Vas 252015
 

Kalbėdami apie bonsai medelius, dažniausiai minime ir daugiausiai dėmesio skiriame antžeminei jų daliai. Taip, ji yra svarbi, pagal ją spendžiama apie medelį auginančio meistro patirtį, įgūdžius ir meistriškumą, kruopštumą, prižiūrint ir formuojant savo augintinį. Bet tam, kad medelis atrodytų patraukliai ir gražiai, vešliai augtų ir būtų sveikas, ne mažiau svarbi ir požeminė jo dalis – šaknynas. Juo dažniausiai rūpinamės pavasarį, persodindami medžius.

Turbūt ne vienam teko lankytis ankstesniais metais BonsaiVilnius.lt ar šią žiemą Bonsų augintojų klubo „Sokan“ organizuotuose seminaruose, skirtuose bonsų persodinimui. Panašu, kad pavasaris šiemet ankstyvas, ir persodinimo maratonas netruks prasidėti. Taigi, gal pravartu pakartoti pagrindinius šios nematomos ir dažnai per mažai įvertinamos bonsai medelio priežiūros proceso dalies punktus. O kad pakartojimas nebūtų vien teorinis, panagrinėkime vieną, gal kiek įdomesnį nei paprastai praktiniuose seminaruose rodomi, atvejį. Skaityti toliau »

Sau 192015
 

Už lango žiema jau perkopusi į antrąją pusę, ir nors orai permainingai keičiasi, bet mintys jau vis dažniau nukrypsta į artėjantį pavasarį. Jo metu prasidės ir begalė darbų soduose bei daržuose. Bonsai entuziastams pavasaris savo darbų gausa irgi kupinas: medelių persodinimai, bonsai ruošinių (yamadori) paieškos gamtoje.

Iš tokių paieškų žygių parsivežę medelį žmonės, neturintys tinkamų žinių, dažnai žino tik parsivežto medelio genties pavadinimą. Gerai, jeigu tą gentį sudaro tik viena ar pora pakankamai ryškių skirtumų turinčių rūšių. O jeigu ta gentis gausi? Tuo tikslu nutariau pagelbėti ir pateikti susistemintus keturių, mūsų krašte aptinkamų, gudobelių rūšių požymius.

Taigi, iš jų trys Lietuvoje yra savaime paplitusios: vienapiestė gudobelė (Crataegus monogyna), miškinė gudobelė (C. rhipidophylla), grauželinė gudobelė (C. leavigata), o viena – švelnioji gudobelė (C. mollis) – introdukuota. Skaityti toliau »

Lap 102014
 

Nuo 2011 m. birželio mėn. 18 d. Balbieriškyje vykusio seminaro „Bonsų antžeminės dalies formavimas“ praėjo daugiau nei 3 metai. Šiame seminare savo „karjerą“ pradėjo viena mano baltoji eglė (Picea glauca var. albertiana ‘Conica‘).

Šiame straipsnyje pasidalinsiu minėtos baltosios eglės tolimesniu vystymusi, iliustruodamas nuotraukomis. Vienos jų geresnės kokybės, kitos darytos paskubomis, todėl daug prastesnės. Tačiau svarbiausia, kad matosi vienoks ar kitoks medelio progresas.

Taigi, viskas prasidėjo nuo to, kad kelias dienas prieš renginį Balbieriškyje, ši baltoji eglutė ‘Conica‘ buvo įsigyta vienoje iš Vilniuje esančių lauko augalų prekybos aikštelių. Skaityti toliau »

Spa 192014
 

Iš pradžių viskas atrodo paprasta – kiekvienas pamatytas medelis atrodo gali tapti bonsu. Kiek labiau pažinę šią kultūrą, tampam išrankesni, pradedam kreipti dėmesį į pradinę medelio išvaizdą. Dar vėliau pradedam vertinti rūšis ar ištisas sistematines grupes, jų savybių pritaikymą. Būtent tada atsiranda simpatijos (o gal ir antipatijos) vieniems ar kitiems medžiams. Kas geriau – visžaliai spygliuočiai ar vasaržaliai lapuočiai? Simpatijos čia pasiskirsto įvairiai, vieni labiau vertinam medžio pasikeitimus metų bėgyje, kai lapuočiai keičia spalvas rudenį ir numeta lapus, po žiemos atželdami pavasarį. Kitiems patinka labiau statinė ir nekintanti augintinių išvaizda – jie renkasi visada žaliuojančius spygliuočius. Tačiau pastarieji reikalauja daugiau dėmesio ir patirties, nes priežiūros klaidos (pertręšimas, netinkama ligų ir kenkėjų profilaktika) matomos ilgiau, ir keičiantis metams nepradingsta su „pernykščiais lapais“.

Bet, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama. Bet jei labiau akiai mielas spygliuotas medelio rūbas, galite pabandyti pradėti nuo tokių, kurie rudenį numeta spyglius, taip atsikratydami didžiosios dalies jūsų metų eigoje padarytų klaidų. Vieni tokių  – maumedžiai. Skaityti toliau »

Rgs 212014
 

Ne vienam bonsai medelių entuziastui yra tekę mūsų prekybos centruose surasti vieną iš labiau paplitusių bonsai medelių – smulkialapę guobą (Ulmus parvifolia), kuri etiketėse dažnai klaidingai pavadinama zelkova, o susižavėjus ir neatsilaikius – įsigyti šį grožį. Tačiau norėčiau šiek tiek nutolti nuo prekybos centrų ir nuklysti į Lietuvos miškus, kuriuose galima sutikti mano jau minėtai smulkialapei guobai giminingas rūšis – kalninę guobą, skirpstą ir vinkšną, iš kurių galima suformuoti tikrai puikesnius bonsai medelius, nei pramoniniu būdu suformuotos smulkialapės guobos.

