, vengiant užmirkimo;
• tręšimas galimas ne anksčiau kaip po poros mėnesių, nes medelis gaus „per riebaus maisto“, todėl gali sutrikti jo augimo procesai;
• formavimas ir genėjimas turi būti atliekami taip pat tik po kurio laiko, kai jau medelis bus atsigavęs po persodinimo, t.y. pradės leisti ūglius.

O dabar – keletas užfiksuotų seminaro akimirkų:

Nerijus Smaidžiūnas
Rimo Strumsko, Jogailos Mackevičiaus nuotraukos