Lap 132010
 

Neretas peržiūrėjęs vieną kitą puslapį su bonsų nuotraukomis internete, šia kultūra susidomi, panora ir šalia savęs turėti kažką panašaus.  Didžioji dauguma iškart suvokia, kad tai jiems „per sunku” ir toliau domisi kitų sukurtais gyvaisiais darbais – bonsais. Kitiems gi to nepakanka, jie palaipsniui ima kurti planus apie pirmąjį savo medį. Vieniems šis apsisprendimo laikotarpis trunka akimirką, kitiems gali tęstis keletą metų. Natūralus klausimas –  „nuo ko pradėti?”. Nuomonių nėra taip jau daug. Pradėti galima nuo sėjinuko, nuo medelyne įsigyto sodinuko, yamadori (gamtoje iškasto natūraliai augusio medžio), prekybos centre ar iš patyrusio augintojo  galima nusipirkti jau suformuotą bonsą. Foruminės diskusijos  „nuo ko pradėti?” net Lietuvoje trunka keletą metų, ir turbūt  labiausiai paplitusi nuomonė orientuota į gamtoje natūraliai dažniausiai vykstantį procesą – „pradėti reikia nuo sėklos”. Kai kas netruko pasigirti ir parodyti kitiems ką iš tos sėklos užsiaugino. Bet praėjus kuriam laikui, kaip taisyklė, daugiau nieks ir nesužino, į ką išaugo tie pasėti medeliai. Galbūt dėl vienų ar kitų priežasčių jie nunyko arba jų augintojui pritrūko kantrybės metų metus puoselėti taip pamažu augantį savo kūrinį.

Sėkmingas bonsų auginimas, mano manymu, kaip pasaulis senoviniuose žmonių įsivaizdavimuose,  laikosi ant trijų banginių: entuziazmo, žinių ir praktikos. Ir jeigu jūsų finansinės galimybės atitinka jūsų entuziazmą, didelė tikimybė, kad po keleto metų jūs būsite laukiamas bonsų parodų dalyvis.

Entuziazmą reiktų suprasti ne tik kaip užsidegimą, susidomėjimą, bet ir kaip nuolatinę, kasdienę kantrybę rūpinantis savo augintiniais. Medžiai auga ir keičiasi taip lėtai, ypač kai juos kas dieną matai laistydamas, purkšdamas, tręšdamas ar formuodamas. Pradžioje gali pasirodyti, kad norimas rezultatas niekada nebus pasiektas.

Informacijos dabar yra daug. Tiek spausdintų leidinių, tiek svetainių internete. Todėl įgyti žinių nėra sunku. Be to, kiekvienoje šalyje dažniau ar rečiau organizuojami kursai, seminarai, mokymai. Veikia ir diskusijų forumai, taigi, iškilusius klausimus nesunku aptarti. Juk konkretaus medžio atveju reikia žinoti tik du dalykus – medžio poreikius ir taikytiną jam formavimo techniką. Nuo to, kaip sugebėsite „giliai nueiti į mišką”, priklausys jūsų sėkmė ir darbo rezultatai.

O štai su praktika dažniausiai būna sunku. Kiek beskaitytumėm knygų, straipsnių, kiek bediskutuotumėm, rankos neįgus susukti vielą ant šakos ir ją išlankstyti, o akys neišmoks pamatyti „medžio perspektyvos”. Niekas dar neišmoko šokti, žiūrėdamas kaip tai daro kiti, aptarinėdamas tai.  Ir jei ant savo palangės teturite vieną kitą nedidelį bonsą, vargu ar daug praktinių įgūdžių galėsite įgyti.

Standartinis prekyboje siūlomas „kambarinių” bonsų asortimentas

Taigi, vadovaujantis principu „mažiau šnekų, daugiau…” Bonsai Vilnius grupės iniciatyva buvo suorganizuotas nedidelis keleto prekybos centrų aplankymas, turint tikslą pasižiūrėti, ką siūlo bonsų augintojams prekybininkai Vilniuje. 2010 m. lapkričio 12 d., penktadienį, iškart po darbo, aplankėme Žirmūnų viduryje esančius prekeivius augalais: Verkių gėlių turgų, Žaliąjį centrą, Senukus. Kadangi didžioji bonsų entuziastų dauguma Lietuvoje pagal savo galimybes vis gi orientuojasi į kambaryje auginamus medžius, tai ir mūsų tikslas buvo būtent šios augalų rūšys.

