Sau 192013
 
Naujų šakų augimas būna stulbinančiai intensyvus

Dauguma knygų, pristatančių bonsų kultūrą, yra parašytos tais pačiais dviem principais. Vienu atveju, po įvadinės dalies apie istoriją, stilius, įrankius,  priemones ir formavimo būdus seka atskirų augalų rūšių aprašymas bei tinkamumo bonsų formavimui analizė, kitu –  nagrinėjami paskiri formavimo ir priežiūros atvejai. Tačiau remiantis šiais dviem metodais sukurta ne vieną tūkstantį knygų priskaičiuojantis pasaulinis literatūros apie bonsus fondas.

Vieno tokį augalo ir jo formavimo atvejį norėčiau dabar paanalizuoti. Vėl gi, turiu du pasirinkimus. Arba eilę metų auginti ir formuoti augalą, kaupti vaizdinę medžiagą ir po to pristatyti viską vienu ypu. Arba daryti tai palaipsniui keletą metų, periodiškai parodant progresą. Nežinau, kuris atvejis yra geresnis. Abiem atvejais yra rizika (įprasta Lietuvos klimato sąlygomis), kad straipsnio galime ir nesulaukti: nestabilią ar šaltą žiemą augalas sušals ir žus, ar nesugebės ištverti vasaros karščių. Gal pirmuoju skaitytojui būtų įdomiau aprėpti viską iš karto. Bet antruoju mažiau rizikuoja autorius (kažką pamiršti, kažką pamesti)

Kiek pasvarstęs nutariau pasirinkti antrąjį būdą – pradėti pasakoti etapais. Augalas – tarpinė forsitija, Forsythia x intermedia.  Mano pasirinkimą sąlygojo nuostaba, kai prieš keletą metų aptikau kad po žeme paprasčiausias forsitijos krūmas gali slėpti tikrą lobį.

Alyvinių šeimai priklausančios forsitijos labai dažnai auginamos mūsų soduose, parkuose, namų valdose. Dažniausiai jos visiškai neformuojamos, kartkartėmis pašalinami seni, nuplikę ar nudžiuvę stiebai, augalai apgenimi iki norimo dydžio. Vis dažniau pasitaiko ir skiepytų kamieninių forsitijų. Šio augalo nereiklumas, greitas augimas, nuostabus ankstyvas pavasarinis žydėjimas ryškiai geltonais žiedais pelnė jam simpatijas mūsų krašte.

Bet pradėkim viską nuo pradžių. 2010-aisiais viena kolegė gėlininkė, tvarkydama sode aplinką ir ketindama apsitverti sklypą, nutarė išrauti seną (gal dešimtmetį ten augusią) forsitijų gyvatvorę. Krūmus išmesti gaila, o forsitijos  kaip žinia, nereiklus, gerai prigyjantis augalas. Taigi, netruko pasirodyti internetinėje erdvėje skelbimas apie dovanojamus senus forsitijų  kelmus. Pasinaudojęs siūlymu, vieną jų pasiėmiau ir aš.

Kadangi buvo vėlyvas ruduo, žemę jau pradėjęs kraustyti gruodas, laisvo laiko naujam augintiniui parsivežti kažkaip pritrūko, tai pasiruošiau augalo priėmimui į ūkį gana nedraugiškai. Iškasiau iš anksto duobutę ir gal tik po savaitės parsivežiau augalą. Žemė, žinoma, buvo sušalusi. Seną krūmą nukapotomis šaknimis ir nugenėtais stiebais pastačiau į duobę ir apipyliau neužšalusiomis, garaže buvusiomis durpėmis. Palikau iki pavasario.

Pavasarį pasodinau į didelį vazoną, paprastoje smėlingoje lapinėje daržo žemėje. Forsitija niekuo nesiskundė, išsprogo, ėmė auginti naujus ūglius. Laiko kaip visada stigo. Tik vidurvasarį jo atsirado naujoko sutvarkymui.

