Sau 252017
 

Nacionalinė bonsų paroda

Koku   Fu    Bon    Sai   Ten

Dabar tai – pati didžiausia ir prestižiškiausia pasaulyje,  aštuonias dienas vasario mėnesį vykstanti, nacionalinė bonsų paroda. Oficialus renginio organizatorius – Japonijos bonsų asociacija (Nippon Bonsai Association, NBA) – atkakliai darbavosi ne vienerius metus, kad į šią parodą patektų tik nuostabiausi Japonijos bonsai. Vieno iš prizų, arba sho, laimėjimas gali turėti didelę įtaką meistro, formavusio medį, karjerai ir laikomas didžiule garbe medžio savininkui. Paskutiniaisiais metais parodoje suteikiami vienas – penki prizai. Tačiau Kokufu-sho nesuteikiamas, jei medis nėra to vertas. Vieną kartą laimėjęs, medis visam laikui praranda teisę toliau dalyvauti konkurse, jis niekada nebegalės gauti kito Kokufu-sho, bet galės dalyvauti parodos ekspozicijoje.

Kokufu-sho prizas yra paprasta shikishi lentelė, naudojama piešimui. Joje paauksuotais kandži ženklais užrašyta „Kokufu prizas”. Piniginio apdovanojimo nėra, tačiau laimėtojas gauna ir sertifikatą, kurį dažnai medžio savininkas pasikabina savo namuose. Shikishi lentelė neretai eksponuojama kartu su medžiu kitose parodose. Įprasta, kad vasario mėnesį laimėjęs prizą medis kartu su juo vėliau eksponuojamas Taikan parodoje, vykstančioje lapkričio mėnesį.


Taikan ten – Didžiosios peržiūros paroda – vyksta Kiote. Šis keturių dienų renginys yra didžiausias ir geriausias iš visų vėlyvųjų parodų. Paroda pirmą kartą organizuota 1981 metais. Tai kita paroda, organizuojama mėgėjų, nors daugumą geriausių jos medžių suformavo profesionalai.


Kokufu ten paruošiama penktadienį – šeštadienį. Prizai suteikiami tada, kai paroda jau visiškai paruošta, keletą dienų prieš jos atidarymą, be jokių ceremonijų. Paroda neatidaroma iki antradienio. Kokufu bonsai ten organizuojama Japonijos bonsų asociacijos, bet remiama Tokio miesto, Švietimo ministerijos ir NHK TV.


Aštuonių minučių Kokufu ten 90, vykusios 2016 metais, video apžvalga,
parengta Bjorvala Bonsai Studio

Kokufu ten 90 aplankė apie 20 000 žiūrovų. Abi dalys (pirmoji ir antroji) turėjo po 181 ekspozicinę vietą, tačiau buvo nemažai vidutinio dydžio bonsų, kurių kompozicijas sudarė du ir daugiau medžių. Antrojoje dalyje buvo tik keturios shohin kompozicijos, turinčios po daugiau nei penkis medžius. Taigi, vienu metu buvo eksponuojama ne mažiau kaip 250 bonsų. Šios parodos metu, pirmą kartą moderniojoje parodos istorijoje, buvo galima fotografuoti nenaudojant blykstės. Be to, lankytojai turėjo išjungti tiek mobiliųjų telefonų, tiek didesnių fotoaparatų garsus (prieš keletą metų keletas parodų lankytojų pasiskundė Japonijos bonsų asociacijai, kad fotoaparatų „kliksėjimas” trukdo jų pajautai parodoje).

