Žmogus nuo seno naudojo medžius savo reikmėms. Iš jų statė būstus, kuriuos ir apšildydavo medžio pagalba. Bet medžiai buvo naudojami ne vien juos nukirtus. Valgomus vaisius vedantys medžiai pradėti sodinti ištisais sodais. O dekoratyvinėmis savybėmis pasižymėję ėmė puošti aplinką. Skaityti toliau »
Oras šiandien tikrai lepino… Buvo nei šalta, nei karšta, nei vėjuota – tokia gaivi pavasarinė šiluma ir ramuma. Miškas taip pat nešykštėjo radybų.
Tikėkimės medeliai prigis. O kad paspartinti ir užtikrinti šį procesą, dar kartą primenu, kad pirmosiomis savaitėmis nederėtų jų laikyt saulės atokaitoje, nepamiršti palaistyti (galima ir nupurkšti – aplinkos drėgmė skatina miegančių kamieno pumpurų sprogimą), saugoti nuo skersvėjo.
Jei kas to dar nepadarė, tai vertėtų užtepti visas žaizdas sodo tepalu. O jei padarė, ne pro šal dar kartą patikrinti, ar nebus kur kokia žaizdelė praleista. Ypač ant stambesnių šakų ir kamieno pjūvio vietoje dabar labai greitai ima kauptis augalo „sultys”, kurios nugaruoja – medis praranda vidinę drėgmę. Nedidelis sodo tepalo sluoksnis šiuos nuostolius sumažins beveik visu 100 proc. Skaityti toliau »
Bonsų auginimo ir formavimo būdų yra ne vienas. Galima juos auginti iš sėklos, galima savo sode užsiauginti ruošinį, galima nusipirkit neformuotą ar šiek tiek paformuotą medelį medelyne. Yra ir dar vienas būdas – rasti pradinę medžiagą formavimui gamtoje. Tokie medeliai, kurių pradinį formavimą atliko gamta ir vadinami yamadori.
Dažniausiai yamadori ieškome ten, kur medžiams augimo sąlygos yra labai atšiaurios (pavyzdžiui, kalnuose), arba jie buvo paveikti kokių nors supresuojančių veiksnių (pavyzdžiui, kirtavietėse, gaisravietėse). Tokie medžiai nepasižymi stipriu augimu, jie neužaugę, įmantrių formų, dažnai pažeisti.
Įvairių šalių bonsų entuziastai periodiškai organizuoja pavienius ar grupinius yamadori žygius ir paieškas. Jų metu surasta medžiaga atsargiai iškasama ir parsigabenama namo, kur sutvarkoma, pasodinama ir toliau auginama bei formuojama. Skaityti toliau »
2011 m. balandžio 23 d., šeštadienį, Bonsai studija „Sensei” Alytuje organizavo praktinį seminarą „Bonsų formavimas”.
Seminaro lektoriai – Vaclav Novak (Čekija) ir Kęstutis Ptakauskas.
Į seminarą susirinko 13 dalyvių, turinčių skirtingą pasirengimo, patirties lygį, bet norinčių perprasti bonsai formavimo meną.
Keletas seminaro akimirkų… Skaityti toliau »
Kiekviename bonsai medelyje visada galima rasti ką nors gražaus, mistiško ar stulbinančio. Bet turbūt niekas taip netraukia žvilgsnio, kaip derantys bonsai. Daugelio stambiavaisių vaismedžių vaisius sunku sumažinti, todėl jie būna neproporcingai dideli, tarsi eglutės žaisliukai, pakabinti ant liaunų šakelių.
Ne vienas susidomėjęs bonsais, bent kartą panori turėti kad ir miniatiūrinę obelaitę. Ši svajonė ne taip sunkiai gali būti įgyvendinta.
Atrodo, natūraliausias būdas – obelį pasisėti. Žinoma, augantiems sėjinukams galima atitinkamai suformuoti kamieną, nustatyti šakojimąsi norimoje vietoje. Tačiau procesas trunka labai ilgai. Vien dėl to, kad auginami vazonėliuose, obelų sėjinukai auga lėtai ir nėra linkę sparčiai storėti. O laiko tarpas iki pirmo žydėjimo ar vaisių mezgimo yra dar ilgesnis.
Todėl geriausia išsikasti natūraliai paaugusią laukinę ar kultūrinę obelį ir iš jos pradėti formuoti bonsą. Skaityti toliau »
Pavasarį ne tik užsėjame daržus, tvarkome sodus. Būtent visuotinio pavasarinio pabudimo metu ir atsiranda daugiausia naujų bonsų kultūros entuziastų. Vieniems šis užsidegimas trunka visą likusį gyvenimą, kiti po kiek laiko šiam pomėgiui atvėsta. Ir visai nesvarbu, kas paskatina susižavėjimą – nuotraukos internete ar knygose, aplankytos parodos ar pamatytos televizijos laidos.
