Gru 122010
 

Turbūt kiekvienas, bandantis formuoti bonsus, anksčiau ar vėliau pabandys prisijaukinti vienos ar kitos rūšies kadagį. Pasirinkti tikrai yra iš ko.  Augalų sistematikai kadagių (Juniperus) gentyje priskaičiuoja 50-60 rūšių. Tikslaus skaičiaus nenurodo nė vienas šiuolaikinis literatūros šaltinis, nes ginčai „priskirti atskirai rūšiai ar porūšiui“ dėl šios genties atstovų taip pat sistematikams ne svetimi.

Šie plikasėkliai augalai paplitę išskirtinai šiauriniame pusrutulyje, dažniausiai šalto ir vidutinio klimato zonose. Tačiau pasitaiko ir tropinių rūšių. Daugelis kadagių rūšių yra dekoratyvios, augintojų vertinamos kaip augintinos lauko želdiniuose. Atsparumas šalčiams ir kitoms nepalankioms klimato sąlygoms tik didina šių spygliuočių populiarumą.

Kadagių mediena su branduoliu, minkšta, lengva, be sakotakių, gerų techninių savybių. Geros jų ir regeneracinės savybės, greitas augimas, natūraliai smulki „lapija“ – spygliai. Todėl kadagiai netruko išpopuliarėti ir bonsų kultūros entuziastų tarpe.

Suformuoti bonsą iš kadagio nėra labai sunku. Kaip pavyzdį paimkim mūsų krašte paplitųsi paprastąjį kadagį – Juniperus communis L. Ši rūšis paplitus labai plačiai – nuo tundros šiaurėje iki stepių pietuose. Natūraliai tai – 3-5 metrų aukščio dvinamis (yra moteriški ir vyriški individai) krūmas ar neaukštas (10-15 m). Kadagių kamieno skersmuo retai kada viršija 25 cm. Laja plati, dažniausiai kūgiška. Augimas gali skirtis priklausomai nuo ekologinių sąlygų. Pelkėse kadagiai žemi, reti, auga pažeme, patekę į derlingesnes dirvožemio sąlygas, auga stačiau, laja būna vešlesnė, tamsesnės spalvos.

Spygliai išsidėsto menturiuose, po 3. Jie pailgi, 10-15 mm ilgio, 1-2 mm poločio, aštriai smailėjantys. Spygliai gyvena 4 metus. Tas žinotina formuojant kadagius. Po 4 metų buvusi spygliuota šakutė visiškai nuplinka (todėl kadagiai netinka mechanizuotam formavimui, jų gyvatvorės ilgainiui išplinka).

Prieš keletą metų, 2009-ųjų pavasarį, yamadori paieškos metu Vilniaus apylinkėse ir buvo iškastas šio straipsnio herojus. Ne aš buvau jo pirmasis augintojas, šis augalas pas mane atsidūrė po keleto mėnesių, prigijęs ir pradėjęs augti dirbtinėmis sąlygomis.

Substratas paprastajam kadagiui turi būti laidus vandeniui, neužmirkstantis. Sodinant buvo panaudotas daržo žemės, durpių, smėlio, molio, medžio anglies ir šiek tiek ant kadagio šaknų užsilikusios miško žemės mišinys. Proporcijas kiek prisimenu, galima būtų nusakyti panašiai: daržo (lapinė) žemė, durpės, smėlis, molis – medžio anglis sumaišyti santykiu 5:3:3:1:0,1, pridedant šiek tiek ceolito, nors pastarojo tokiame substrate tik pėdsakai, kaip ir natūraliai pakliuvusios miško žemės. Tai tikrai nėra optimaliausias substrato receptas. Tikiu, kad bonsų augintojai čia galėtų pateikti ir daugiau, ir geresnių mišinių, juolab, kad kadagiai substratui nėra išrankūs, jie gerai auga ir akadamos substratuose. Šis kadagys buvo auginamas būtent tokios sudėties „žemėje“. Ir augo joje labai gerai.

Keletą metų iki formavimo kadagio ruošinys buvo auginamas vakarinėje pastato pusėje, laistomas sistemingai ir gausiai, tręšiamas nespecializuotomis trąšomis, kuriomis buvo tręšiami ir kiti lauke augantys dekoratyviniai augalai. Periodiškai buvo palaistomas ir tvenkinio vandeniu, kuriame, kaip žinia gausu mikroorganizmų ir ištirpusių, lengvai augalų pasisavinamų mineralinių ir organinių maisto medžiagų.

Kadangi kerelis pradžioje buvo gana platus, šį pavasarį buvo stipriai apgenėtas vos ne iki kamieno, bet iki rudens sėkmingai atžėlė. Viena iš  gerųjų kadagių reakcijos į genėjimą savybių jei nukirpsite šakutę ir nepaliksite nė vieno spyglio, ji greičiausiai atmirs. Kad spygliuočių šakutės po genėjimo regeneruotų (atželtų), jose turi būti nuolat vykdoma medžiagų apykaita, todėl būtina bent jau pradžioje palikti keletą gerai funkcionuojančių spyglių kuokštelių. Tačiau kadagiai suformuoja nemažai miegančių pumpurų stiebo ir šakų sandūrose. Kai nukerpama šaka ir į stiebą nebepatenka joje sintetinami fitohormonai, miegantys pumpurai išsprogsta – po kiek laiko galima pastebėti visą kuokštą naujai besiformuojančių šakelių.

Ši savybė labai tinka, jei nuplikusios ir peraugusios šakos vietoje norime turėti trumpesnę, vešlesnę šakutę. Žinoma, kartais toks bandymas nepavyksta ir lieka styroti niekam nereikalingas kelmas.

Keletą mėnesių iki formavimo buvo atkasta pamatinė stiebo dalis, padidėjo atstumas nuo substrato paviršiaus iki pirmųjų vainiko šakų.

Atrodo, kad papasakota viskas, kas susiję su kelių metų auginimu ir priežiūra bei pradiniu pasiruošimu formavimui. Manau, pagrindinės tendencijos aiškios. Perkeliant augalą iš natūralių sąlygų į dirbtines, būtina pasirūpinti, kad jis kuo greičiau prigytų ir suformuotų gerą šaknų sistemą (prisimenate? straipsnyje apie fikusus: „kuos geriau funkcionuoja šaknys, tuo greičiau gyja žaizdos“). Ir jei medelis auga vešliai, yra sveikas, galima atlikti pradinį formavimą – stipriai (jei, žinoma, to reikia) apgenėti, suvieluoti, išlankstyti šakas ir/ar kamieną. Iki galutinės vizijos dar praeis nemažai laiko, gali tekti palaukti, kol ataugs reikiamos šakos tam tikrose vainiko vietose, kol pats vainikas taps vešlesnis. Tačiau pradinis formavimas yra pirmas rimtas žingsnis nuo ruošinio bonso link.

Bet grįžkime prie mūsų ruošinio. Nors šiemet jau gavo pirmų šios žiemos šalčių, kadagys nebuvo prikastas kartu su kitais žiemai, bet iki formavimo laikomas pastato užuovėjoje lauke. Spustelėjus stipresniems šalčiams perkeltas į šviesų garažą (+6°C). Tokiomis temperatūros sąlygomis ir buvo atliktas visas pradinis formavimas (apie jį – kitoje šio straipsnio dalyje).

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.