Kokufu Prize, 2016, Part 1: Trident maple (Acer buergerianum)

Kokufu prizas, 1 dalis: Triskiautis klevas (Acer buergerianum)

Kokufu Prize, 2016, Part 1: Sargent juniper (Juniperus chinensis)

Kokufu prizas, 2016, 1 dalis: Kininis kadagys (Juniperus chinensis)

Kokufu Prize, 2016, Part 1: Shohin Bonsai Composition

Kokufu prizas, 2016, 1 dalis: Shohin bonsų kompozicija

Kokufu Prize, 2016, Part 1: Chinese quince (Pseudocydonia sinensis)

Kokufu prizas, 2016, 1 dalis: Kininis garlis (Pseudocydonia sinensis)

Kokufu Prize, 2016, Part 2: Chinese quince (Pseudocydonia sinensis)

Kokufu prizas, 2016, 2 dalis: Kininis garlis (Pseudocydonia sinensis)

Kokufu Prize, 2016, Part 2: Sargent juniper (Juniperus chinensis)

Kokufu prizas, 2016, 2 dalis: Kininis kadagys (Juniperus chinensis)

Kokufu Prize, 2016, Part 2: Japanese flowering apricot (Prunus mume)

Kokufu prizas, 2016, 2 dalis: Žydintis japoninis abrikosas (Prunus mume)

Kokufu Prize, 2016, Part 2: Sargent juniper (Juniperus chinensis)

Kokufu prizas, 2016, 2 dalis: Kininis kadagys (Juniperus chinensis)

Kokufu Prize, 2016, Part 2: Crabapple (Malus toringo)

Kokufu prizas, 2016, 2 dalis: Zyboldo obelis (Malus toringo)

Pradedant 60-ąją Kokufu Bonsai Ten paroda 1986 metais, Japonijos bonsai asociacija kiekvieną jubiliejinę parodą pradėjo minėti išskirdama į dvi dalis. Taip pat, norint parodyti kuo daugiau eksponatų, į dvi dalis buvo išskirtos parodos 2014 ir 2015 metais. Kiekviena dalis trunka keturias dienas, tarp kurių yra dienos pertrauka šeštadienį, kai pakeičiami visi ekspozicijos medžiai. Pirmojoje 2014-ųjų parodos dalyje (88 paroda, vasario 4-7 d.) buvo parodyta 170 eksponatų, įskaitant 29 Kicho Bonsai (išskirtiniai bonsų šedevrai), kurie yra automatiškai priimami į parodą. Po parodos grupė teisėjų skyrė penkis nacionalinius apdovanojimus (Kokufo-sho). Ekspozicijoje buvo tik penkios shohin bonsai kompozicijos, mame bonsai šioje parodos dalyje nebuvo. Viso buvo 46 vidutinio dydžio trijų taškų ekspozicijos medžiai, kurių ekspozicija sudaryta iš vieno ar dviejų pagrindinių medžių ir lydinčio augalo. TurintT minty, kad shohin kompozicijas sudarė šeši pagrindiniai bonsai ir vienas lydintis medis (visi labai suderinti, kas byloja apie gerą skonį) ir dauguma vidutinio dydžio medžių, visoje parodos ekspozicijoje buvo apie 300 individualių egzempliorių. Du amerikiečiai, Doug Paul and Frank Cucchira, eksponavo kininio kadagio bonsus. Kitas dalyvis iš Italijos taip pat parodė kininį kadagį ir gavo vieną iš penkių Kokufu-sho apdovanojimų.

Priešingai nei praėjusiais metais, buvo įrengtas rausvas apšvietimas, kuris ryškiai mėlynų stendų fone sudarė dramatišką foną, labai apsunkinantį kompozicijų fotografavimą.

Antroji 2014 metų dalis vyko vasario 9-12 dienomis. Joje taip pat buvo 170 ekspozicinių vietų, 26 Kicho Bonsai ir 55 vidutinio dydžio bonsai.  Buvo parodytos tik 5 shohin  ekspozicijos. Teisėjai paskyrė šešis Kokufu prizus antros dalies eksponatams.


Prieš antrosios dalies atidarymą, 2014 metų vasario 8 dieną Tokijuje iškrito 27 centimetrai sniego. Meteorologijos tarnybų duomenimis tai buvo stipriausias snigis sostinėje per pastaruosius 45 metus. Pūga smogė sostinei gubernatoriaus rinkimų išvakarėse. Stebėtojai nuogąstavo, kad toks gausus sniegas gali sutrikdyti vandens tiekimą 13 milijonų žmonių didmiestyje. Tačiau Kokufu Ten atidarymui ši pūga neturėjo įtakos. 

