Rgp 312014
 

Kaštonas – (lot. Aesculus, angl. Horse-chestnut) – kaštoninių (Hippocastanaceae) šeimos lapuotis medis. Šeimoje yra 3 gentys ir apie 20 skirtingų rūšių, paplitusių vidutinio klimato juostoje visame pasaulyje. Lietuvoje auga tik viena kaštono (Aesculus) gentis ir 6 jos rūšys, iš kurios viena – hibridinė. Šiame straipsnyje trumpai ir aptarsime šias rūšis bei visos genties tinkamumą bonsai kultūrai.

Kaštonai yra vasaržaliai medžiai ir krūmai. Gentyje yra apie 15 rūšių paplitusių viso pasaulio vidutinėse platumose. Šių medžių pumpurai stambūs, dažnai lipnūs. Lapai pirštuoti, pjūkliški ir ilgakočiai sudaryti iš 5-9 lapelių. Žiedai viršūnėse – stačios šluotelės. Sėklos dėžutė šiuo atveju kamuoliška, storomis sienelėmis, lygi arba dygliuota. Kaštono sėkla stambi, rutuliška su ruda obele ir šviesia dėme pamate. Lietuvoje auginamos 6 rūšys iš kurių viena hibridinė. Pavojingiausias kenkėjas – kaštoninė keršakandė.

Pasigilinkime į kiekvieną rūšį atskirai pradėdami nuo paprastojo kaštono (Aesculus hippocastanum). Labiausiai šis augalas yra paplitęs Balkanų pusiasalio pietuose – Graikijoje, Albanijoje, Pietų Bulgarijoje. Augti gali 3-8 šalčio zonose, todėl neturi jokių problemų ir žymiai šaltesnėse teritorijose, pavyzdžiui, Lietuvoje.

Šis medis išauga iki 20-35 metrų aukščio, o liemens skersmuo gali siekti 2,2 metro. Laja tanki, jaunų medžių žievė pilkai ruda, lygi, vėliau suskeldėjusi. Ūgliai stori, rausvai ar gelsvai rudi su pilkomis apnašomis. Pumpurai kiaušiniškai kūgiški iki 2,5-1,5 centimetrų skersmens, rausvai rudi ir lipnūs. Lapai kaip ir visų kaštoninių šeimos medžių – pirštuoti ir sudaryti iš 7 į viršūnę platėjančių, kiek raukšlėtų 8-20 centimetrų ilgio dalių su nusmailėjančia viršūne. Vidurinysis lapas didžiausias, o šoniniai mažiausi. Žiedai gegužės – birželio mėnesiais susitelkia stačiose 20-30 centimetrų aukščio šluotelėse. Vainiklapiai balti, iš pradžių su geltonomis, vėliau raudonomis dėmėmis viduryje. Sėklos dėžutė rutuliška, gelsvai žalia, apaugusi stambiais minkštais dygliukais. Joje 2-4 rudos sėklos su plačia šviesia dėme pamate. Sėklas subrandina rugsėjo-spalio mėnesiais. Medis gyvena iki 200-300 metų, o pradeda derėti sulaukęs penkiolikos. Iki 50 metų gerai atauga iš kelmo. Mėgsta deringus, drėgnus, bet neužpelkėjusius dirvožemius. Pakenčia pavėsį, bet gausiai žydi tik saulėtoje vietoje. Sausrų metu gali nudžiovinti ir numesti lapus, bet pumpurai vis tiek išsivystys. Vidutiniškai atsparus užterštam miesto orui. Mediena gelsvai balta, minkšta ir nesunki, nekaitri ir nepatvari. Šis medis Lietuvoje nuo seno auginamas parkuose, alėjose, miestų gatvėse, sodybose. Daugelio kitų rūšių biologinių savybių apibūdinimas panašus, tačiau yra ir ryškių skirtumų.

Rausvažiedis kaštonas, Aesculus × carnea

Rausvažiedis kaštonas, Aesculus × carnea

Rausvažiedis kaštonas (Aesculus x carnea). Tai 15-25 metrų aukščio vasaržalis medis, kurio liemuo gali siekti 1 metrą. Laja – ovališka, o žievė pilka su išilginiais rausvais plyšeliais. Ūgliai rudi, plaukuoti, o pumpurai lipnoki. Lapai sudaryti iš 5-7 lapelių, kurie kiaušiniški arba beveik ovalūs iki 25 cm ilgio ir 13 cm pločio.  Rudenį lapai tampa nešvariai geltoni, o žiedai susiformuoja stačiose 15-20 cm ilgio ritiniškose šluotelėse. Patys žiedai rausvi su geltona dėme. Dėžutės iki 4 cm skersmens, lygios ar tik šiek tiek dygliuotos. Šios rūšies kaštonas Lietuvoje retas, bet šalčiui pakankamai atsparus, puikiai žydi ir dera.

