Gru 122016
 

Bonsų sode apart medžių neretai sutinkamos ir mažesnės, dažniausiai žolinių augalų kompozicijos – kusamonai. Šios kompozicijos taip pat lydi bonsus ir parodose. Kusamonams naudojami augalai turėtų papildyti bonso estetiką, kažką pabrėžti, o gal sudaryti prieštarą. Vieni tokių augalų – pasaulyje labai mėgstamos nedidelės gėlytės – troškutės.

Žydinčios troškutės juodosios keramikos vazone

Žydinčios troškutės juodosios keramikos vazone

Troškutės (Rhodohypoxis) – Hypoksidaceae šeimai priklausančių žiedinių augalų gentis, kurioje tėra šešios rūšys. Jų gimtinė – Pietų Afrika. Iš čia jos paplito po visą pasaulį ir tapo labai populiarios. Jos auginamos gėlynuose, vazonuose, alpinariumuose.

Tai – daugiametis svogūninis augalas. Antžeminė dalis sužaliuoja pavasarį, iš svogūnėlio išauga kardiški, iki 15 cm lapai. Vėliau pasirodo ir žiedai. Jie būna balti, rausvi, avietiniai, įvairiausių atspalvių. Dabar yra išvesta troškučių veislių ir pilnaviduriais žiedais. Žiedai maloniai kvepia. Skaityti toliau »

Bal 222016
 

Ne koks šiemet pavasaris, net forsitijos žydėti nelinkusios. Atrodo gamta laukia kažko, o tas „kažkas“ vis neateina. Žinoma, laukiama atšilimo – o jos kaip nėra, taip nėra. Tačiau, kad ir kaip viskas vyktų pamažu, kiekvienam augalui anksčiau ar vėliau ateina žydėjimo metas. Artėjant nors ir prognozuojamai vėsiam savaitgaliui, Vilniuje, prie Neries, žiedus pradėjo skleisti sakuros…

sakuros 2016-17

Skaityti toliau »

Vas 082016
 

Baltalksnių "gyvatvorė" pakalės griovyjeŽiema staigiai atėjo, skubėdama ir pasitraukė. Nors gamtos pabudimo ženklai vis dar dviprasmiai. Vis dar neskuba išlįst į paviršių ankstyvosios gėlės – krokai, tulpės, žibuoklės, tačiau paukščiai giesmėmis džiugina garsiai.  Pašalas jei kur užsilikęs, tai jau visai nebetvirtas. O jei pašalo nėra – metas ir yamadorių pasižvalgyti. Juk kuo anksčiau augalas iškasamas ir persodinamas, tuo didesnė tikimybė jam prigyti. Juolab ir barsukai šiemet per viduržiemį ankstyvą pavasarį išpranašavo…

Taigi, praėjusį savaitgalį pirmosioms jau šių metų žvalgyboms prisiruošiau ir aš. Ir žvalgybų objektas šį sykį tapo alksniai, vis labiau užkariaujantis drėgnas Vilniaus apylinkes, šlapesnes pievas, pakelių griovius, balų ir šlapynių pakraščius.

Jau keletą metų vis į juos dairiausi. Gražūs, greitai augantys medžiai. Sodri lapija, žvilgantys gražios formos paprasti lapai, smulkūs žiedynai, patraukliai atrodantys vaisiai . Iš estetinės pusės atrodo, jiems nieko netrūksta kad užkariaut bonsų augintojų simpatijas.  Tačiau kažkodėl taip nėra, retai pamatysim juodalksnį ar baltalksnį, besipuikuojančius tiek augintojų soduose, tiek renginiuose. Kokios to galėtų būti priežastys?

zirginiai Skaityti toliau »

Sau 182016
 

Pirmojoje dalyje faktiškai apžvelgta viskas, nepamirštas net gi išskirtinai žiemiškas zyboldo obelų šakelių „traškumas“, skatinantis būti atsargiems. Bet, kaip minėjau – dar keletas medžių, keletas atvejų. Visi jie daugiau mažiau panašūs: nusižiūrimas medžio priekis, pasvirimo kampas (kurį reiktų pakoreguoti sekantį kartą persodinant), sutvarkomos didžiosios žaizdos, išgenimos „šabakštos“, suvieluojamos ir suformuojamos skeletinės vainiko šakos.

Viduržiemis... Ir niekam šie skanėstai nereikalingi...

Viduržiemis… Ir niekam šie skanėstai nereikalingi…

Viskas atrodo labai paprasta. Turbūt nereikia papildomų komentarų, kaip tą augalo priekį nusižiūrėti. Tai – gražiausioji jo pusė nuo apačios iki viršaus. Jei apačioje augalas gražesnis vienoje pusėje, o viršuje – kitoje, pirmenybė teikiama apatinei. Kodėl? Todėl kad viršutinę galima labai pasistengus performuoti, o tos vietos, kur kamienas pereina į šaknyną, nepakeisime jau niekaip.  Skaityti toliau »

Sau 182016
 

Tokios jau tradicijos – artėjant Kalėdoms, pradedam ruoštis ir puoštis, ir puošti medžius. Apie žiemos švenčių medžius ne taip jau mažai buvo kalbėta. Turbūt visi spėjot perskaityti prieš praeitas Kalėdas pasirodžiusį įrašą apie paprastą Kalėdų eglutę. Šventiniams medžiams skirta ir atskira tema forume. Vieni laikomės nusistovėjusių tradicijų ir puošiam paprastas nukirstas eglutes ar jų šakas, kiti tausojam medžius ir papuošiam dirbtines eglutes, dar kiti – ieškom kažko originalaus ir neįprasto.

