Pirmieji yamadoriai. Alksniai?

Žiema staigiai atėjo, skubėdama ir pasitraukė. Nors gamtos pabudimo ženklai vis dar dviprasmiai. Vis dar neskuba išlįst į paviršių ankstyvosios gėlės – krokai, tulpės, žibuoklės, tačiau paukščiai giesmėmis džiugina garsiai.  Pašalas jei kur užsilikęs, tai jau visai nebetvirtas. O jei pašalo nėra – metas ir yamadorių pasižvalgyti. Juk kuo anksčiau augalas iškasamas ir persodinamas, tuo didesnė tikimybė jam prigyti. Juolab ir barsukai šiemet per viduržiemį ankstyvą pavasarį išpranašavo…

Taigi, praėjusį savaitgalį pirmosioms jau šių metų žvalgyboms prisiruošiau ir aš. Ir žvalgybų objektas šį sykį tapo alksniai, vis labiau užkariaujantis drėgnas Vilniaus apylinkes, šlapesnes pievas, pakelių griovius, balų ir šlapynių pakraščius.

Jau keletą metų vis į juos dairiausi. Gražūs, greitai augantys medžiai. Sodri lapija, žvilgantys gražios formos paprasti lapai, smulkūs žiedynai, patraukliai atrodantys vaisiai . Iš estetinės pusės atrodo, jiems nieko netrūksta kad užkariaut bonsų augintojų simpatijas.  Tačiau kažkodėl taip nėra, retai pamatysim juodalksnį ar baltalksnį, besipuikuojančius tiek augintojų soduose, tiek renginiuose. Kokios to galėtų būti priežastys?

Turbūt pirmoji priežastis – šių medžių trumpaamžiškumas. Mūsų krašte auga dvi šių medžių rūšys: baltalksnis (Alnus incana) ir juodalksnis (A. glutinosa). Ir viena ir kita – greitai augantys, anksti subręstantys, bet kartu ir greitai susenstantys medžiai. Jei juodalksnis dar perkopia per šimtmetį kelias dešimtis, tai baltalksnis savo gyvavimą baigia 50-70 metais. Tiesa, Europos botanikos soduose ir parkuose pasitaiko pavienių, gerai prižiūrimų egzempliorių, kurių amžius siekia 200-300 metų. Bet tai – retos išimtys, patvirtinančios taisyklės teisingumą.

Bet pagalvokime, net jei medis ir teišgyvens tik pusę amžiaus, ar mums tiek laiko neužteks? Vargu ar artimiausiais šimtmečiais mūsų krašte įsitvirtins tradiciją perduoti auginamus bonsai medelius iš kartos į kartą, o vienam entuziastui pusšimtis metų su medžiu, manau, „pats tas”… Taigi, į trumpaamžiškumą nereiktų kreipti dėmesio – medžiui jūsų amžiaus užteks.

Paieškokim „trūkumų” (o gal tik sunkumų auginant?) daugiau.

Alksniai gali augti stebėtinai greitai. Net nedidelis azotinių medžiagų padaugėjimas substrate gali sukelti nepageidaujamą stiebimąsi viršun ir sugadinti keleto metų darbą formuojant šiuos medžius. Ir net jei tręšime alksnius subalansuotomis trąšomis, vis tiek išliks azoto apykaitos sutrikimo rizika.

Alksniai (kaip panašiai žirniai, pupelės, kiti ankštiniai augalai) apart mikorizės gali sudaryti ir simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis. Jie taip pat turi gumbelius ant šaknų. Dažniausiai ant paviršiuje augančių smulkių šaknelių. Šiuose gumbeliuose apsigyvenusios bakterijos būtinos normaliam medžio vystymuisi. Jos ne tik fiksuoja atmosferos azotą, apsirūpindamos juo ne tik pačios, bet ir aprūpindamos medį. Jos taip pat dalyvauja ir kituose augalo fiziologiniuose procesuose. Tam, kad ši simbiozė būtų pusiausvyroje, būtina atsižvelgti ne tik į medžio, bet ir į bakterijų poreikį.

Visų pirma – orui laidus substratas. Nors bakterijų gumbeliai dažniausiai susidaro ant smulkių šaknų dirvožemio paviršiuje, bet net ir čia jiems svarbus atmosferos deguonis (azotofiksacija yra labai imlus energijai procesas, reikalaujantis ir daug deguonies). Taigi, pirmoji sąlyga substratui – laidumas orui.