Blizgusis fikusas – Ficus giseng

Asortimentas nuo pavasario faktiškai nepasikeitė. Vyrauja fikusai, kininiai ligustrai, smulkialapės guobos, karmonos. Galima atrasti vieną kitą podokarpą. Kiek egzotiškesnė naujovė – žydinčios ar besiruošiančios žydėti kamelijos.

Tiek smulkialapis, tiek blizgusis fikusai – idealiausias objektas pradedantiesiems bonsų augintojams. Jokių ypatingų sąlygų, tik keletas pagrindinių auginimo principų: (1) kuo šviesiau, šilčiau, drėgniau – tuo geriau (pietinė palangė, kambario temperatūra, purškimas); (2) saikingas tręšimas (trąšos lapiniams augalams); (3) sistemingas laistymas (toleruoja ir kalkingesnį vandenį); (4) sistemingas formavimas (leidus fikusus suvešėti, tenka stipriai apgenėti ir vėl laukti, kol jis ataugs iki norimo mums dydžio). Auga jie ganėtinai greitai. Tiesa, norint įmantriau lankstyti šakeles, reikia nepersistengti – fikusų šakos lūžta „be įspėjimo”, todėl pasiteisna palaipsnis formos šakai suteikimas (kas keletą dienų palenkiant vis labiau norima kryptimi).

Kininis ligustras – Ligustrum sinense

Karmonos, ligustrai, podokarpai taip pat neblogai auga kambariuose, gal yra kiek lepesni kambario sąlygose – reiklesni tinkamam (stipriam) apšvietimui. Tačiau formuoti juos lengviau, nes šakelės yra lankstesnės, lengviau išlenkiamos moms reikiama forma.

Kiek sudėtingiau prižiūrėti kamelijas ir guobas.

Kamelijos – rūgščią dirvą megstantis augalas. Taigi, vandenyje, kuriuo laistoma, neturi būti kalkių, jis turi būti minkštas, gali būti kiek parūgštintas. Tam, kad kamelija suformuotų žiedinius pumpurus, ji turi būti pasukta į šviesą ta pačia puse. Bent koks sukiojimas, keičiant šviesos šaltinio pusę (įprasta praktika, kad medelio vainikas tolygiai augtų) gali sukelti  žiedinių pumpurų kritimą. Tai jautrus skersvėjams bei sausam orui augalas, todėl sausose patalpose jį purkšti reiktų keletą kartų per dieną.

Tačiau žydintis kamelijos bonsas netruks atsidėkoti jums už visus vargus jį prižiūrint.

Dažnai prekybininkų siūlomos smulkialapės guobos reikalauja dar daugiau dėmesio – joms būtinas vėsus ramybės periodas. Tačiau mūsų žiema joms per daug atšiauri. Bent keletą mėnesių guobos turi praleisti „šiltos žiemos” sąlygomis, kai temperatūra yra apie 0°C, nepakylanti aukščiau +10°C. Jei žiemą per šilta, guobos pradeda augti. O šviesos tuo metu per mažai. Tada šakos ištįsta, lapai būna pablyškę, nesugebantis susintetinti reikiamo maisto medžiagų kiekio – augalas senka, skursta. Pagelbėti gali vėsi laiptinė, įstiklintas balkonas, vėsus rūsys.

Visom kitom priežiūros sąlygom aktyvios vegetacijos metu vasarą, guobos nėra reiklios, gerai jaučiasi po atviru dangumi ar balkone.

Taigi, per keletą valandų trukusį pasivaikščiojimą po parduotuves, diskusijas ir siūlomų medžių aptarimą, kas susilaikė nuo pirkimo, kam vienas ar kitas medis pasirodė tinkamas, o kas net gi įsigijo „iškart kritusį į akį”.  Gaila, kad dauguma prekybos centrų neleidžia fotografuoti savo prekybos salėse, todėl svetainės skaitytojams daugiau nieko papasakot ir nebegalėsiu. Teks palaukti, kol patys augalų šeimininkai nepanorės pristatyti savo augintinių.

Ir grįžtant prie šio straipsnio ištakų… Tai – vienas būdas „nuo ko pradėti”. Tiesiog imti vieną dieną ir įsigyti tą pirmąjį savo augintinį. Gal šiek tiek prieš tai paanalizavus literatūrą, o gal paklausius draugų patarimų. Ir pasistengti su juo susidraugauti…

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.