Vinkšna

Vinkšna

Guoba, skirpstas, vinkšna (lot. Ulmus, angl. Elm, rus. Вяз (берест))– viena iš 15 guobinių (Ulmaceae) šeimos genčių, kurioje yra 30 rūšių (šeimoje apie 150), paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinėje klimato zonoje. Dažniausiai tai – aukšti ir stambūs medžiai. Jaunų medelių žievė būna lygi, vėliau – suaižėjusi, vagota arba atsilupanti. Lajos forma varijuoja nuo plačiai ritiniškos iki kompaktiškai rutuliškos, sudaryta iš stambių pagrindinių šakų ir plonų ūglių. Šakojimasis simpodinis. Ūgliai apvalūs, ties bambliais šiek tiek išsilankstę, kartais su kamštinėmis išaugomis. Pumpurai bekočiai. Ūglio viršūnėje vienas pumpuras. Lapai pražanginiai, išsidėstę dviem eilėmis, trumpakočiai, ištisiniai, su dvigubai, trigubai pjūklišku, rečiau – viengubai pjūklišku kraštu, pamatas dažnai nesimetriškas. Rudenį, prieš nukrentant, lapai nusidažo šviesiai geltonai arba ruduoja. Žiedai lapo pažastyse, dvilyčiai, su varpelio formos mažu apyžiedžiu. Žydi prieš lapams skleidžiantis. Vaisius – apskritas sparnavaisis, kurio viduryje yra plokščias riešutėlis. Lietuvoje savaime paplitę 3 rūšys, jas kiek plačiau ir panagrinėsiu. Skaityti toliau »

Rgs 012014
 

Vos tik pradėjus domėtis bonsai kultūra tampa aišku, kad ne visos medžių rūšys tam vienodai tinka. Vieni medžiai nuo seno auginami ir vertinami kaip bonsai, kiti kažkodėl būna pamirštami. Kodėl? Kartais užmirštieji savo estetinėmis savybėmis gali nustebinti dar labiau.

Pasirodo, ne vien estetika lemia bonsai meistrų pasirinkimą. Be jos dar yra daugybė rūšies savybių, lemiančių sėkmingą jų auginimą kultūroje – regeneracija, augimo sparta. Vienas iš tokių nepopuliarių medžių yra kėnis. Žvilgtelkim į jį iš arčiau.

Kėnis (Abies) – kiek daugiau nei ketvertą dešimčių rūšių jungianti visžalių gaubtasėklių augalų gentis, paplitusi visame Šiaurės pusrutulyje. Šiai genčiai priklausantys augalai labai panašūs į egles: turi ne ilgus spygliukus, menturinį (netaisyklingą) šakojimąsi. Šis panašumas yra ne tik morfologinis – bonsai kultūroje kėnių ir eglių formavimo principai yra tokie patys. Skaityti toliau »

Rgp 312014
 

Kaštonas – (lot. Aesculus, angl. Horse-chestnut) – kaštoninių (Hippocastanaceae) šeimos lapuotis medis. Šeimoje yra 3 gentys ir apie 20 skirtingų rūšių, paplitusių vidutinio klimato juostoje visame pasaulyje. Lietuvoje auga tik viena kaštono (Aesculus) gentis ir 6 jos rūšys, iš kurios viena – hibridinė. Šiame straipsnyje trumpai ir aptarsime šias rūšis bei visos genties tinkamumą bonsai kultūrai.

Kaštonai yra vasaržaliai medžiai ir krūmai. Gentyje yra apie 15 rūšių paplitusių viso pasaulio vidutinėse platumose. Šių medžių pumpurai stambūs, dažnai lipnūs. Lapai pirštuoti, pjūkliški ir ilgakočiai sudaryti iš 5-9 lapelių. Žiedai viršūnėse – stačios šluotelės. Sėklos dėžutė šiuo atveju kamuoliška, storomis sienelėmis, lygi arba dygliuota. Kaštono sėkla stambi, rutuliška su ruda obele ir šviesia dėme pamate. Lietuvoje auginamos 6 rūšys iš kurių viena hibridinė. Pavojingiausias kenkėjas – kaštoninė keršakandė.

Pasigilinkime į kiekvieną rūšį atskirai pradėdami nuo paprastojo kaštono (Aesculus hippocastanum). Labiausiai šis augalas yra paplitęs Balkanų pusiasalio pietuose – Graikijoje, Albanijoje, Pietų Bulgarijoje. Augti gali 3-8 šalčio zonose, todėl neturi jokių problemų ir žymiai šaltesnėse teritorijose, pavyzdžiui, Lietuvoje. Skaityti toliau »

Bal 162014
 

Daugiau nei prieš metus papasakojau apie vieną savo bonsų sodo numylėtinių – forsitiją, kuri čia atkeliavo iš senos, niekam nebereikalingos gyvatvorės. Atkeliavo vėlyvą 2010-ųjų rudenį, žiemą ištvėrė simboliškai prikasta darže, o ir toliau kelis metus buvo palikta vos ne likimo valiai – kad pati įsitvirtintų, prigytų ir pagaliau „suprastų“, ko iš jos tikimasi.

Tad tiek 2011-aisiais, tiek ir paskesniais 2012-aisiais metais šis buvęs krūmu augalas tiesiog buvo toliau genimas, atkasama kuo didesnė požeminio stiebo dalis, genimos šoninės šakelės, trumpinami stiebai, šalinamos šakninės atžalos.

Ir tik pernai metais forsitija pagaliau buvo pirmą kartą suvieluota, pradėtas formuoti vainikas. O vasarą, visiškai tam atrodytų netinkamu laikotarpiu – pasodinta į tradicinį indą. Skaityti toliau »