Smulkiažiedis kaštonas (Aeculus parviflora). Šios rūšies kaštonas labiausiai paplitęs Šiaurės Amerikoje, JAV pietryčiuose. Auga 5-9 zonoje, todėl tinkamas ir mūsų klimato zonai. Tai maždaug 3 metrų aukščio ir dvigubai tiek platesnis krūmas. Pumpurai lipnūs, lapų forma panaši į kitų kaštonų, jie tamsiai žali su melsvai pilkšva ir plaukuota apačia. Žiedai balti, siaurose 30 cm ilgio stačiose šluotelėse. Žydi vėliau už kitas kaštonų rūšis, liepą – rugpjūtį. Dirvožemiui nėra reiklus, bet jautrus šalčiui, todėl žiemos metu jauni krūmai pridengiami.

Plikasis kaštonas (Aesculus glabra) Labiausiai paplitęs Šiaurės Amerikos rytuose. Auga 3-7 zonose. 10-20 metrų aukščio ir pusės metro pločio skersmeniu. Ūgliai plaukuoti, pilkai ar rusvai rudi, o pumpurai kūgiški, bet skirtingai nei kitų kaštonų rūšių – nelipnūs. Lapų forma nesiskiria nuo kitų, tik jų viršus tamsiai žalias, o apačia šviesi. Rudenį įgauna rausvą arba violetinį atspalvį. Pasižymi ilgais  5-15 cm lapkočiais. Žiedai šviesiai gelsvi arba žalsvai gelsvi 12-18 cm aukščio žiedynuose. Dėžutės gelsvai žalios neaštriai ir karpotai dygliuotos. Sėklos kiek mažesnės už paprastojo kaštono. Lapai ir šakelės pasižymi nemaloniu kvapu. Lietuvoje labai retas, nors šalčiui atsparus ir gausiai dera.

Geltonžiedis kaštonas, Aesculus flava

Geltonžiedis kaštonas, Aesculus flava

Geltonžiedis kaštonas (Aesculus flava). Labiausiai paplitęs Šiaurės Amerikos rytuose. 20-30 m aukščio ir 0,6-0,9 m skersmens liemeniu. Šio medžio žievė pilkai ruda, plonoka ir sutrūkinėjusi. Ūgliai stori, gelsvai rudi arba pilki, pumpurai taip pat nelipnūs. Lapai sudaryti iš 5-7 beveik ovalių ir kiaušiniškų lapelių plačiausių viršutiniame trečdalyje. Viršutinė lapų dalis tamsiai žalia, o apatinė šviesi. Medžių lapai pasižymi ilgais lapkočiais 9-18 centimetrų ilgio. Atėjus rudeniui nusidažo oranžine arba rausva spalva. Žiedai taip pat geltoni, susitelkę retokose stačiose šluotelėse. Kaštonų dėžutės didelės, gelsvos arba šviesiai rusvos, lygios ar kiek gumbuotos, bet tik nedygliuotos. Jose būna didelės rudos, žvilgančios su neplačia šviesia dėme sėklos. Žydi kiek vėliau už paprastąjį kaštoną – gegužės-birželio mėnesiais. Lietuvoje neretai auginamas miestuose ir parkuose. Šalčiui atsparus, kasmet žydi ir dera.

Raudonžiedis kaštonas (Aesculus pavia) taip pat labiausiai paplitęs Šiaurės Amerikos pietuose ir pietryčiuose. Tai 5-8 šalčio zonų augalas. 8-14 metrų aukščio ir pusės metro pločio skersmens medis. Pumpurai kiaušiniškai kūgiški, aštriai nusmailėję, rudi ir nelipnūs. Lapai dažniausiai sudaryti iš 5 lapelių, rečiau ir iš 7, ovališkai kiaušiniški ir plačiausi ties viduriu. Lapų viršus ryškiai žalias, plaukuotas, o apačia pilkšvai žalia, apaugusi mažais plaukeliais. Rudenį lapai pagelsta, o žiedai kaip ir visų kaštonų susitelkę 10-20 cm stačiose šluotelėse. Žiedai šviesiai raudoni, apaugę plaukeliais. Žydi ir subręsta, kaip ir anksčiau aprašytos rūšys. Lietuvoje retai auginamas sodybose. Raudonžiedis kaštonas jautrus šalčiui, tačiau apsaugotose nuo vėjų vietose užauga iki 10 metrų aukščio.

Kaštono tinkamumas bonsai kultūroje labai abejotinas. Nors bonsu gali tapti bet koks sumedėjantis daugiametis augalas, tačiau visada reikia prisiminti, kad ne visi lengvai pasiduoda kasmetiniam formavimui. Nors kai kuriais atvejais meistro kantrybė gali būti atlyginta.

Paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum) tarptautinėje parodoje Vilniuje (2011 m.). Meistras K. Ptakauskas

Paprastasis kaštonas (Aesculus hippocastanum) tarptautinėje parodoje Vilniuje (2011 m.). Meistras K. Ptakauskas

Kaip jau minėjau, dažniausiai tai 5-8 šalčio zonos medis. O štai mums puikiai žinomas paprastasis kaštonas gali augti net ir 3 zonoje. Dėl šios priežasties tokį medelį žiemą galime laikyti tiesiog lauke be jokios papildomos apsaugos nuo šalčio. Vos pažiūrėjus į kaštoną pavasario metu į akis krenta stori ir sunkiai vieluojami praėjusių metų ūgliai su retai išsidėsčiusiais storais, didžiuliais ir lipniais pumpurais. Todėl genėti tokį medį pavasario metu yra labai sunku, nes saugoti reikia kiekvieną pumpurą. Atėjus pavasariui iš didžiulių pumpurų išsprogsta stori ūgliai su milžiniškais lapais, kurie laikui bėgant tikrai nesumažės iki norimo dydžio. Kaštonų lapų dydis siekia 8-20 centimetrų, todėl pabandykite įsivaizduoti vos pusmetrį siekiantį bonsai medelį su 20 centimetrų dydžio lapais. Nukarpę juos vasaros metu sulauktumėme antrojo smulkesnių lapų sprogimo, bet jie vis tiek būtų nemaži. Dėl šių priežasčių kaštonai labiausiai tinkami hokidachi stiliui. Be to, norint pasiekti geresnių rezultatų, tokiam medeliui reiktų leisti išaugti aukštesniam, nes žemas medelis su dideliais lapai atrodytų tikrai nekaip. Kaip jau minėjau anksčiau, vielavimui jis taip pat nepasiduoda ir atlenkinėti tektų tik pavienės šakas. Didžiausia formavimo dalis būtų atliekama tik sekatoriumi ar žirklėmis. Iš kitos pusės, jauni kaštonai storėja labai greitai, ypač jei jiems kurį laiką leidžiama augti netrukdomiems.

Kaštoninės keršakandės pažeistas paprastojo kaštono lapas

Kaštoninės keršakandės pažeistas paprastojo kaštono lapas

Taip pat šiuo metu Lietuvoje turime didžiulę problemą su kaštoninimės keršakandėmis. Praktiškai visi Lietuvos kaštonai jau keletą metų iš eilės yra užpuolami šių kenkėjų, todėl nenustebkite jei ir jūsų medelio lapai vasaros pabaigoje ims vietomis džiūti. Iš kitos pusės šių kenkėjų greitai galima atsikratyti laiku panaudojus sisteminius insekticidus. Tai reikia daryti dar vasaros pradžioje, nes įpusėjus vasarai žala jau būtų padaryta, medžiai praradę estetiškumą.

Kita tema – žiedai. Visi miniatiūrinių medelių augintojai svajoja apie žydintį bonsą, ir šiuo atveju kaštonas nėra geriausias pasirinkimas. Jei ir turėsite kantrybės auginti tokį medelį kol sulauksite žiedų, tai sulaukę vis tiek nusivilsite, nes jų aukštis sieks kokius 15-20 centimetrų.  Be to, tokie žiedai ir jiems nužydėjus brandinami vaisiai labai vargintų patį medelį, todėl geriau apie juos net negalvoti.

Kaštonas gamtoje išgyvena 200-300 metų, kas lyginant su spygliuočiais ar kitais lapuočiais tikrai nėra daug. Tai nėra labai ilgaažmis medis, todėl tikėtis, kad jį augins dar ir jūsų proanūkiai taip pat būtų naivu.

Šis medis tikrai atauga iš miegančių pumpurų, bet jų susidarymas ir sprogimas nebūna stiprus, dėl šios priežasties kerpant šaką reikia gerai pagalvoti, nes norimo rezultato galima taip ir nesulaukti.

Kaštonai mėgsta derlingus, drėgnus, bet neužpelkėjusius dirvožemius. Jie gerai auga ir pavėsyje, ir saulėtoje vietoje. Sausrų metu kartais gali numesti lapus ar juos nudžiovinti, bet pumpurus kitam sprogimui vis tiek suformuoja iš vidinių medžio resursų.

Iš viso to galime padaryti aiškias išvadas: mūsų gamtoje yra daugybė kitų bonsų medeliams formuoti labiau tinkamų rūšių, todėl kaštonas nėra rekomenduotinas, ir ypač pradedantiesiems.

Informacijos šaltiniai:

  1. M. Navasaitis, Dendrologija, Vilnius, 2008. ISBN 9989-09-286-8,
  2. Wikipedija.

Aurimas Palaima

Jogailos Mackevičiaus, Nerijaus Smaidžiūno nuotraukos

Sorry, the comment form is closed at this time.