Istorinis įvykis: 2014 metų vasario 9-13 dienomis buvo surengta reorganizuota Japonijos Suiseki paroda Tokijo didmiesčio menų muziejuje. Parodos organizavimui vadovavo Kunio Kobayashi (pirmininkas) ir Seiji Morimae (generalinis sekretorius). Renginys vyko lygiagrečiai kartu su Kokufu Ten antrąja dalimi. Taigi, lankytojai galėjo apžiūrėti du renginius, vykstančius skirtinuose pastato aukštuose. Tai buvo naujos idėjos apjungti abu menus  – bonsus ir suiseki –  įgyvendinimo pradžia.


2013-ųjų parodoje buvo skirti šeši nacionaliniai prizai (žr. toliau). Taip pat joje buvo demonstruojama septyniasdešimt Kicho Bonsai. 2012-taisiais buvo skirti keturi nacionaliniai prizai šiems medžiams: japoninė juodoji pušis, satsuki „Osazakuzi’, kininis kadagys ‘Shimpaku’ ir japoninis klevas ‘Shinshigashira’. 2011-tais ekspozicijoje nacionaliniais prizais apdovanoti penki medžiai: žydintis japoninis abrikosas, sargento kadagys, ajaninė eglė, korėjinis skroblas ir smulkiažiedė pušis. Keturiasdešimt penki medžiai buvo eksponuojami kaip Kicho Bonsai.

Palyginimui: pirmojoje dviejų dalių parodos 2006 metais dalyje buvo skirti trys nacionaliniai prizai. smulkiažiedė pušis ‘Zuisho’, sargento kadagys (Juniperus chinensis var. sargentii) ir chojubai (Chenomeles japonica ‘Chojubai’, žemaūgis žydintis svarainis) buvo aukščiausiai įvertinti šešiolikos teisėjų komisijos. Antrojoje dalyje buvo suteikti penki nacionaliniai prizai: chojubai, smulkiažiedei pušiai (Pinus pentaphylla), kininiam svarainiui (Pseudocydonia sinensis), dygliuotajam kadagiui (Juniperus rigida) ir shohin kompozicijai.

Eksponuojamų bonsų dydis įvairuoja nuo didelių egzempliorių (iki 120 cm) iki mažų shohin bonsų (mažesnių nei 25 cm). Taip pat reik turėt omeny, kad paroda organizuojama žiemos pabaigoje, kai niekas nežydi ir nesprogsta. Japonai nori matyti savo bonsus natūralios formos. Dar daugiau, japoninio kukmedžio, kriptomerijos, dygiojo kadagio lapija yra rausvų žieminių atspalvių. Dauguma lapuočių demonstruoja sudėtingus savo siluetus, o anksti žydintis pradeda puoštis šventinėmis spalvomis.

Dabar kasmet Didmiesčio menų muziejuje  (Tōkyō Bijutsukan) Ueno parke šiaurės rytų Tokijuje eksponuojama apie 260 medžių. 2013 metais čia buvo 204 ekspozicijos vietos ir tik 6 shohin kompozicijos. Maždaug kas dešimt metų renginys padidėjo dvigubai iki 520 medžių.

Nuo atidarymo 1926 metais šis muziejus yra labai populiarus tarp miestelėnų ir turistų, apsilankančių tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse parodose. Paskutinį kartą muziejus buvo renovuojamas 1975 metais.