Kadangi nugenėtas krūmas buvo labai didelis, pirmiausia reikėjo jį sumažinti. Nupjoviau šakas, ištraukiau iš vazono ir ėmiau tvarkyti šaknis. Tada ir pastebėjau, kad po žeme visi stiebai suaugę į vieną visumą, šviesi žievė supleišėjusi ir sudaro seno medžio įvaizdį. Ilgai nesvarstęs, nugenėjau stiebus faktiškai iki tos vietos, kur buvo žemės paviršius, o kaip stiebą palikau požeminę dalį, iš kurios apatinės dalies dabar ir turėjo formuotis naujasis augalo šaknynas. Kaip kartais galima nepastebėti to, kas yra visai šalia. Internete mačiau ne vieną forsitijos formavimo atvejį, bet visi jie būdavo iš jauno augalo, dėl greitos regeneracijos, aktyvaus miegančių pumpurų sprogimo galinčio per trumpą laiką įgauti suaugusio medelio įvaizdį. Buvo ir pavyzdžių, pasakojančių apie forzicijos „užkėlimą ant akmens“. O apie tai, kad seni krūmai po žeme turi ką parodyti, niekur neradau užsiminta.

Vos ne idealus variantas bonso formavimui Lietuvos sąlygomis – atsparumas, augumas, gražus žydėjimas. Panagrinėkime forsitijos kaip augalo bonsų kultūrai privalumus ir trūkumus.

Pirmiausia, kaip vieną didžiausių pliusų noriu paminėti atsparumą šalčiui. Forsitijos  atsparios ir speigams, ir vėjams, ir gausiam sniegui. Rudenį, numetęs lapus, augalas įminga žiemos miegu. Natūrali fiziologinė žiemos ramybė trunka ne ilgai. Jau ankstyvą pavasarį, vos sniegui nutirpus, sprogsta forsitijų žiediniai pumpurai ir lapai.

Deja, trumpas fiziologinis ramybės periodas turi ir savų trūkumų. Jei žiema yra nestabili, atšalimus keičia atšilimai, tada ilgesnį atodrėkį forsitijos supranta kaip pavasarį ir pradeda ruoštis žydėjimui. Po kurio laiko atšalę orai visiškai nušaldo žiedinius pumpurus (todėl po permainingos žiemos dažniausiai žydi tik tos šakutės, kurios sugebėjo likti po sniegu).

Bet atšalimo/atšilimo kaitai žiemos metu jautrūs tik žiediniai pumpurai. Vegetatyvinė augalo dalis yra labai atspari.

Antras privalumas – daugybės miegančių pumpurų formavimas, greita regeneracija. Forzicijos išsprogsta tikrai ne vieną ir ne du kartus per metus išaugindamos naują šakų generaciją. Taip augdamas augalas labai greitai šakojasi. Ar gali būti didesnis privalumas, norint kuo greičiau sulaukti rezultato formuojant medelį.

Forsitijų mediena yra kietoka, šviesi, metinės rievės nėra ryškios. Šakutei augant, šerdis greitai atmiršta ir lieka kiaurymė. Į tai reiktų atkreipti dėmesį formuojant šį augalą. Jei kiaurymė nukreipta į viršų, lietingu metu joje kaupsis vanduo, o drėgmė visada skatina  nepageidaujamą grybų ir bakterijų vystymąsi.

Mediena kieta, bet greitai lūžta. Todėl pjaunant storesnę šaką reikia elgtis atsargiai. Atlenkta pjovimo metu per stipriai, ji sulūš išilgai tikrai ne taip kaip reikia. Įsitikinau praktiškai. Dėl neatsargaus genėjimo atsiradę Išilginiai forsitijų šakų lūžiai gali sugriauti visus jūsų kūrybinius planus gana ilgam laikui.

Bonsų kultūroje forsitija greitai išmokys meistrą nepalikti jos ilgesniam laikui be dėmesio. Visų pirma, pradėtas medžio forma formuot augalas kurį laiką leidžia labai daug šoninių atžalų. Jei pašalinsime jas vos prasikalusias, neliks nė žymės toje vietoje, iš kurios jos išaugo. Jei uždelsime kad ir mėnesį, liks duobutės – randai, kurių mums visiškai nereikia. Taigi, visas atžalas geriau pašalinti vos tik jas galime suimti pirštais ar įrankiais – kuo jaunesnes.