Kas bent kartą yra užsidegęs šiuo pomėgiu, pagalvojęs „aš irgi noriu pamėginti”, anksčiau ar vėliau susidūrė su įvairiais labai praktiniais ir žemiškais rūpesčiais – kur įsigyti įrankių, kur rasti tinkamos formavimui medžiagos, kaip pasidaryti substratą, kur gauti jo sudedamųjų dalių? Pradžioje klausimų būna kiek daugiau nei atsakymų. Po to klausimų dar padaugėja. Paradoksalu? Gal, bet atsakymai į juos gaunami vis greičiau ir greičiau. Tai ir vadinama patirtimi. Skaityti toliau »
Turbūt nėra kitos tokios medžių rūšies, kuriai formuojant bonsą galima būtų pritaikyti tiek daug stilių, kaip fikusai. Jiems tinka viskas – nuo paprastųjų chokkan, hokidachi, įmantriųjų bankan, neagari, iki daugiakamienių. Kiek sunkiau gal sektųsi suformuoti svyrančią kaskadą – šie augalai augdami linkę stipriai „šauti” į viršų, tačiau nuolatos tramdant naujus ūglius vielavimo pagalba, įmanoma ir tai.
Taigi, auginant fikuso bonsą, pirmiausia, turbūt būtina daugiau susipažinti su jo fiziologiniais poreikiais, nedideliais kaprizais žiemos metu (kai sausas oras ir stinga šviesos), gana dideliu apetitu maisto medžiagų atžvilgiu, nei su formavimo niuansais. Formuoti jie leidžiasi lengvai. Šie atrodo sukurti bonsams. Greitas augimas, stipti regeneracija tiek gydant žaizdas, tiek ataugant iš miegančių pumpurų, lengvas vegetatyvinis dauginimasis, nedaug kenkėjų ir ligų, rūšių ir formų įvairovė, lanksti mediena, greitai storėjantys stiebai ir šakos, nesunkiai smulkėjantys lapai – daugiau privalumų neturi turbūt nė viena kita augalų, naudojamų bonsams, gentis. Skaityti toliau »
Naudojant gana paprastus įrankius ir priemones bėgant laikui suformuojami miniatiūriniai medžiai bonsai. Kruopščiai vario, aliuminio ar jo lydinio viela apvyniotos šakutės išlankstomos norima kryptimi, patrumpinamos. Jei reikia, naudojamos timpos, atatampos, atramos. Toliau viskas priklauso nuo paties medžio ir laiko.
Tačiau visas miniatiūrinių medžių formavimo technikos gudrybes galima panaudoti ir kitiems, tiek atvirame grunte, tiek vazonuose auginamiems sumedėjusiems augalams, iš kurių jų augintojas net nemano formuoti medžio miniatiūroje.
Standesnėmis ir storesnėmis vielomis galima pakreipti norima linkme augti net ir sodo vaismedžių neklusnias šakeles, kurių nepavyksta suformuoti vien genėjimu. Skaityti toliau »
Perlenkta lazda dažniausiai lūžta.
Tačiau jei lazda nėra visiškai sausa, įsmeigę ją žemėn ir stropiai laistydami
ilgainiui turėsime du medžius vietoje vieno…
Bankan stilius yra visiška perlenktos lazdos metaforos priešingybė. Vingiuotas kaip kalnų upelis mažo medelio stiebas, meistriškai išraitytas, nedaug atsišakojantis trumpomis retomis šakomis atrodo neįprastai, gal kiek nenatūraliai, bet patraukliai ir viliojančiai.
Tokio medelio kamieną išraityti nėra taip lengva. Pirmiausia, reikia pasirinkti tam tinkančią rūšį. Medis turi būti greitai augantis ir greitai storėjantis, priešingu atveju rezultato teks laukti labai ilgai. Kamieno išlankstymui reikia naudoti storas, tvirtas vielas arba rišti jį prie žemės įstrižai susmeigtų atramų, horizontaliu timpų.
Visi šie sunkumai nė kiek negąsdina augintojų, tiekiančiu paformuotus bankan stiliaus bonsų medelius rinkai. Per keletą metų nesunkiai galima suformuoti vingiuotą bankan stiliaus stiebą iš ligustrų, karmonų, smulkialapių guobų. Tokių medelių asortimentas ir Lietuvos prekybos augalais aikštelėse yra pakankamai gausus.
Problema kitame. Kaip ir su visais importuojamais bonsais, pasiekiančiais mus jau suvargusiais, perdžiūvusiais, skersvėjų išvargintais. Šiek tiek užtrunka laiko, kol medis prisitaiko ir prie naujų sąlygų, adaptuojasi po transportavimo streso ir vėl pradeda normaliai augti.
Palikti šakų „kelmeliai”
Pirmiausia, ką reikia padaryti kai medis jau adaptavosi prie naujų sąlygų, tai iškarpyti sausas šakeles, patikrinti žaizdas. Įdėmiai reikia apžiūrėti ir medžio kamieną bei šakas. Medelynuose prieš teikiant medelius rinkai ne visada kokybiškai nuimamos naudotos formavimui vielos. Dažnai naudojamos ir ne profesionalios aliumininės ar varinės vielos, bet paprastos plieninės, kurios rūdija, įsirėžia į bonso žievę ir labai kenkia tolimesniam jo augimui. Tokias vielas reikia nedelsiant pašalinti, o žaizdas patepti žaizdų tepalu. Nesvarbu, kokios šis tepalas rūšies. Svarbu izoliuoti žaizdą. Lauko bonsams tai prevencija nuo infekcijos, žaizdos permirkimo ar perdžiūvimo, kambariniams – nuo perdžiūvimo. Užteptos žaizdos gyja greičiau. Skaityti toliau »