Guoba, skirpstas, vinkšna

Ne vienam bonsai medelių entuziastui yra tekę mūsų prekybos centruose surasti vieną iš labiau paplitusių bonsai medelių – smulkialapę guobą (Ulmus parvifolia), kuri etiketėse dažnai klaidingai pavadinama zelkova, o susižavėjus ir neatsilaikius – įsigyti šį grožį. Tačiau norėčiau šiek tiek nutolti nuo prekybos centrų ir nuklysti į Lietuvos miškus, kuriuose galima sutikti mano jau minėtai smulkialapei guobai giminingas rūšis – kalninę guobą, skirpstą ir vinkšną, iš kurių galima suformuoti tikrai puikesnius bonsai medelius, nei pramoniniu būdu suformuotos smulkialapės guobos.

Guoba, skirpstas, vinkšna (lot. Ulmus, angl. Elm, rus. Вяз (берест))– viena iš 15 guobinių (Ulmaceae) šeimos genčių, kurioje yra 30 rūšių (šeimoje apie 150), paplitusių Šiaurės pusrutulio vidutinėje klimato zonoje. Dažniausiai tai – aukšti ir stambūs medžiai. Jaunų medelių žievė būna lygi, vėliau – suaižėjusi, vagota arba atsilupanti. Lajos forma varijuoja nuo plačiai ritiniškos iki kompaktiškai rutuliškos, sudaryta iš stambių pagrindinių šakų ir plonų ūglių. Šakojimasis simpodinis. Ūgliai apvalūs, ties bambliais šiek tiek išsilankstę, kartais su kamštinėmis išaugomis. Pumpurai bekočiai. Ūglio viršūnėje vienas pumpuras. Lapai pražanginiai, išsidėstę dviem eilėmis, trumpakočiai, ištisiniai, su dvigubai, trigubai pjūklišku, rečiau – viengubai pjūklišku kraštu, pamatas dažnai nesimetriškas. Rudenį, prieš nukrentant, lapai nusidažo šviesiai geltonai arba ruduoja. Žiedai lapo pažastyse, dvilyčiai, su varpelio formos mažu apyžiedžiu. Žydi prieš lapams skleidžiantis. Vaisius – apskritas sparnavaisis, kurio viduryje yra plokščias riešutėlis. Lietuvoje savaime paplitę 3 rūšys, jas kiek plačiau ir panagrinėsiu.

Kalninė guoba (Ulmus glabra) paplitusi Mažojoje Azijoje, Kaukaze bei visoje Europoje, išskyrus šiaurinę Skandinaviją ir šiaurinius Rusijos rajonus. 5-7 klimato zonoje augantis 25-30 m (rečiau 40 m) aukščio medis su kiaušiniška, pusrutuliška arba plačiai rutuliška, ypač atviroje vietoje augančių medžių, tankia laja. Jaunų medelių žievė lygi, juosvai ruda, pilka arba gelsvai ruda, vėliau – giliai suaižėjusi, ruda. Ūgliai stori (storiausi iš guobinių), šiurkščiai plaukuoti, tamsiai rudi. Pumpurai 6-9 mm ilgio, kūgiški arba kiaušiniški, tamsiai rudi, plaukuoti. Lapai elipsiški arba atvirkščiai – kiaušiniški, 8-16 cm ilgio, staiga nusmailėję. Tame pačiame medyje būna lapų triskiautėmis viršūnėmis – karūnomis. Lapų pagrindas beveik simetriškas, kraštai dvigubai pjūkliški, viršutinė pusė labai šiurkšti. Žydi, kaip ir skirpstas, prieš lapams skleidžiantis, beveik bekočiais, tankiais kuokšteliais susitelkusiais žiedais. Sparnavaisiai, kurių centre – riešutėlis, subręsta ir netrukus nukrenta gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Auga sparčiai, intensyviausiai – 10-25 metų amžiaus. Aukštyn intensyviai auga iki 40-60 metų. Gyvena iki 300 metų. Dirvožemiui reikli, geriausiai auga derlingame priesmėlyje ir priemolyje. Šaknys gilios ir plačiai pasklidusios. Vidutiniškai reikli dirvos drėgmei, nereikli šviesai – pakenčia unksmę.

