Rgs 152014
 

Šiame straipsnyje patyrinėsime dar vėlyvesnį Japonijos periodą – 1603-1867 m. Tai Tokugavos dinastijos arba kitaip dar – Edo laikotarpis. Būtent tuo metu įvyko dar daugiau pasikeitimų. Tokugavos dinastija, 1615 m. visiškai įtvirtino savo valdžią, suvienijo valdančiąsias šeimas ir tapo visos Japonijos Šogunu. Tai lėmė beveik 250 metų trukusią izoliaciją nuo likusio pasaulio, todėl bonsų kultūrai sklisti į vakarų pasaulį esant tokioms sąlygoms buvo beveik neįmanoma. Vis dėlto mokslininkų, keliautojų, prekeivių ir diplomatų užrašai bei pasakojimai buvo pastebėti ir likęs pasaulis pamažu ėmė mokytis šios tolimos ir egzotiškos šalies kultūros. Šiame straipsnyje ir aptarsime šį Japonijos laikotarpį.

Nichimura Shigenaga (1697-1756). Šiandienine kalba šnekant – paveikslėlyje matomas XVIII a. „workshop‘as“, kurio metu formuojami ir tvarkomi medeliai.

Nichimura Shigenaga (1697-1756). Šiandienine kalba šnekant – paveikslėlyje matomas XVIII a. praktinis užsiėmimas, kurio metu formuojami ir tvarkomi medeliai.

Pačioje XVII a. pradžioje Tokugavos Šogunatas išsigando, kad jų priešininkai ir neigiamai nusiteikę šalies valdančiosios šeimos gali sudaryti sąjungą su portugalais, anglais, danais ar ispanais. Dėl šios priežasties buvo nuspręsta iš pradžių ištremti portugalus, o po to ir kitus užsieniečius iš Japonijos. Vis dėlto danams ir jų valdomai Vakarų Indijos prekybos kompanijai buvo suteikta galimybė prekiauti per Nagasakio uostą. Taip pat šis uostas buvo naudotas ir prekybai su Kinija. Taigi, šiuo laikotarpiu Japonija su vakarų pasauliu ryšius palaikė tik per Daniją ir Kiniją.

XVII a. pirmieji Japonijos Šogūnai buvo stipriai militarizuoti. Turime išlikusią legendą iš 1623 m. kai Hikozaemon Okubo, vienas iš vyriausiųjų valstybės veikėjų, trečiojo Tokugavos Šogunato valdymo laikotarpiu numetė ant žemės savo gražiausiai žydinti bonsą taip papeikdamas savo valdovą. Po kelių dešimtmečių penktasis Tokugavos Šogunas parodė daugiau dėmesio mokslui ir menams. Japonija suklestėjo per XVII a. ir beveik visą šimtmetį trukusius taikos metus. Per šį laikotarpį valdančioji klasė ėmė stipriai domėtis menais, o miniatiūrinių medelių kainos pasiekė neregėtas aukštumas. Šiuo metu tai galime palyginti su taip pat XVII a. Europoje vykusia „tulpių manija“, tik šiuo atveju prekiaujama buvo bonsais. Medžiai buvo perkami ir parduodami besaikiais kiekiais, kainą nustatant pagal esamų pumpurų kiekį. Be to, būtent XVII a. prasidėjo ir pirmosios viešos parodos, kuriose buvo eksponuojami šie medeliai.

XVII-XVIII a. sankirtoje yamadori medžių rinkimas ir jų sodinimas į vazonus tapo neatsiejama samurajų tradicija. Iš pradžių šie medeliai formuojami buvo minimaliai – jų dydžio palaikymui. Ir tik XVIII a. pradžioje buvo pradėtos naudoti vielos. Tai buvo šiuolaikinės bonsai formavimo technikos pradžia.

XVII a. pabaigoje vokietis Engelbertas Kaempferis (Engelbert Kaempfer) keliavo į Japoniją su danų delegacija. Keliaudamas jis rinko duomenis kol galiausiai jau XVIII a.  buvo parašyta knyga (1727 m.) „Japonijos istorija“. Tai buvo vienas iš svarbiausių darbų apie Japoniją pasaulyje maždaug 150 metų. Šioje knygoje aprašinėdamas šios šalies žmonių gyvenimo sąlygas paminėjo ir jų buitį. Jis pastebėjo, kad japonai skiria didžiulį dėmesį susisukusiems, seniems ir miniatiūriniams medžiams, nei tiesiai ir netrukdomai augantiems. Taip pat jis apibūdino ir miniatiūrinius medžius auginamus gėlių vazonuose su pemza ar kokiu kitokiu akyto akmens ir dirvožemio mišiniu, kitaip dar – substratu. Pagal jį tokiomis sąlygomis medeliai klesti jei yra reguliariai laistomi.

Taip pat reiktų išskirti ir meno kūrinius pasirodžiusius XVIII a. pradžioje kuriuose buvo vaizduojami bonsai arba su jais susijusios scenos. Vienas iš anksčiausių žinomų medžio atspaudų technika (woodblock printing) sukurtų meno kūrinių su bonsų medeliais yra sukurtas Kiuomasu Uekomihachiue, dirbusio 1690-1720 m. Jo kūrinio pavadinimas – „Augalai vazone“. Kitas to meto žinomas menininkas – Harunobu Suzuki (1725-1770) sukūrė medžio atspaudą, paremtą istoriją iš Hochinoki: jame valstietis vaizduojamas su savo trimis bonsai medeliais, kuriuos jis tuojau sudegins, kad sušildytų pavargusį keliautoją. Harunobu taip pat sukūrė kitą garsų kūrinį – „Moteris su bonsu sniege“ (1760),  kuriame vaizduojama moteris atsargiai besirūpinanti miniatiūriniu medeliu vazone. XVIII a. pabaigoje tokių medžio atspaudų, kuriuose būtų vaizduojami bonsų medeliai dar labiau padaugėjo. Atėjus XIX a. viduryje viename iš tokių kūrinių matoma vidutinio dydžio pušis mėlyname ir juodame vazone, o vaizduojama ji kaip interjero detalė. Štai dar viena scenoje iš 1859 m. Yoshitoshi Utakawa ir Tokyukuni II vaizduoja moterį verandoje laikančią mažą penkiaspyglę pušį dešinėje rankoje. Būtent tokios paprastos detalės ir scenos atskleidžia bonsai medelių svarbą japonų kultūroje.

