Vas 232011
 

Fiziologinis stresas – tai nepalankių aplinkos sąlygų sukelta augalo būsena, kai per labai trumpą laiko tarpą pakinta atskiri jo gyvybiniai (metabolizmo) procesai, sukeldami vystymosi pakitimus arba žūtį.

Pavyzdžiui, prasidėjus sausringam laikotarpiui, augalai, jusdami vandens stygių palaipsniui adaptuojasi, pereina į ramybės būseną (numeta lapus). Aplinkos sąlygoms vėl tapus palankioms augalo augimui, augalas „nubunda“, išaugina naujus lapus ir toliau tęsia vegetaciją. Toks metų eigoje pastovus ir ne staigus sąlygų pasikeitimas sukelia nedidelį stresą, kuriam augalas yra evoliucijos eigoje prisitaikęs. Dažnai toks stresas yra net gi būtinas, kad augalas pereitų į kitą vystymosi fazę (fenofazę), pavyzdžiui, sukrautų žiedinius pumpurus ir pražystų.

Tačiau sausra (ar šalčiai) gali užklupti ir neplanuotai. Vasarą pasitaiko trumpesni ar ilgesni karšti ir sausi laikotarpiai, pavasarį pradėjusius augti augalus užklumpa vėlyvos šalnos. Tokį „neplaninį“ stresą augalai pakelia žymiai sunkiau.

Pakartotinės karščio ir sausros bangos skatina atsarginių maisto medžiagų naudojimą, lėtina fotosintezę. Viską komplikuoja ir vandens stygius, dėl kurio cheminės medžiagos, asimiliatai negali reikiamai judėti augale. Augalas senka ir ilgainiui žūna.

Turbūt nieko nėra pavojingiau pradedantiems vegetuoti vidutinių platumų augalams, kaip vėlyvos pavasarinės šalnos. Jauni gležni naujai sprogstančių lapų audiniai auga labai sparčiai. Tačiau apsauginiai audiniai būna dar nesusiformavę, todėl lengvai pažeidžiami. Stiprių šalnų atveju greitai augančių ląstelių vakuolėse akimirksniu susidaro ledo kristalai, suplėšydami jas iš vidaus.

Jei atidžiau įsižiūrėsite, daugelis augalų pavasarį sprogsta „plėmais“. Pirmiausia išsprogsta pietinėje pusėje esančių šakų pumpurai. Vėliau – į šiaurę nukreiptos šakos. Analogiškai ir su žiedais, kurie kartu su pirmomis dienomis užsimezgusiomis vaisių užuomazgomis yra neatspariausios šalčiui augalų dalys. Dauguma vaismedžių taip pat pražysta ne vienodai. Kai kurios šakos gali pradėti žydėti tik tada, kai didžioji dalis žiedų jau formuoja vaisių užuomazgas. Ypač tai lengva pastebėti žydint kai kurioms  trešnių veislėms.

Skirtingas pavasarinis lapų sprogimas ir žiedų skleidimasis – evoliucijos eigoje susiformavusi augalų adaptacija prie galimų staigių, stresinių aplinkos sąlygų pokyčių. Stiprioms pavasarinėms šalnoms pažeidus anksčiau suskubusias išsprogti šakas, jas pakeis dar miegančios. Augalas nors dalinai, bet  kompensuos žaliąją biomasę gaminančius, fotosintezę vykdančius savo organus – lapus. O vėliau išsiskleidę žiedai turės daugiau galimybių išauginti vaisius ir subrandinti sėklas. Nors pergyvens stresą, augalas nežus.

Tačiau tai – ne vienintelis adaptacinis stresui mechanizmas. Kita jo pakopa (jei galima taip vadinti) – miegantys pumpurai. Jie susiformuoja įvairiose augalo dalyse – ant stiebo, šakų, šaknų. Šių pumpurų sprogimą stabdo kitose augalo dalyse (vegetuojančių šakų augimo zonose) sintetinami hormonai.  Taip supresuoti miegantys pumpurai gali ramiai tūnoti pasislėpę po dengiamaisiais audiniais (žieve) daugelį metų. Kai nepalankių aplinkos sąlygų sukelto streso pasekoje vegetuojančios augalų dalys žūna, jose nebesintetinami fitohormonai, pakinta jų santykis augale. Rezultatas – nėra kam stabdyti miegančių pumpurų augimo, pastarieji išsprogsta. Augalas nors ir liaudiškai tariant „persirgęs“, bet vis gi tęsia vegetaciją naudodamas paslėptus miegančių pumpurų resursus ir po keleto metų atsistato.

Visi šie adaptacijos mechanizmai jau senai buvo pastebėti bonsų meistrų ir labai sėkmingai pradėti taikyti dirbtinai formuojant medelius. Ne tik vielavimas, šakų padėties keitimas įtakoja tolimesnį dirbtinai keičiamą augalo augimą bei vystymąsi. Bet ir genėjimas. Kiekvieną kartą genint yra nukerpama viršutinė šakos dalis, kurioje yra apikalinė (viršūninė) meristema, sintetinanti didžiąją dalį augalinių hormonų. Šį pašalinimą netrunka „pastebėti“ aplinkui esančios šakos., ir jų viršūnėse fitohormonų sintezės procesai ima spartėti. Rezultatas – intensyvėja augalo šakojimasis, smulkėja lapai ir šakos, kinta vainiko forma.

Tai vienas iš pavyzdžių, kai žmogus jau nuo seno yra pastebėjęs paslėptus gyvosios gamtos gebėjimus ir panaudoja juos  kokiam nors procesui (šiuo atveju – bonso formavimui) inicijuoti net nesusimąstydamas, kodėl taip yra. Taip per milijonus metų evoliucijos suformuotos augalo galimybės prisitaikyti prie kenksmingai nepastovios aplinkos panaudojamos jas nukreipus norima linkme, t.y. nuostabių meno kūrinių – bonsų – formavimui. Gal ne veltui bonsai dažnai literatūroje minimi kaip „žmogaus ir gamtos kūriniai“. Tokios metaforos prasmė glūdi kiek giliau, nei iš pirmo žvilgnio gali pasirodyti.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.