Bonsų persodinimas (2) Konteineriai ir substratai

Konteineriai

Turbūt dar gerokai iki persodinimo kiekvieną ima kamuoti mintis, į kokį konteinerį (taip siūloma vadinti bonsų vazonus ar indus) persodinti mūsų augintinį.  Ar pasirinkti naują, ar persodinti į tą patį? Tas pats konteineris iš esmės nėra blogai. Žinoma, jei medis nesirgo  kokių nors patogenų sukeltomis ligomis. Juk bonsas – riboto, tarsi sustabdyto augimo augalas. Išėmus medį iš konteinerio ir  sumažinus šaknis, galima jį nesunkiai sutalpinti atgal. Žinoma, konteinerį reiktų išvalyti nuo seno substrato likučių ir gerai nuplauti.

Tačiau galima pasirinkti ir naują. Pamatysite, kaip keičiasi paties medžio įvaizdis, priklausomai nuo indo, kuriame jis auga.

Tad kokie gi būna konteineriai. Skirstymas čia gali būti labai įvairus, priklausomai nuo to, kokią konteinerio charakteristiką nagrinėsime. Ar mums svarbus konteinerio atsparumas šalčiui, ar jo forma ir dydis, ar estetinė išvaizda (glazūros, papuošimai)? Viską reiktų įvertinti iki sodinimo.

Bonso konteinerio pasirinkimas sąlygojamas tik dviejų veiksnių – medžio ir jo rūšies poreikių bei estetikos. Atsižvelgdami į bonso dydį, pasirenkam atitinkamo dydžio konteinerį. Juk medis negali išvirsti ar apvirsti kartu su indu, kuriame auga. Taip pat priklausomai nuo medžio rūšies atsižvelgiam į konteinerio atsparumą šalčiui, aukštį ir plotį (t.y. tūrį, kurį užpildys substratas). Įvertinę šiuos parametrus, galime pereiti prie konteinerio išvaizdos, formos, spalvos, papuošimų.

Besirenkant konteinerį, pirmiausiai atsižvelgiam, ar bonsas bus visą laiką auginamas lauke, t.y. ar konteineriui teks žiemos šalčių krūvis. Jei taip, rinktis reikia šalčiui atsparius konteinerius. Jie gali būti pagaminti iš molio, akmens masės, plastiko. Nuo seno yra naudojami pagal specialias technologijas degto molio vazonai. Jie gana lengvi, natūralios spalvos. Akmens masės konteineriai ganėtinai sunkūs, naudojami retai. Dabar vis dažniau gamybininkams pasiseka rasti gerą plastikinio polimero formulę. Iš tokio plastiko pagaminti konteineriai yra ir lengvi, ir atrodo gana natūraliai, o atsparumu šalčiui nenusileidžia moliniams.

Jei bonsas dalį metų praleis patalpose, galima rinktis ir ne tokių patvarių medžiagų konteinerius. Čia taip pat rasime molinių, plastikinius konteinerių. Tinka nors ir porcelianas, svarbu, kad augalas jame derėtų.

Jei pažvelgtumėm į konteinerius iš viršaus, jų forma gali labai įvairuoti: apvalūs, elipsiški, keturkampiai, šešiakampiai (neteko matyti trikampių, bet ši forma labai nepatogi šaknims), su išgaubtais ar įgaubtais kraštais. Pažvelgus iš šono, formų įvairovė ne mažesnė – elipsiški, keturkampiai, stačiakampiai, trapeciniai, su daugiau ar mažiau išreikštomis kojelėmis ar be jų.

O kur dar originalios, žodžiais nenusakomos jų formos.

Spalva, tapyti ar lipdyti ornamentai taip pat gali įtakoti mūsų pasirinkimą, tačiau čia vienintelis faktorius – estetika. Jei manote, kad konteineryje jūsų augintinis atrodys gražiai, vadinasi taip ir yra.