Priskirta Kiyomasu Torii II (1720-1760). Paveikslėlyje matomi kieme auginami bonsai medeliai.

Priskirta Kiyomasu Torii II (1720-1760). Paveikslėlyje matomi kieme auginami bonsai medeliai.

Mūsų aptariamame ankstyvajame Tokugavos arba Edo laikotarpyje (XVII a.) medžiams auginti dažniausiai buvo naudojami gilūs moliniai vazonai arba medinės dėžės. O štai prasidėjus viduriniajam ir vėlyvajam Edo laikotarpiams (XVIII-XIX a.) atsiranda vazonai su išraižytais drakonais ir kitokiomis sudėtingomis dizaino detalėmis. Taip pat vėlyvajame Edo laikotarpyje atsirado ir spalvoti bonsų vazonai.

XIX a. vis daugiau užsieniečių buvo įsileidžiama į Japoniją. Dėl to pasaulio spaudoje atsiranda daugiau pastabų susijusių su bonsais. Kaip pavyzdį galime pateikti botaniko Robert Fortune žodžius. Keliaudamas po tolimuosius rytus ir lankydamasis Japonijoje jis važinėjo po daugybę sodų ir medelynų ieškodamas augalų, kuriuos galėtų parsiųsti į Angliją. Kartą jis pasakė, kad Japonijoje ir Kinijoje miniatiūriniai medeliai yra labai gerbiami ir kad šis formavimo menas buvo pasiekęs tobulybę. Toks Japonijos atidarymas leido daugybei pasaulio botanikų ir agrokultūrininkų rinkti augalus ir jų sėklas išmokstant ir perprantant nuostabią ir gražią Japonijos florą. Tai dar labiau priartino vakarų pasaulį prie bosnai medelių pažinimo. Tačiau keliautojai, turėdami paviršutinį  Japonijos kultūros supratimą, apie bonsus rašė įvairiai. Vieniems tai buvo nesuprantamas užsiėmimas, kai kitiems, su gilesnėmis japonų kultūros supratimo žiniomis, suvokti  ir tiksliai apibūdinti tokią meno rūšį nebuvo sunku. Štai 1806 m. Anglijos karalienė Charlotte dovanų gavo bonsai medelį. Tada ir didieji pasaulio miestai – Paryžius, Londonas, Viena – pagaliau pradėjo organizuoti parodas, kurių metu buvo eksponuojami pirmieji miniatiūriniai medeliai Europoje. Per tą laikotarpį japonai pasidalino kai kuriomis savo medelių formavimo ir priežiūros paslaptimis.

Torii Kiyomitsu (1735-1785). Šiame XVIII a. paveikslėlyje taip pat galime įžvelgti žmones su įrankiais sėdinčius ir tvarkančius medelius vazonuose.

Torii Kiyomitsu (1735-1785). Šiame XVIII a. paveikslėlyje taip pat galime įžvelgti žmones su įrankiais sėdinčius ir tvarkančius medelius vazonuose.

Pagaliau 1853 m. komandoras Matthew C. Perry su savo keturiais amerikiečių kariniais laivais įplaukė į Edo įlanką ir pakeitė Japonijos istoriją. Tuo metu anglai su rusais spaudė šią jūrų valstybę atidaryti savo uostus užsienio valstybių prekeiviams. Atėjus 1854 m. Perry grįžo su dar didesne laivų armada, todėl japonai buvo priversti įsileisti kitų šalių prekybininkus. Dėl šio komandoro veiklos seniausiai žinomas ir prižiūrimas bonsai medis Jungtinėse Amerikos valstijose yra ąžuolas 1865 m. padovanotas Abrahomui Linkolnui. Eksponuojamas jis Auksinėje Valstijų bonsai federacijos kolekcijoje.

1860 m. anglų valdžia paskyrė savo misijos Japonijoje sekretorių – Laurence Oliphant, kuris išsamiai aprašė savo tris metus po šią šalį trukusią kelionę. Oliphant apibūdino mažus kotedžus su šiaudiniais stogais ir įkomponuotais gėlynais. Jis matė kukmedžius iškarpytus nuostabiomis formomis ir miniatiūrinius medžius, tiesiančius savo deformuotas šakas į žmogų.

Galiausiai, po Meidži restauracijos 1868 m., Japonijoje įvyko nemažai labai didelių pokyčių pakeitusių ne tik valstybės, bet ir bonsai raidą. Miniatiūriniai medeliai ėmė plisti po visą pasaulį, bet apie tai jau kitame straipsnyje.

Literatūros sąrašas:

  1. Long, Charles R., An Informal History of Bonsai, Arnoldia, 1971,
  2. Thomas S. Elias, History of the Introduction and Establishment of Bonsai in the Western World,
  3. Wikipedija: Woodblock printing, Robert Fortune
  4. http://www.bonsaitreegardener.net
  5. http://kuromatsubonsai.com
  6. http://www.gsbf-bonsai.org

Aurimas Palaima

Sorry, the comment form is closed at this time.