2011 ir 2012 metais renginys buvo perkeltas į Tokijo didmiesčio pramonės ir prekybos centrą, išsidėsčiusi prie Asakusa Kannon šventyklos Asakusoje, vos už keleto kilometrų nuo Ueno. Tuo metu muziejus buvo rekonstruojamas, pritaikant jį neįgaliems ir senyvo amžiaus žmonėms. Visa paroda buvo organizuojama 7 aukšte. Buvo didelis iššūkis nugabenti visus 260 medžių ir ekspozicijos stalų elevatoriais į 7 aukštą. Reikėjo įsigyti daugybę fono stendų, kurie yra brangūs kaip ir 7 aukšto nuoma… su jo žemomis lubomis. Visi bonsai vienoje didelėje patalpoje (lyginant su įprastiniu jų išdėstymu 4 mažesnėse patalpose), nėra laiko kada sėdėti ir mąstyti… ir studijuoti. Eksponatų skaičius ženkliai sumažėjo, kadangi medžių savininkai nenorėjo savo medžių eksponuoti pramonės ir prekybos centre, jiems labiau tiko menų muziejus.”

Paroda sugrįžo į menų muziejų 2013 metais.  Renovacijos metu žalia masyvių raštuotų betoninių sienų buvo įrengti keli keltuvai ir eskalatoriai. Dabar muziejuje buvo trys galerijų salės.

Kokufu Bonsai Ten anksčiau buvo išdėstoma per du aukštus. Apatiniame aukšte buvo visi didieji bonsai, kurie sudarė ekspozicijos daugumą. Viršutiniame aukšte buvo shohin ir mažųjų bonsų ekspozicijos. Toks medžių išskirstymas pagal gabaritus užtikrino, kad eksponatai neužgoš vienas kito. Eksponatai buvo suskirstyti 4 salėse, ir tai leido lankytojui trumpai kvėptelti prieš pradedant studijuoti kitą ekspozicijos dalį.

Bonsų parodos yra atviros plačiajai visuomenei ir visada prižiūrimos apsauginių. Nuo 1990-ųjų kiekvieną parodą aplanko apie 40 000 lankytojų (36 000 drąsuolių buvo net per didžiuosius 1994 metų pustymus). Deja, paskutiniaisiais metais lankytojų skaičius ženkliai sumažėjo iki 15 000. 2006 metais buvo tikimasi, kad dviejų dalių parodą aplankys 30-35 tūkstančiai, vien pirmojoje dalyje apsilankė 15 000 žmonių. Apie 28 000 lankytojų stebėjo parodą 2007-aisiais. 2010-taisiais į parodą atėjo vos 17 000 žmonių, dauguma jų – turistų grupės iš Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir kitų šalių. Lankytojo bilieto kaina 1000 ¥ (apie 7,65 Eur). Jokių ypatingų nuolaidų Japonijos bonsų asociacijos nariams nebuvo, tačiau kiekvienas jų gavo  bilietą Bonsai Shunjyu žurnale, leidžiamame šios asociacijos kas mėnesį.

Vienas iš William N. Valavanis bendrakeleivių pabandė savarankiškai nusigauti į parodos vietą ir turėjo sunkumų ją rasti. Nebuvo jokių reklaminių ženklų ir nuorodų. Vakaruose mes visi svajojame patekti į Kokufu Ten, tačiau, kaip tai bebūtų ironiška, Japonijoje bonsai nėra toks išskirtinis dalykas, čia jie dažniau suprantami kaip pagyvenusių žmonių pomėgis. Vyresni žmonės, auginantys bonsus, kartais net nežino apie parodas ar prekybos aikšteles. Vykstant bonsų renesansui Japonijoje, kai jaunimui siūlomi mažesni, įdomesnių formų bonsai, prestižinė Kokufu Ten išlieka gražiausių pasaulyje „tradicinių” bonsų stilių ir dydžių paroda.