Iš tikrųjų, tai pasitelkus fantaziją, šventinį medį galima suformuoti vos ne iš kiekvieno spygliuočio. Kad ir kokia būtų natūraliai augančio medelio laja, ją visada galima pakreipti norima linkme. Ir per trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą gauti norimą rezultatą.

kiparisas sakutes

Skaityti toliau »

Gru 262015
 

medienaNuo šio medžio augimo posūkio bonso link „pradžių pradžios“, t.y. 2010-ųjų, jau praėjo beveik penki metai. Kas buvo padaryta iki šiol? Pirmiausia, tai medis po gal ir nelabai savalaikio iškasimo ir sunkios pirmos žiemos (jis buvo tik prikastas, net nepasodintas) prigijo. Augimas buvo vešlus, nepasireiškė jokios fiziologinės ligos, o kitokių ligų ir priešų forsitijos mūsų kraštuose beveik neturi. Tada buvo palaipsniui atkasama apatinė kamieno dalis, trumpinami ištįsę stiebai viršuje, šalinamos šoninės ir šakninės atžalos, trumpinamos, vieluojamos ir formuojamos tos negausios viršūninės šakelės. Ir taip palaipsniui forsitija „suprato“, kuria linkme reikia augti, ko iš jos norima.

Per penketą metų šio medžio atmirė beveik visa vidurinioji dalis. Net gi buvau pradėjęs galvoti, kad tai jau nebe vienas medis, o keletas. Bet šiemet vasarą persodinant pasirodė, jog visos tos „dalys“ laikosi kartu tvirtai ir apačioje prie šaknyno yra suaugusios į vieną visumą. Taigi, galiausiai dabar yra susiformavusios trys nepriklausomos šaknų sistemos ir dvi viršūnės. Vieną viršūnę maitina du atskiri šaknynai, kitą (silpnesnę) – vienas.

Iki šiol oras žieminiam formavimui buvo labai palankus. Lauke laikėsi pliusinė temperatūra, tad be jokio streso medį galima pernešti į vėsią patalpą, sutvarkyti, ir vėl išnešti į žiemojimo vietą. Forzitijos formavimui tai – tinkamas atvejis. Pavasarį jį žydi anksti, tad ir persodinimas, ir formavimas tuo metu nelabai tinkami (paprasčiausiai pražiopsosim tinkamiausią laiką, kuris labai trumpas). O vasarą šiek tiek trukdo lapai. Tad sutvarkyti medį žiemą – geras pasirinkimas. Kas kitą – forsitijų žiemojimas ir augimas. Tokios pradžioje šiltos, o į pabaigą šalčiais pasiautėjančios žiemos forsitijoms nėra tinkamos. Žiemos pradžioje jos baigia savo ramybės periodą ir jau būna pasiruošusios sprogimui ir žydėjimui. Tada spustelėję šalčiai gali stipriai pažeisti tiek žiedinius, tiek vegetacinius pumpurus. Skaityti toliau »

Geg 222015
 

azalijosKasmet pavasariai ateina skirtingai. Vienas būna šaltas, vėjuotas ir lėtas, kitas – šiltas ir spartus. Bet kiekvienas tradiciškai džiugina augalų pabudimu, jų žydėjimu. Vieni augalai net ir pasipuošę žiedais būna kuklūs, pastebimi tik vėjui ar vabzdžiams, kiti tiesiog išsprogsta žiedų gausa, puošnumu ir kvapais. Tokių didžiųjų žydėjimų metu kiekvieną nejučiomis traukia į gamtą, pasivaikščiot žydinčiais kilimais ar po žydinčių medžių skėčiais.

Pirmosios pavasarį mus nustebina žibuoklės ir forsitijos, toliau seka magnolijos ir sakuros, joms įkandin pražysta tradiciniai mūsų sodų medžiai – vyšnios, trešnės, slyvos, obelys, kriaušės. Galiausiai pavasario pabaigtuves pradeda švęsti alyvos ir rododendrai. Su pastarųjų žiedais ne retai pasitinkam ir vasarą.

Lygiai prieš savaitę, gegužės viduryje teko lankytis Japoniškame sode Mažučių kaime. Pavasaris nebuvo šiltas, todėl dauguma azalijų dar snaudė. Ir tik nekantriausios rūšys ir veislės jau pasipuošė žiedais, papuošdamos pavasarinį sodą ryškiaspalviais žiedų lopinėliais. Dar pora – trejeta savaičių, ir azalijos neleis praeiti pro šalį nestabtelėjus. Skaityti toliau »

Bal 232015
 

Mūsų šalies miškuose ieškant bonsai ruošiniams medžiagos (yamadori), labai dažnai akis užkliūna už paprastųjų eglių. Jų pažeistų ieškoti nėra sunku, kadangi jos dažnai nukenčia nuo žmonių, nelegaliai Kalėdoms ieškančių žaliaskarių.

Paprastoji eglė paplitusi Šiaurinėje ir Vidurio Europoje bei Pietų Europos kalnuose. Lietuvos miškuose ji yra viena iš labiausiai paplitusių medžių rūšių. Eglynai užima 22,4% bendro šalies medynų ploto. Aukščiausia Lietuvos eglė auga Alytaus miškų urėdijos miškuose. Jos aukštis – 44,5 m, o liemens apimtis – 62 cm. Storiausia Lietuvos eglė aptikta Šakių rajone, jos skersmuo 1,04 m, aukštis – 42,6 m. Ji paskelbta gamtos paminklu. Skaityti toliau »