Vas 032011
 

Perlenkta lazda dažniausiai lūžta.
Tačiau jei lazda nėra visiškai sausa, įsmeigę ją žemėn ir stropiai laistydami
ilgainiui turėsime du medžius vietoje vieno…

Bankan stilius yra visiška perlenktos lazdos metaforos priešingybė. Vingiuotas kaip kalnų upelis mažo medelio stiebas, meistriškai išraitytas, nedaug atsišakojantis trumpomis retomis šakomis atrodo neįprastai, gal kiek nenatūraliai, bet patraukliai ir viliojančiai.

Tokio medelio kamieną išraityti nėra taip lengva. Pirmiausia, reikia pasirinkti tam tinkančią rūšį. Medis turi būti greitai augantis ir greitai storėjantis, priešingu atveju rezultato teks laukti labai ilgai. Kamieno išlankstymui reikia naudoti storas, tvirtas vielas arba rišti jį prie žemės įstrižai susmeigtų atramų, horizontaliu timpų.

Visi šie sunkumai nė kiek negąsdina augintojų, tiekiančiu paformuotus bankan stiliaus bonsų medelius rinkai. Per keletą metų nesunkiai galima suformuoti vingiuotą bankan stiliaus stiebą iš ligustrų, karmonų, smulkialapių guobų. Tokių medelių asortimentas ir Lietuvos prekybos augalais aikštelėse yra pakankamai gausus.

Problema kitame. Kaip ir su visais importuojamais bonsais, pasiekiančiais mus jau suvargusiais, perdžiūvusiais, skersvėjų išvargintais. Šiek tiek užtrunka laiko, kol medis prisitaiko ir prie naujų sąlygų, adaptuojasi po transportavimo streso ir vėl pradeda normaliai augti.

Palikti šakų „kelmeliai“

Pirmiausia, ką reikia padaryti kai medis jau adaptavosi prie naujų sąlygų, tai iškarpyti sausas šakeles, patikrinti žaizdas. Įdėmiai reikia apžiūrėti ir medžio kamieną bei šakas. Medelynuose prieš teikiant medelius rinkai ne visada kokybiškai nuimamos naudotos formavimui vielos. Dažnai naudojamos ir ne profesionalios aliumininės ar varinės vielos, bet paprastos plieninės, kurios rūdija, įsirėžia į bonso žievę ir labai kenkia tolimesniam jo augimui. Tokias vielas reikia nedelsiant pašalinti, o žaizdas patepti žaizdų tepalu. Nesvarbu, kokios šis tepalas rūšies. Svarbu izoliuoti žaizdą. Lauko bonsams tai prevencija nuo infekcijos, žaizdos permirkimo ar perdžiūvimo, kambariniams – nuo perdžiūvimo. Užteptos žaizdos gyja greičiau.

Senos žaizdos

Nuvalius seną tepalą matosi, kaip po juo mediena pradėjusi gesti.

Tokia mediena išvaloma iki sveikos dalies ir naujai užtepama žaizdų tepalu

Taip pašalinus vielas, išgenėjus sausas ir nereikalingas šakutes, pašalinus ankstesnio genėjimo trūkumus, kai per skubėjimą buvo palikti šakų „kelmeliai“, galima pasvarstyti, kaip toliau formuosime mūsų medelį.

Taigi, kaip aptarėme pirmojoje dalyje, turime kininio ligustro (Ligustrum sinense L.) medelio ruošinį. Aukštis 23 cm, kamieno plotis ties substratu 3,3 cm, virūnėje 1,1 cm. Kamienas turi 3 aiškiai išreikštus vingius, viršūnėje jų yra dar keletas, tačiau ne taip gerai išreikštų.

Kyla klausimas, ar palikti viršūnę tokią ir toliau formuoti tik šonines šakas, ar viršūnę pašalinti, o iš vienos šakos suformuoti jai pakaitalą, kuris bus panašiai vingiuotas.

Antrasis variantas turbūt visais atvejais labiau tiktų, jei norime turėti labiau kokybišką, parodinį medelį. Tačiau šiuo atveju nelabai yra iš ko tą pakaitinę viršūnę formuoti. Todėl pašalinęs esamą, aš paprasčiausiai neturėsiu ką jums parodyti.

Dilema…

Na, gal geriau mažiau parodyti, bet geriau padaryti – taigi, kerpam viršūnę. Iš karto įspėju silpnų nervų augalų mylėtojus – ligustras bus labai stipriai apgenėtas ir pakeistas.

Kaip jau minėjau, pašalinamos visos „šabakštos“ nuo apatinės stiebo dalies, bei silpnos šakutės vainiko zonoje. Nerašytos bankan stiliaus taisyklės nurodo, kad šoninė šaka turi atsišakoti į kamieno vingio išorę (nors ir nebūtinai), o ne į vidų. Šios nuostatos ir bandysim prisilaikyti. Naudosime 1-5 mm storio vielas.

Pirmiausia, pabandykime kiek pakoreguoti viršutinę kamieno dalį. Imame storiausią 5 mm storio vielą. Kadangi viršutinei kamieno daliai nerasime atsvaros, vielą sukame nuo kamieno vidurio iki viršūnės. Suvieluotą kamieno viršūnę išlankstome stengiantis išlaikyti kamieno vingių tęstinumą.

Toliau plonesnėmis vielomis vieluojame poromis esančias šakas, pradedant nuo apačios. Jas atlenkiame daugiau nei 90° kampu nuo kamieno (100-120°).

Šakas atitinkamai patrumpiname, palikdami 3-7 cm ilgio. Po kiek laiko šios šakutės ims šakotis, tada turėsime daugiau darbo, vieluodami ir tvarkydami žymiai smulkesnes šonines šakutes.

Taip sutvarkytas ligustras drąsiai keliamas kuo šviesesnėn vieton ant palangės. Jo šaknys nebuvo tvarkytos, todėl tiesioginių saulės spindulių bijoti nereikia. Tačiau (tai dar viena fiziologinė gudrybė) laistyti jį reikia gausiai, dažnai purkšti ir galima pradėti tręšti per lapus. Tam tinka paprastos trąšos su mikroelementais, tik 10 kartų mažesnės koncentracijos nei nurodo gamintojas. Pasigaminę trąšų tirpalą, juo užpildome purkštuvą ir gerai supurškiame kartą per savaitę mūsų augintinį (medis turi būti šlapias, vanduo laisvai varvėti nuo lapų, kaip po stipraus lietaus). Tokia procedūra skatina šoninių miegančių pumpurų sprogimą, todėl atsinaujinančios vainiko greičiau šakos atrodys tankesnės, puošnesnės.

Tai ir visos gudrybės. Paformavom – laukiam, priaugo naujų šakų – formuojam. Nuolatinis procesas…

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.