Bonsų auginimas ir formavimas iš sėjinukų nėra pats greičiausias rezultato pasiekimo būdas. nepaisant to, šis būdas vis dar išlieka populiarus tarp susidomėjusiais bonsai kultūra. Priežasčių gali būti keletas: taip lengviau sukontroliuojame medelio išvaizdą pradinėse jo formavimo stadijose, pradedantiesiems lengviau susitvarkyt su jaunais medeliais, turinčiais mažiau šakų, lengviau perprantama augalo fiziologija ir poreikiai, paprastesnė ligų ir kenkėjų prevencija.
Todėl trumpai norėčiau atkreipti dėmesį į pirmuosius sėjinukų persodinimus, užtikrinančius tolimesnį sklandų jų augimą ir vystymąsi.
Dažniausiai sėjame sėklas į nedidelius vazonėlius ar dėžutes, ir sėjame tankiai. Ne visada žinoma sėklos kokybė ir daigumas, tad taip sutaupome vietos. Pirmą kartą sėjinukus galima persodinti kai jie jau turi bent vieną tikrąjį lapelį. Šis persodinimas nėra sudėtingas. Pasėti į purų, dažniausiai durpinį substratą sėjinukai lengvai išsikelia. Tada jie teturi dažniausiai vieną pirminę šaknį, kurią šiek tiek patrumpinus (nugnybus šaknis viršūnėlę) vėl pasodinami. Šį kart substratas jau gali būti pasirinktas rupesnis, bet jame vis tiek turi būti kuo didesnis organinių komponentų (durpių, humuso) kiekis, skatinantis pridėtinių šaknų ir ypač šaniaplaukių formavimąsi. Šiuo metu atrenkami geriausi, sveikiausi augalai. Bonsai kultūros atveju ne visada tikslinga pasirinkti pačius didžiausius augalus. Kartais neūžaugos nykštukai turi daugiau perspektyvų. Čia – ne kopūstų ar moliūgų atvejis, kai didesni augalai duoda didesnį derlių. Mažesnis sėjinukas gali turėti genetinių nukrypimų nuo daugumos. Ateityje jis natūraliai turės trumpesnius tarpubamblius, mažesnius lapus ir pan.
Po kiek laiko, dažniausiai po metų, sėjinukai vėl persodinami. Štai šis persodinimas ir yra vienas svarbiausių, užduodančių toną tolimesniam medelio augimui ir formavimuisi. Būtent šiuo metu reikia pradėti pratinti jaunus medelius prie rupesnio, laidesnio vandeniui ir orui, subalansuoto substarto. Reikia sumažinti vazonėlio aukštį, bet didinti jo plotį, panaikinti liemeninę šaknį, bet skatinti šoninių šaknų, o kartu ir nebario, formavimąsi. Schematiškai tai atrodytų taip:
Taigi, ūgtelėję jauni medeliai iškeliami iš vazono, visiškai pašalinama pagrindinė šaknis, pjūvio vieta užtepama kyonal pasta ar kita pasirinkta apsaugos priemone, patrumpinamos šoninės šaknelės ir sodinama į naują vazoną su nauju substratu. Šoninės šaknelės išskleidžiamos į šonus kiek galima vertikaliau, o taip pat – kuo tolygiau į kraštus. Jei jos neklauso, kurį laiką jų padėtį gali padėti užfiksuoti įsmeigti į substratą pagaliukai (smulkesniems medeliams tinka net gi dantų krapštukai).
Substratą geriausiai pasirinkti tarpinį tarp to, kuris buvo, ir to, kuriame numatoma auginti suaugusį medelį. Pavyzdžiui, jei sėjote į durpių ir kompostinės žemės mišinį su smėliu, po metų persodindami nepamirškite nei durpių, nei lapinės žemės, bet įmaišykite šiek tiek akadamos, ceolito, žvyro.
Šiek tiek šio proceso etapų nuotraukose:
Štai ir visos paslaptys, kurių neverta pamiršti. Tada dar po metų turėsite jaunus medelius su reikiamais išsidėsčiusiomis ne tik skeletinėmis šakomis, bet ir šaknimis. Skirtingai nuo paskubomis tvarkomų ruošinių medelynuose, jums jau niekada nebereikės su tokiais augintiniais gaišti keleto metų kol sutvarkysite šaknis, kad jos tilptų į reikiamo dydžio indą.
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.