Paprastoji vinkšna (Ulmus laevis) – 25-30 m aukščio medis, paplitęs Europoje, Mažojoje Azijoje. Lietuva yra šiaurinėje šios rūšies arealo dalyje. Laja – ovalios, pusrutuliškos arba plačiai kiaušiniškos formos. Jaunų medelių žievė – rusvai pilka, lygi, vėliau – rusvai ruda, negiliai suskilusi į pailgas, plonas, lengvai besilupančias plokšteles. Ūgliai laibi, rausvai rudi arba šviesiai rudi, šiek tiek žvilgantys, dažniausiai pliki. Pumpurai kūgiški arba kiaušiniški, smailūs, 3-6 mm ilgio, juosvai rudi, beveik pliki arba blakstienoti. Lapai – 6-12 cm ilgio, ovalūs, staiga nusmailėję, dvigubai dantytu kraštu ir labai nesimetrišku pamatu bei trumpu lapkočiu. Viršutinė lapo pusė tamsiai žalia, plika, o apatinė – šviesesnė, plaukuota. Žiedai ilgakočiai, susitelkę kuokštuose. Sparnavaisiai apskriti arba kiaušiniški, su riešutėlio nesiekiančia iškarpa, gausiai blakstienoti (kalninės guobos ir paprastojo skirpsto vaisiai – be blakstienėlių ir trumpais kotais), prinoksta ir nubyra gegužės pabaigoje – birželio pradžioje. Jauni medeliai auga sparčiai, tačiau jau 12-15 metais augimas ima lėtėti, o 40-60 metų medžio prieaugis – visai menkas. Gyvena iki 250-300 metų. Šaknys gilios ir plačios. Nereikli šviesai, mėgsta šilumą, derlingus ir drėgnus priesmėlio ir priemolio dirvožemius. Pagal dirvos drėgnumo poreikį prilygsta plaukuotajam beržui ir gluosniams. Pakenčia laikiną užmirkimą.

Paprastasis skirpstas (Ulmus minor) paplitęs 5-8 klimato zonoje – Europoje, Šiaurės Afrikoje, Kaukaze bei Mažojoje Azijoje. Tai – iki 30 m aukščio užaugantis medis su ovalia, pusrutuliška, netaisyklinga laja bei tamsia, ruda, išilgai suaižėjusia žieve. Ūgliai laibi, rausvai rudi, pliki, šiek tiek žvilgantys, dažnai su išilginėmis juostelėmis, kartais su kamštinėmis išaugomis. Pumpurai smulkūs (1,5-4 mm ilgio), kiaušiniški arba ovalūs, bukoki, kartais apaugę švelniais plaukeliais. Lapai ovalūs, kartais beveik rombiški, iki 12 cm ilgio, palaipsniui nusmailėję, dvigubai pjūkliškais kraštais, šiurkštūs, su nesimetrišku pamatu bei plonu, trumpu lapkočiu. Žiedai beveik bekočiai, kuokštuose. Žydi balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, manoma, kad 1-3 dienomis vėliau nei paprastoji vinkšna. Sparnavaisis – atvirkščiai kiaušiniškas, plikas, šviesiai rudas, su riešutėliu (sėkla) viršutinėje dalyje, kurį siekia įkarpa. Auga sparčiai. Gali išgyventi iki 300 metų amžiaus. Dauginasi sėklomis ir vegetatyviškai, o taip pat gerai atželia iš šaknų. Mėgsta augti tiek priesmėlio, tiek ir priemolio dirvožemiuose. Labiausiai nepakenčia rūgščios dirvos. Atsparus dirvožemio drėgmei. Pakenčia unksmę.