Vainiko šakeles taip pat reikia formuoti kuo jaunesnes, jei norime, kad jos būtų vingiuotos. Kaip jau minėjau, forzicijų šerdis labai greitai atmiršta, palikdama šakutėje kiaurymę. O tuščiavidurę šakutę stipriau išlankstyti tikrai nėra lengva, kartais neįmanoma. Kam teko lenkti bent kokį (plastikinį, metalinį) vamzdelį, žino, koks gaunasi rezultatas. Šiuo atveju stipresnė medienos deformacija gali sutridyti visos šakutės vandens ir maisto medžiagų apykaitą, šakutė nudžius.

Laistymui ir tręšimui forsitijos nėra reiklios. Taip, per sausras, karštomis dienomis saulės atokaitoje jų lapeliai apvysta, bet tai labai laikinas reiškinys. Palaisčius augalas labai greitai atsigauna.

Auga šie augalai gerai bent kokioje žemėje ar substrate. Gerai, jei jame yra organikos, o pats substratas yra purus. Tad eksperimentuoti galima su įvairiausiais mišiniais. Reakcija į papildomą tręšimą neretai būna „žaibiška“: patręšus vasaros pradžioje jau po savaitės forsitijos ima augintis daugybę naujų šakučių iš miegančių pumpurų. Todėl tręšti šiuos augalus reikia atsargiai. Didesnės azoto normos trąšų tirpale gali sukelti net gi masinį stabialapių, sultingų ir augių naujų ūglių augimą iš šaknų. O šito formuojant forsitiją mažu medeliu visai nereikia.

Taigi, kaip jau minėjau, atkeliavusi 2010-aisiais, sekančius metus forsitija paleido stipriai sumažinta, apgenėta, nuolat karpoma ir besiauginanti naujas atžalas.

Taip pat pastebėjau, kad nupjovus kai kurias šakas, randinis audinys (kalius) formuojasi greitai, o kai kurios žaizdos visus metus pasiliko net nebandydamos gyti. Priežastis akivaizdi – žaizdos negyja ant negyvos medienos. Bet šią problemą palikau kitiems metams, kad galutinai įsitikinčiau, kurios naujojo medelio kamieno dalys jau atmirusios, o kurios dar gyvos. Vizualiai bent jau tuo metu forsitijos žievė niekuo nesiskyrė. Ji buvo vienoda tiek ant gyvos, tiek ant negyvos medienos.

2012-aisiais, metų pradžioje buvo uždėtos pirmosios vielos, pradėta atidenginėti negyva mediena, ir toliau intensyviai genimi ir šalinami nereikalingi ūgliai, pasirodantys iš šaknų ar želiantys ant kamieno. Per šiuos metus pavyko gana stipriai sustabdyti nereikalingų ūglių augią ir suformuoti keletą pagrindinių vainiko šakų.

Naujų šakų augimas būna stulbinančiai intensyvus

Naujų šakų augimas būna stulbinančiai intensyvus

Negyvos žievės pašalinimas kartais sukelia nemažai diskusijų. Jei gyva ir negyva žievė nesiskiria, gal neverta jos liesti. Gal ir taip. Tačiau po negyva žieve kaupiasi drėgmė ir gali pradėti vystytis įvairūs mikroorganizmai, įsimesti puvinys. Be to, negyva žievė negyja –  genint jūsų padarytos žaizdos niekada neužsitrauks, taip ir liks kaskart „spoksoti“ į jus. Todėl geriau iš anksto, bet kelis kartus gerai pagalvojus, nepalikti apvalių šakų genėjimo pėdsakų, bet suteikti šioms žaizdoms labiau patrauklią netaisyklingą išvaizdą, atidengti ir impregnuoti medieną.

Tiek pasiekimų 2010-2012. Sekančiais, manau, turėtų būti įdomiau, nes reiks suformuot ne tik pagrindines vainiko šakas, bet ir antraeilį vainiko karkasą.

Informacijos šaltiniai:

  1. Tema forume „Bonsų giraitė“;
  2. M. Navasaitis, Dendrologija, 2008, ISBN 9986-09-286-8;
  3. Antroji straipsnio dalis.

Jogaila Mackevičius

 

 

Sorry, the comment form is closed at this time.