Turbūt niekam nereikia pristatinėti medėjančiojo storlapio (Crassula ovata), tai dažnai auginamo pas mus kambariuose. Jei oras šiltas ir sausas, substrate maisto medžiagų pakanka, o laistymas ne gausus bet sistemingas, šie augalai per keletą metų netrunka užaugti iki įspūdingų dydžių. Sustorėjęs kamienas ima panašėti į suaugusio medžio, o karpomų šakų lapai susmulkėja – pats augalas ima atrodyti senas.
Dažniausiai šie augalai nėra statomi į matomiausiais kambario vietas, o papuošia kokį kampą, kur ramiai ir netrukdomai auga metų metus. Auginami jie ir biuruose, nes gali pakęsti užmaršius laistytojus, neblogai auga ir netręšiami, retai persodinami.
Jeigu po keleto auginimo metų jūs staiga suprasite, kad augalas „peraugo” ir yra jums per didelis, pasidarykite iš jo „kambarinį” bonsą. Tai ne sunku.
Tereikia keletu etapų sumažinti šaknyną ir patrumpinti šakas.
Pradėkime nuo šaknų. Turime didelį storlapį, augantį erdviame, aukštokame vazone ir ganėtinai išsišakojusį.
Pasiruoškime trąšios bet laidžios žemės mišinį (daržo žemė, šiek tiek durpių, smėlio, sorbento).
Pirmajam šaknyno sumažinimui vis dar reiktų naudoti vazono dugne drenažą. Molio gurvuoliai tam labai tinka.
Naujas vazonas turėtų būti dvigubai žemesnis, bet platesnis. Kuo daugiau drenažo skylučių dugne – tuo geriau.
Ištrauktų iš seno vazono šaknų kedenti nereikia. Aštriu peiliu nupjaunama šaknyno apačia, apipjaustomos susipynusios šaknys gniužulo pakraščiuose.
Augalas sodinamas į naują vazoną ir šaknys užpilamos nauju substratu.
Kadangi storlapis – sukulentas, tai nupjaustytos šaknys nuo drėgmės pertekliaus gali labai greitai pradėti pūti. Todėl persodinus, skirtingai nuo kitų augalų, savaitę nelaistoma. Stambus augalas tikrai bus sukaupęs pakankamai drėgmės savo audiniuose, kurios užteks naujų šaknų auginimui ir žaizdų gydymui.
Po savaitės substratas šiek tiek sudrėkinamas. Laistoma nuolatos vis gausiau.
Apgenima ir antžeminė augalo dalis, tačiau iškarto skubėti nereikia. Sukulentai nėra tokie jautrūs antžeminės dalies ir šaknų proporcijų pasikeitimui. Storlapio lapai tikrai nenudžius, o mažiau apgenėjus, augalas turės daugiau jau susintetintų maisto medžiagų naujų šaknų ir šakų auginimui.
Į ką pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį – storlapio šaknys gana smulkios, o antžeminė dalis yra sunki. Pririšti augalą prie konteinerio viela ne visada pavyktų. Todėl šiems augalams nereikėtų rinktis labai lengvo ir biraus substrato. Persodinus į tradicinį bonsų konteinerį, jie be šaknų pritvirtinimo lengvame substrate greitai išvirstų, nesugebėtų užsitvirtinti.
Po metų vazoną galėsime dar labiau sumažinti, atitinkamai genėdami ir augalo antžeminę dalį. Ir taip, kol pasieksime norimą rezultatą (daugiau šio proceso nuotraukų).
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.