2006, No. 80 Admission Ticket

Lankytojo bilietas Nr. 80, 2006

2013, No. 87 Admission Ticket

Lankytojo bilietas Nr. 87, 2013

Ueno parke esančio Shinobazu ežero šiaurės vakarų krante yra Bai ten. Tai – bonsų prekybos aikštelė, įrengta tam, kad aptarnautų į Kokufu ten atvykusius lankytojus. Bai ten yra neuždengtas prekybos plotas tarp trijų istorinių pastatų, vadinamų „Žaliasis klubas”. Šis Ueno Žaliasis klubas yra vieta, kur bonsų prekybininkai, medelynų šeimininkai, keramikai iš visos Japonijos įsirengia prekyvietes siūlydami savo prekes parodos lankytojams. Maždaug pusšimtis jų yra pastatuose ir dar tiek pat – lauke. Kadangi prekybos vieta pastatų viduje kainuoja šiek tiek daugiau nei išorėje, dažniausiai čia būna geresnės kokybės prekės. Bai ten yra vienas iš geidžiamiausių bonsų turo į Japoniją taškų. Juk tai ne tik šimtai nuostabių medžių, vazonų, įrankių ir kitų reikmenų parodos pašonėje – visi jie skirti pardavimui. Kelionė nuo muziejaus iki prekybos aikštelės trunka dešimt minučių, nemokamas autobusiukas nuolatos kursuoja šiuo maršrutu visas parodos dienas. Kartais organizuojami aukcionai. Žaliasis Tokijo klubas visus metus, dažniausiai savaitgaliais, rengia medžių, vazonų, įrankių, knygų bei žurnalų parodas.

Buvęs JAV Nacionalinio Bonsai & Penjing muziejaus kuratoriaus asistentas Aarin Packard 2014 metų gegužės viduryje savo tinklaraštyje paskelbė tokius pastebėjimus:

Japonijos bonsų profesionalams Žaliasis klubas parodos Kokufu ten metu yra gyvybiškai svarbus. Parduodami medžius ir pritraukdami klientus šie žmonės maitina savo šeimas. Pirminis ir svarbiausias dalykas čia yra pardavimas. Kokufu ten pritraukia žmones iš viso pasaulio, ir dauguma jų ateina apsipirkti į Žaliąjį klubą. Tai įtakoja medžių atranką pardavimui.

Galime manyti, kad kiekvienas profesionalas yra kaip žvejys, naudojantis geriausią masalą tam, kad sugautų kuo didesnę žuvį. Šiuo metu didžiausia žuvis atplaukia iš Kinijos, nes augant jos ekonomikai, atsiranda vis daugiau norinčių įsigyti išpuoselėtus medžius ir geriausius bonsų indus. Masalas, traukiantis žuvį sudaro daugumą, o didžioji dauguma masalų yra dideli (tiek dydžiu, tiek kainos, siekiančios dešimtis tūkstančių JAV dolerių, atžvilgiu). Aš vaikštinėjau po pirmąjį aukštą ir supratau, kad kiekvienas profesionalas turi bent vieną didelį medį pardavimui.

Kita svarbi Žaliojo klubo funkcija – galimybė kiekvienam medelynui parodyti save. Keletą kartų man teko nugirsti, kad Žaliajame klube esantys medžiai yra geresni, nei esantys parodoje. Daugeliu atvejų tai buvo tiesa. Parduodami medžiai yra ankstesnių Kokufu ten nugalėtojai, istoriniai bonsai, performuoti žinomi medžiai bei anksčiau bendruomenėje nematyti bonsai. Svarbiausia leisti kitiems suprasti, kad tu vis dar turi įgūdžių apmokėti sąskaitas. Galiausiai, „žalia” Žaliajame klube atspindi ne tik medžių spalvą.

Man neteko matyti niekur nei kiekybe, nei kokybe pralenkiančių. Čia yra ne tik didelių brangių medžių, bet ir medžiagos formavimui įvairiose jos pažangos stadijose. Kuo daugiau aš vaikštinėjo aplinkui, tuo labiau likau priblokštas bonsų industrijos mastų Japonijoje.