Ligos ir kenkėjai. Guobiniai Lietuvoje labiausiai nukenčia nuo guobų maro. Šią ligą sukelia grybas Ceratocystis ulmi (Buism.) Moreau. Ligos pažeistus medžius galima atpažinti iš staiga ėmusių vysti lapų, kurie kažkurį laiką dar būna žali. Nuvytus lapams, džiūva jaunos šakelės, vėliau – stambios. Dar nespėjusius stipriai ligos apnikusius medžius galima gydyti fungicidų injekcijomis į šakas ar stiebą. Pažengus ligai – efektyvių priemonių nėra. Natūraliai augančių guobų populiacijose šiuo atveju vykdomi sanitariniai kirtimai, ieškoma atsparių šiai ligai individų.

Antriniai kenkėjai – dažniausiai balangraužiai (Scolytus gentis). Nuo jų apsaugoti gali insekticidai, feromoninės gaudyklės, gausi vabzdžialesių paukščių populiacija.

Kitos ligos ir kenkėjai nėra dažni bei jų daroma žala nedidelė.

Priežiūra. Guobiniai persodinami kas 2-3 metus, pavasarį, prieš pumpurams sprogstant. Augdami neorganinėje dirvoje, skirpstai mėgsta būti gausiai laistomi. Medžius gali tekti dažnai laistyti, jei jie auga itin saulėtoje vietoje, aukštoje temperatūroje ar pavasarį, jų intensyvaus augimo laikotarpiu. Norint stipraus augimo, pavasarį, išsiskleidus pumpurams, pirmą mėnesį tręšiama kas savaitę didelio kiekio azoto trąšomis. O jei norite įmantriai augančio skirpsto su trumpais tarpubambliais, netręškite, kol pirmieji lapai nesustiprės. Tręškite subalansuotomis trąšomis visą augimo laikotarpį kas dvi savaites iki vasaros pabaigos.

Bonsai kultūroje. Formuoti tinka įvairiais stiliais: nuo tiesaus (chokkan) iki kaskados (kengai), o taip pat sodinant grupėmis – formuojant miškelį ar kraštovaizdžio epizodą (bonkei).

Persodinant parenkamas pakankamai gilus mėlynos, šviesiai žalios arba dramblio kaulo spalvos keramikinis indas. Persodinimo metu pašalinama nuo pusės iki 2/3 šaknų masės, taip pristabdant greitą medelio augimą. Storų šakų genėjimas pavasarį ir vasarą yra per didelio kaliaus augimo priežastimi, todėl pagrindinius genėjimo darbus geriausia nukelti į vasaros galą ar rudenį, kai kaliaus augimas ne toks intensyvus.

Vielavimas gali būti atliekamas bet kada, tačiau paprasčiau tokį darbą atlikti, kai šakos būna be lapų. Vielas rekomenduojama nuimti vos tik pasimato bent menkiausias įaugimas. Vielavimas guobiniams naudojamas retai (tik skeletinėms šakoms, kol medelis jaunas), o reikiama forma suteikiama nuosekliai genint.

Informacijos šaltiniai:

1. M. Navasaitis, Dendrologija, Vilnius, 2008. ISBN 9989-09-286-8,
2. M. Navasaitis, R. Ozolinčius, D. Smaliukas, J. Balevičienė, Lietuvos dendroflora, Vilnius, 2003. ISBN 9955-575-35-2,
3. Harry Harrington „Bonsai inspirations“, 1 tomas, ISBN 978-953-56515-0-5 (1 leid.), ISBN 978-953-56515-2-9 (2 leid.),
4. Harry Harrington „Bonsai inspirations“, 2 tomas,  ISBN 978-953-56515-1-2
5. И. и Р.Самсон, Как создать и вырастить бонсай, Москва: Интербук-бизнес, 2003, ISBN 5-89164-125-9 (rus.), ISBN 2-04-027248-7 (pranc.)
6. http://www.amvmt.lt

Nerijus Smaidžiūnas