Rgp 062010
 

Vienas iš parametrų, apibrėžiančių augalo rūšį ar augalų grupę, kompoziciją yra aukštis nuo dirvožemio ar substrato paviršiaus. Beveik visuose žinynuose rasime „užauga iki”, „siekia tiek ir tiek metrų aukštį”. Visi šie skirstymai dažniausiai naudojami apibrėžiant augalo rūšies  habitą (išvaizdą) natūraliomis sąlygomis.

Pagal siekiamą aukštį ir augimo vietą dar yra išskiriami pirmojo arba aukštutinio ardo medžiai ir trakas, pomiškis (medžiai, kurie niekada nepasieks miško ar sąžalyno viršūnės ir visą gyvenimą bus aukštutinio ardo medžių šešėlyje).

O galima tiesiog naudoti trijų pakopų skirstymą – aukštaūgis, vidutinis ir žemaūgis medis. Jei reikia, šio skirstymo ribas dar praplečiant epitetais – medžiai milžinai ir nykštukai.

Bonsai – dirbtinai sumažinti, susendinti medžiai, galintys būti labai įvairaus aukščio. Priklausomai nuo aukščio, gali skirtis ir jų formavimo ypatumai, auginimo sąlygos. Taigi, jei kalbame apie bonsus ir norime suprasti vieni kitus, verta kažkaip susisteminti ir juos pagal ūgį. Pavyzdžiui, formuojant ir auginant didesnius medžius, siekiančius metrą ar daugiau, naudojame ir didesnius konteinerius, kuriuose susidaro stabilesnės, inertiškesnės, mažiau ir ne taip greitai kintančios priklausomai nuo aplinkos veiksnių sąlygos. Kartais jiems net gi nebūtina kasdienė priežiūra, jie persodinami rečiau (nes ne taip greitai auginimo indas užsipildo naujomis šaknimis, sunaudojamos substrate esančios maisto medžiagos). Mažuosius gi bonsus reikia dažniau laistyti, purkšti, persodinti, tręšti. O per vidurvasario karščius atrodo, kad jų negalima nei valandėlei palikti vienų…

Kiek teko domėtis (o gal aš nebuvau toks sėkmingas savo paieškose?), pasaulinės bonsų  asociacijos ir organizacijos per daug  nesikiša į standartizacijos procesą. Bent jau tokių organizacijų tinklapiuose nepateikiami jokie visuotinai ar oficialiai priimtini ar patvirtinti standartai. Kiekvienoje šalyje gali būti naudojama keletas sisteminių standartų, kiekvieni parodos organizatoriai laisvi pasirinkti jiems patogų skirstymą, kiekvienas knygos ar straipsnio autorius gali susisteminti bonsus pagal ūgį taip kaip jam patogu.

Tačiau šiokios tokios tradicijos vis tiktai yra.  Dažniausias ir paprasčiausias medžių skirstymas – trijų grupių. Maži, vidutiniai ir aukšti. Maži siekia ne daugiau 30 cm aukščio nuo substrato paviršiais, vidutinių ūgis nuo 30 iki maždaug 80 cm, didelių – 80 cm ir daugiau.

Naudojamas ir kitas, detalesnis skirstymas (paplitęs Japonijoje):  miniatiūriniai (mame bonsai, 5-15 cm aukščio), maži (15-30 cm), medium (30-15), aukšti (75-90 cm), ekstra aukšti (90-150cm).

Ar reikalingas toks skirstymas? „Kam?” – paklausite jūs – „Juk bonsai formavimas – tai menas, kaip galima jį standartizuoti?” Gal ir taip, bet, sakykime, futbolas – tik žaidimas, bet tai netrukdo jam sukurti (ir gana griežtas) taisykles. Nepaisant šių taisyklių buvimo – ar kas nors matėt dvi vienodas rungtynes?..

Taigi, ir bonsų skirstymas pagal aukštį gali turėti šiokios tokios naudos. Pagal ūgį, pavyzdžiui, galime sisteminti jų parodines kompozicijas. Bet svarbiausia, turbūt, šio skirstymo panaudojimo sritis – švietėjiška. Jei norima aprašyti auginimo ar formavimo techniką, priežiūros ypatumus, visada svarbu atsižvelgti ir į bonso dydį. Kiekviena grupė turi nors ir nedidelius, bet vi gi  formavimo skirtumus. O priklausomai nuo augalo ir atitinkamai konteinerio dydžio, medelių priežiūra gali net ir labai skirtis. Be to, ne iš kiekvienos medžių rūšies galime suformuoti bent kokį bonsą. Vienos rūšis labiau pasiduoda miniatiūrizacijai, kitos sunkiau. Į tai irgi svarbu atsižvelgti kuriant mūsų augintinio formavimo viziją. Todėl tiek šioje svetainėje, tiek gilinant savo žinias, analizuojant įvairius literatūros šaltinius, nevertėtų pamiršti atkreipti dėmesį ir į rekomenduojamą tam tikros medžio rūšies bonso aukštį – tiek formavimo, tiek kasdienės priežiūros aspektu.

Jogaila Mackevičius

Nerijaus Smaidžiūno (1), Jogailos Mackevičiaus (2), Irinos ir Mažvydo Mackevičių (3)  nuotraukos

Sorry, the comment form is closed at this time.