Ueno Žaliasis klubas taip pat yra ta vieta, kur likus keletui savaičių iki parodos atrankai atgabenami visi Kokufu ten skirti medžiai. Tik geriausi jų atrenkami trylikos teisėjų, kurių kiekvienas turi medžių sąrašą, komisijos. Tokiu būdu teisėjai žino, kad yra, pavyzdžiui, yra teikiama dvidešimt japoninių slyvų (Ume, Prunus mume), todėl kiekvienas jų bus itin kritiškas šių medžių atžvilgiu, lyginant, pavyzdžiui su granatmedžiais, kurių yra tik vienas egzempliorius. Po atrankos klube medžių ekspozicija uždaroma, o likus keletui dienų iki parodos jie atgabenami į muziejų. Tik profesionalūs bonsų meistrai gali sau leisti pateikti medžius atrankai, kuri kainuoja apie 200  JAV dolerių vienam medžiui. Jei medis atranką praeina, tada reikės dar apie 600 JAV dolerių kad jis patektų į Kokufu ten ekspoziciją po keleto savaičių.


Pasiruošimą galima pamatyti ir Bjorn Bjorholm siužete „Kokufu Bonsai Preparation.”  Gimęs Amerikoje, jis šešis metus mokėsi Kouka-en, tris metus buvo meistras stažuotojas kol tapo pirmuoju „gimusiu ne Japonijoje” bonsų profesionalu. Tuo metu jis dalyvavo Kokufu ten, Sakufu ten, Taikan ten parodose.


Kiekvienam profesionaliam meistrui parodoje skiriama atskiras plotas, kuriame eksponuojami visi jo klientų medžiai. Pavyzdžiui, 2006 metais p. Morimae turėjo septynis atranką praėjusius medžius. Atvykęs į parodą jis rado septynias viena šalia kitos ekspozicines vietas, ir pradėjo savo klientų medžių kompozicijų tvarkymą. Paruošę savo kompozicijas (dažnai su nedidele draugų pagalba), meistrai paprastai padeda susiruošti kitiems. Lydinčius augalus ir suiseki dažniausiai parūpina medį formavęs meistras, o ne jo savininkas. Taigi, individualiai medžio eksponuoti negalima. Kelionę į parodų salę pradeda medžio savininkas, kuris pristato medį atrankai sausio mėnesį, rūpinasi juo. Kartais visos priemonės (parodų staliukai, konteineriai) yra savininkui išnuomojamos, kartais parduodamos. Meistrai seka medžių išsidėstymą ekspozicijoje. Dažniausiai visžaliai medžiai eksponuojami po vasaržalių ar esančių be lapų. Po to kai meistrai baigia komponavimą, p. Hiroshi Takeyama (g. 1941), trečiasis ir dabartinis Japonijos bonsų asociacijos pirmininkas (nuo 2003) atlieka nedidelius pataisymus. Po to visos pozicijos sunumeruojamos eilės tvarka, ir tik tada sudaromas parodos gidas (nes niekas iki paskutinės minutės nežino tikslios medžio eksponavimo vietos). Tada per visą naktį spausdinami parodos gidai, skirti lankytojams.

Japonijos bonsų asociacija vėliau išleidžia aukštos kokybės parodos katalogą ar nuotraukų albumą, skirtą jos atminimui. Kiekvienas albumas būna įpakuotas dėžutėje, ant kurios esanti nuotrauka skiriasi nuo albumo viršelio. Medžiai dažniausiai fotografuojami naktį parodos metu. Paruošiamos kelios studijos, į kurias atnešami ekspozicijoje esantys medžiai.

Kai parodos būna dviejų dalių, kaip antai 2006, 2014 metais. Šiuo atveju paroda uždaroma vienai dienai, per kurią ekspozicija pakeičiama, sudaromas ir atspausdinamas naujas lankytojo gidas, ir tik po to prasideda antroji dalis.