Tūkstantmečius skaičiuojančios bonsų meno istorijos vingiuose buvo sugalvota nemažai taisyklių, pavyzdžiui, kad apvalus konteineris labiau tinka lapuočiams, o keturkampis – spygliuočiams. Tačiau vien pasižvalgius po bonsų galerijas, nelabai pastarieji dėsningumai matosi.  Žinoma, stereotipai veikia. Pavyzdžiui daugeliu atvejų sunkiai įsivaizduojamas gražiai atrodantis japoniškas klevas keturkampiame konteineryje, nes geriau atrodo apvaliame.

Taip pat svarbus konteinerio tūris. Tai ta erdvė, kurią užima bonso šaknys. Visada turėtumėm atsižvelgti ne tik į estetikos reikalavimus, bet ir į medžio rūšies anatominius ir fiziologinius ypatumus. Augalai, linkę auginti daugiau šaknų, turėtų ir būti sodinami į gilesnius bei platesnius konteinerius.

Renkantis konteinerį nereikėtų pamiršti ir jo kokybės. Bonsams auginti naudojamų indų dugnas turi būti lygus, o jei ir su nuolydžiu, tai tik į drenažo skylutės pusę. Užsilaikantis tokiuose įdubimuose vanduo dali pradėti pūdyti augalo šaknis.

Taigi, jei konteinerio dugnas nelygus, reiktų jį palikti ant prekystalio. Jei vis gi kitos savybės lėmė, kad mes tokį konteinerį nusipirkome, užpildykime dugno nelygumus bent kokia netoksiška hidrofobiška medžiaga (kad ir vašku).

Drenažo skylutė turėtų būti didelė, geriau kai jos yra kelios arba kai yra papildomų, skirtų šaknų tvirtinimo vielai įverti.

Substratai

Jei jau išsirinkome konteinerį, galime eiti toliau ir pradėti galvoti, į kokį substratą persodinsime savo augintinį. Čia pasirinkimas taip pat nemažas. Nors didžioji dauguma bonsų augintojų jums tvirtins, kad geriausias substratas bonsams yra akadama. Ji gali būti naudojama gryna ar maišoma su kitomis sudėtinėmis substrato dalimis.

Sėkmingai gali būti panaudoti ir įvairiausi žemių, sorbentų, smulkių uolienų mišiniai. Kiekvienas augintojas galiausiai atranda savo „pačius geriausius” jų receptus.

Visais atvejais yra kelios pagrindinės savybės, kurias turi turėti bonsų substratas – jis turi būti purus, laidus vandeniui ir orui, gerai sugeriantis drėgmę. Ir šios savybės taikomos kone visiems bonsams. Į jas pirmiausia kreipiamas dėmesys, o jau tik po to  parenkamas substrato rūgštingumas (pH), maisto medžiagų jame kiekis, substrato lengvumas ir pan.

Sudėtinės dalys gali būti daržo, miško, kompostinė, lapinė  žemės, kompostas, durpės, smėlis ar smulkus žvyras, purikliai – pemza, vermikulitas, keramzitas, perlitas, sorbentai – ceolitas, diatomitas.

Žemėse, komposte ir durpėse yra organinių ir mineralinių maisto medžiagų. Smėlis bei žvyras sudaro kietąją substrato frakciją, suteikia substratui stabilumo, purumo. Purumui padidinti gali būti naudojami ir purikliai – pemza, vermikulitas, perlitas. Tačiau dauguma puriklių yra nenatūralios spalvos, pavyzdžiui labai balti ar blizgūs. Purikliai taip pat sugeria drėgmę, kartu su humusu bei sorbentais sudarydami jos rezervą substrate.

Panaudojami įvairūs sorbentai – uolienos sugeriančios ne tik drėgmę, bet asocijuojančios ir mineralinius elementus. Taip substrate išlaikomas stabilesnis jų kiekis, augalai dalinai apsaugomi nuo pertręšimo, sudaromas maisto medžiagų rezervas.

Tikrai neišnagrinėsime visų įmanomų substratų kombinacijų, bet jau kitame straipsnyje konkrečiai aptarsime kelias paprasčiausias, atitinkančias pagrindines būtinąsias charakteristikas, pasižyminčias neutraliu pH, nedideliu, bet pakankamu maisto medžiagų kiekiu, lengvas.

Jogaila Mackevičius