Sau 182016
 

Pirmojoje dalyje faktiškai apžvelgta viskas, nepamirštas net gi išskirtinai žiemiškas zyboldo obelų šakelių „traškumas“, skatinantis būti atsargiems. Bet, kaip minėjau – dar keletas medžių, keletas atvejų. Visi jie daugiau mažiau panašūs: nusižiūrimas medžio priekis, pasvirimo kampas (kurį reiktų pakoreguoti sekantį kartą persodinant), sutvarkomos didžiosios žaizdos, išgenimos „šabakštos“, suvieluojamos ir suformuojamos skeletinės vainiko šakos.

Viduržiemis... Ir niekam šie skanėstai nereikalingi...

Viduržiemis… Ir niekam šie skanėstai nereikalingi…

Viskas atrodo labai paprasta. Turbūt nereikia papildomų komentarų, kaip tą augalo priekį nusižiūrėti. Tai – gražiausioji jo pusė nuo apačios iki viršaus. Jei apačioje augalas gražesnis vienoje pusėje, o viršuje – kitoje, pirmenybė teikiama apatinei. Kodėl? Todėl kad viršutinę galima labai pasistengus performuoti, o tos vietos, kur kamienas pereina į šaknyną, nepakeisime jau niekaip. 

Kol medis be lapų, gerai matosi kiekvienas kamieno vingis, kiekvienos šakos padėtis. Lengva tiek medį apžiūrėti, tiek paplanuoti, kokį jį norėtumėm matyti ateityje, kuria kryptimi reikia formuoti. Ir čia beplanuojant, nederėtų pamiršti, kad galbūt jis geriau atrodytų pasodintas kiek kitu kampu (statesnis, ar labiau pasviręs). Stiebo padieties korekcijas galima bus atlikti persodinant, o suformuoti į tai atsižvelgiant bent jau pagrindines (skeletines) vainiko šakas galima iš anksto.

Ties „šabakštų“ pašalinimu turbūt irgi neverta apsistoti ilgiau. „Šabakštos“ – tai viskas kas nudžiuvę, peraugę, neperspektyvu (neįeina į mūsų vainiko formavimo viziją) ar tiesiog sutankina vaizdą. Tai ir sausos šakutės, ir palikti netikusio genėjimo metu kelmeliai, vilkūgliai ir pan. Visa tai nepalyginamai lengviau pašalinti kai nieko neužstoja lapai.

Visų likusių trijų zyboldo obelų nuotraukas jau spėjau įkelti forume, tad dabar jų visų nekartosiu – nesunku spustelti nuorodą ir pasižiūrėti. Norėčiau šiek tiek aptarti tik keletą jų.

Pirmiausia, tai jauniausiojo medžio žaizda (ketvirtasis atvejis forume). Jei įdėmiau įsižiūrėtumėt, tai nėra jokios mano meninės ekspresijos tiesinių šlifuokliu rezultatas, nors susidariusios rievės, bangos, vingiai atrodo kiek įmantrokai. Visų gudobelių žaizdas tvarkiau tiesiniu šlifuokliu ne naujomis frezomis, naudodamas nedideles apsukas. Atbukusi freza tokiu atveju tarsi gremžia medienos paviršių. Nestipriai ir vienodai spausdamas besisukančią frezą prie žaizdos paviršiaus, leisdavau jai savaime slinkti ten, kur mediena minkštesnė (labiau pažeista ir „suvalgyta“ mikroorganizmų). Gavosi toks „piešinys“. Jis tikrai atrodo kiek nenatūraliai, bet būtent taip negyjanti viršūninė žaizda buvo apvalgyta bakterijų ir grybelių. Atrodo, kad mikrobiologiniai procesai tarsi vyktų ne išilgai medžio metinių rievių, o pasirinktų panašesnę į vandens nutekėjimo kryptį.

toringo4-2

Kitas atvejis (forumo temoje jis antrasis) – jau senesnio, iškasto dviem metais anksčiau medžio didžiulės viršūninės žaizdos tvarkymas. Paskutinį kartą ši žaizda buvo tvarkyta 2014-ųjų pavasarį tiesiniu šlifuokliu, užtepant kyonal pasta. Iškart, kad nepamiršt, turiu pasakyt, jog šios pastos baktericidinės savybės čia pasirodė silpnokos. Ji nesustabdė puvimo medienoje, o iš viršaus apipelijo.

Taip pat reiktų atkreipt dėmesį, kad kad ir kokios būtų gajos ir augios zyboldo obelys, grybinėms medienos infekcijoms jos labai neatsparios. Tad iškart reikia pasirinkti – ar su jomis kovosime ir medį formuosime patys, ar leisime grybui prisidėti prie formavimo. Man priimtinesnis pirmasis atvejis – jis labiau kontroliuojamas.

atvejis 2 - po 2

Taigi, išvalyta žaizda buvo pakraščiuose apklijuota parasta žaizdų pasta, o visa likusi dalis impregnuota propolio tirpalu. Galima būtų naudoti ir kalifornijos skystį. Turbūt kitu atveju jis čia labiausiai ir tiktų, nes grybui neliktų jokių šansų. Bet šiuo atveju sveika obels mediena yra tokia plona, kad kyla pavojus jog skystis įsigers per giliai ir bus nužudytas ne tik grybelis, bet ir visa mediena iki pat žievės. Vargu ar medis tada išgyventų.

Bet šį pavyzdį dar kartą paminėjau ne todėl, kad parodyčiau dar vieną patvarkytą žaizdą. Labiau norėčiau atkreipti dėmesį, kaip kartais netikėtai gali pasikeisti visi medžio formavimo planai. Prieš ketvertą metų atsinešiau nedidukę, gražiu rafinuotu nebariu zyboldo obelaitę su kuokštų vienmečių šakelių. Pirmąjį jos formavimą prieš metus atliko miškininkai retindami ir tvarkydami mišką. Pasisodinau. Maniau, kitais metais susuksiu žemą vainiką. Bus nedidukas (bent trečdaliu, jei ne per pusę žemesnis už dabartinį) medelis, rudenį pasipuošiantis oranžiniais ar rusvais obuoliukais. Atėjo metas formuot, pradėjau nuo žaizdos. O ten – medienos puvinys. Išvaliau puvinį, liko plonas medienos sluoksnis. O tos, jau tapusios dvimetėmis, šakelės vos ant jo laikėsi. Buvo baisu, kad bevieluojant ir lankstant neatlūžtų. Tad sutvarkiau tik jų viršūnes. Dar keletas metų, šakelės apatinėse dalyse prisiaugino kaliaus, apgaubė medieną. Lyg ir galim abūtų jas sutvarkyt. bet per tuos metus jos sustorėjo taip, kad tapo nebeelastingos. Tad vėl teks palaukti, kol jos dar labiau sustorės ir bus pajėgios suformuoti stirpius miegančius pumpurus, iš kurių išsprogę ūgliai duos pradžią šios obels vainikui. Taigi, kol kas – viskas laikina ir laukia savo eilės…

atvejis 2 - po

Kyla klausimų?

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.