Bonsai eksponuojami nurodant savininko, o ne juos sukūrusio meistro, pavardę.  Skirtingai nei vakaruose, pagrindiniu apdovanojimo objektu yra patys bonsai, o ne juos sukūręs meistras ar pats apdovanojimas. Todėl daugelis meistrų stengiasi sukurti šedevrus. Meistrai nėra minimi ir parodos albume, tačiau visada bus paminėti, jei koks žurnalas aprašys medžio istoriją. Apdovanojimas toliau keliauja su medžiu, ir yra žinoma, kuris medis gavo apdovanojimą. Pats apdovanojimas yra įdomus, bet ne tai svarbiausia, svarbiausia – garbė.   Dažniausiai paskutinysis medžio savininkas surenka visus apdovanojimus, bet ne žmonės, kurie medį atrado, rūpinosi juo, prižiūrėjo. Tik labai retais atvejais šedevrai turi vieną meistrą. Tik paskutinysis žmogus, ką nors patobulinęs medyje tampa „žymus”. Turbūt daugiausiai Kokufu ten šedevrų sukūrę meistrai yra Masahiko Kimura, Kunio Kobayashi ir Toshinori Suzuki.


Japonijoje profesionalūs bonsų meistrai turi savo parodą – Nippon Bonsai Sakufu Ten (Japonijos bonsų kūrėjų paroda).  Šioje parodoje gruodžio (anksčiau sausio) pradžioje bonsai eksponuojami kartu su paskutiniojo meistro (ne savininko) vardu. Dažnai nutinka taip, kad tas pats medis eksponuojamas Sakufu ten su meistro pavarde, o po to parodomas Kokufu ten su savininko pavarde vos praėjus mėnesiui ar dviems. Japonai eksponuoja medžius parodoje tam, kad parodytų medžio grožį. Žinoma, daugelis meistrų žino, kas sukūrė vieną ar kitą šedevrą, tačiau apdovanojimą pelno būtent medis. Sakufu ten albumai parduodami parodos metu, nes medžiai įvertinti ir nufotografuoti gerokai anksčiau – spalio mėnesį.


Meistras Masahiko Kimura (g. 1940) formavo 50 iš 265 medžių, eksponuotų Kokufu ten parodoje 2006 metais. Jis taip pat formavo shimpaku kadagį, pirmojoje parodos dalyje gavusį apdovanojimą. Jis taip pat prisidėjo prie 70-80 lapuočių ir spygliuočių medžių, dalyvavusių 2011 metų parodoje, formavimo.

2013 metais parodoje buvo du dalyviai iš JAV:

Root-over-rock style Trident maple displayed by Matt Ouwinga, Chicago, IL, USA at 2013 Kokufu Ten

Augalas ant akmens, triskiautis klevas, eksponuotas 2013 metų parodoje. Matt Ouwinga, Čikaga, JAV

Sinuous trunk style Sargent juniper (Juniperus chinensis 'Sargentii') displayed by Doug Paul, Pennsylvania, USA at 2013 Kokufu Ten

Sargento kadagys (Juniperus chinensis ‘Sargentii’), eksponuotas 2013 metų parodoje. Doug Paul, Pennsylvania, JAV

Pirmasis amerikietis, dalyvavęs šioje parodoje, buvo Doug Paul išKennett Square, PA.  Jo japoninė tsuga (Tsuga diversifolia) buvo eksponuojama 2010 metų parodoje.  Doug Paul yra NBF direktorių taryboje. Ši tsuga buvo įsigyta Japonijoje iš Isao Omachi ir praėjo ilgą privalomą dviejų metų karantiną, kol pagaliau atsidūrė jo kolekcijoje. Taip pat Doug Paul kadagys buvo eksponuojamas Kokufu ten 2011 metų parodoje. Deja, šis medis žuvo didžiojo tsunamio metu. Tuo tarpu tsuga liko sveika karantine.

A happy Isao Omachi breaking down the display at the 2015 Kokufu exhibition. Photo by Bill Valavanis

Laimingas Isao Omachi išrenka ekspoziciją 2015 metų Kokufu ten. Nuotrauka Bill Valavanis


Isao Omachi namas ir bonsų medelynas buvo nuplauti 2011 metų cunamio, Tai blogos naujienos. Geros naujienos, tai, kad šimtai (jei ne tūkstančiai) mūsų bonsų bendruomenės žmonių paaukojo, norėdami padėti Isao ir jo šeimai vėl atsistoti ant kojų. Tai padėjo Isao vėl užsiimti tuo, ką jis mėgsta. 


71 parodoje, vykusioje 1997 metais Constantino Franchi iš Italijos turėjo fikusą, pavadintą „Sukurtas tsunamio”. Šį medį visiškai pakeitė Kunio Kobayashi. Kaliforninis kadagys (Juniperus californica), sukurtas amerikiečio Ernie Kuo buvo padovanotas ministrui pirmininkui Prime Minister Obuchi ir eksponuotas 74 parodoje 2000 metais (šiam kadagiui nepatiko Tokijo klimatas ir jis vos nežuvo Kato sode). Lenkų meistras Mario Komsta, vadovaujant mokytojui Nobuichi Urushibata iš Shizuoka keletą metų buvo dažnas parodų dalyvis. Jis turėjo smulkiažiedę pušį (Pinus densiflora), pasirinktą 80 parodoje 2006 metais (šį medį jis suformavo pats sau, 2012 metais jį eksponavo Ispanijoje, o prieš metus – Noelanders Trophy parodoje). Daugybė ne-japonų savo mokslų Japonijoje metu padėjo parodoje japonų meistrams ruošti kompozicijas.

Daugelis įžymių „japoniškų” bonsų (kininis svarainis, korėjinis skroblas, granatmedis) dažnai eksponuojamų Kokufu ten kilę iš Kinijos, Korėjos, Taivanio ir kitų šalių, kur buvo užauginti ar, rečiau, rasti gamtoje.

Nuo 1914 iki 1933 metų Visos Japonijos bonsų paroda buvo rengiama kasmet Hibiyja parke Tokijuje. Tokijuje tuo laikotarpiu (nuo 1928 iki 1931) buvo rengiama ir kita didžiulė paroda – Zen Nihon Bonsai Ten, kurios organizatoriai taip pat išleisdavo apie 80 puslapių atmintinį parodos albumą.

1934 metų pradžioje  Kokufu ten nugalėjo Hibiya parko parodą ir dabar yra seniausia tęstinė (išskyrus Antrąjį pasaulinį karą) vieša paroda Japonijoje. Autorius, redaktorius ir leidėjas Norio Kobayashi (1889-1972, žr.  balandžio 1 d.) buvo lyderis kuriant Kokufu bonsai draugiją. Miniatiūrinių bonsų entuziastas Count Yorinaga (Raiju) Matsudaira (1874-1944, žr. spalio 13 d.) tapo pirmuoju šios draugijos prezidentu. Pirmojoje parodoje buvo 93 medžiai.

Spačiai Japonijoje daugėjant bonsų entuziastų 1960-ųjų pradžioje atsirado būtinybė reorganizuoti privačią Kokufu bonsų draugiją į viešą nacionalinę organizaciją. 1965 metų vasario mėnesį Kokufu bonsų draugija reorganizuota į Japonijos bonsų asociaciją. Buvęs diplomatas Londone, pokario Ministras Pirmininkas iki 1954 metų, Shigeru Yoshida (1878-1967) tapo jos pirmuoju prezidentu. Japonijos bonsų asociacija perėmė kasmetinės Kokufu bonsai ten parodos organizatoriaus pareigas. Organizacija dabar turi apie 300 padalinių su 20 000 narių Japonijoje ir apie 300 narių visame pasaulyje.


Informacijos šaltiniai:


Straipsnio dalys anglų kalba ir vertimai į lietuvių kalbą

  (vertimo data) Apžvalga (2017-01-26) Parodos(2017-02-13) Nuotraukos Pastebėjimai Albumai(2017-02-15) Užrašai

 .

Overview The Shows by Year Some Photos Observations Some Albums Notes

.

Sudarė Robert J. Baran ir William N. Valavanis
Vertė J. Mackevičius (2017 m. sausio 26 d. vertimas)

.

.

Nuoširdi padėka straipsnio autoriams už suteiktą galimybę išversti ir paskelbti šį straipsnį.

 

 

 

Sorry, the comment form is closed at this time.