Antroji – pastovi drėgmė. Alksniai – drėgmę mėgstantys augalai. Nors gamtoje pasitaiko ir drėgnų, ir sausų periodų, kai dirvožemis visiškai išdžiūva, bet šie pokyčiai niekada nebus tokie staigūs ir greiti, kaip nedideliame bonsai medelio inde. Ir čia jie gali būti per greiti, o greitas sąlygų pasikeitimas gali įtakoti ne bakterinių simbiontų prisitaikymą, o jų žūtį.

Trečioji sąlyga – pastovūs fizikiniai-cheminiai rodikliai, tokie kaip substrato pH, druskų koncentracija. Manau, čia komentarų daugiau nelabai ir reikia – viskas dėl tų pačių, gumbeliuose gyvenančių bakterijų.

Ir galiausiai – pakankamas molibdeno (Mo) kiekis. Taip, būtent molibdeno. Šis elementas yra būtinas azotofiksacijai ir yra svarbus visiems simbiozę su gumbinėmis bakterijomis sudarantiems augalams.

Į visus šiuos faktorius reikia atsižvelgti, norint sėkmingai auginti alksnius nedideliuose induose. Ir jei bakterijoms kažkas jūsų sudarytoje aplinkoje  nepatiks, gumbeliai nesivystys, ar vystysis prastai, augalas skurs. Pašalinus trūkumus ir įsitvirtinus bakterijų kolonijoms, galimas staigus ir vešlus augimo protrūkis, tikrai ne prastesnis už tą, kuris prasidėtų gausiai pertręšus medį azotinėmis trąšomis.

Tad jei perprastumėm šiuos alksnių kaprizus, toliau mano akimis įžiūrimi vien privalumai. Pirmiausia, graži medžio žievė, išilgai banguotas kamienas. Alksniai (panašiai kaip ir skroblai) turi intensyvią medžiagų apykaitą, greitą kaliaus ląstelių dalinimąsi. Todėl ilgainiui augant kamienui, aplink kiekvieną vidinę medžio „arteriją” kaliaus ląstelės dalinasi sparčiau, ta vieta tarsi išsipučia. Štai keletas tokių „bangavimų” nuotraukų.

Dažniausiai (kas būdinga visiems greitai augantiems medžiams) gluosnių kamienai būna tiesūs, bet tokį tiesumą su kaupu atperka tie išilginiai vingiai ir nelygumai.

Kitas baltalksnio ir juodalksnio privalumas – greita regeneracija. Žaizdas užsigydo jie labai greitai ir tolygiai. Nors kol žaizda gyja, atvira mediena reiktų pasirūpinti – infekcijoms ji nėra labai atspari.

Tiek jaunos, tiek keliametės šakelės yra pakankamai lanksčios, todėl su vielavimu ir formavimų problemų neturėtų kilti. Formavimui pasiduos tiek vienmetės, tiek trimetės ir senesnės šakutės.

Ir dar vienas faktorius, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį, norint susidraugauti su alksniais. Jie labai mėgsta šviesą. Sėjinukai pavėsyje žūva vos sudygę. O patiems medžiams saulės atokaita yra pati geriausia (nors su padidinta substrato drėgme tai suderinti gali būti sunku). Tad jei užtikrinsim tinkamą apšvietimą, nebus problemų su tįstamuoju ląstelių augimu ir ištįsusiais tarpubambliais. O jei nesugebėsim, augalas ims mesti lapus ir nebeformuoti pumpurų labiau užpavėsintose apatinėse ir vidinėse vainiko dalyse.

Ilgokai paklaidžiojęs po Vilniaus apylinkių juodalksnynus, įvertinęs šių medžių privalumus ir trūkumus, išsirinkau vieną baltalksnį su labiausiai gofruotu kamieno paviršiumi. Kamienas – apie 10 centimetrų skersmens. Palikau jo ne daugiau 40 centimetrų. Kadangi medis augo pakelės griovyje, manau, jokios žalos gamtai – kelininkai anksčiau ar vėliau turės iškirsti visą besiformuojantį šių medžių sąžalyną, nes greitai jis ims trukdyti pakelės tvarkymui, šienavimui. Be to, juk visi žinome, kad kilus avarinei situacijai, pasekmės nuskriejus į griovį visada būna mažiau tragiškos, nei kaktomuša susidūrus su medžiu.

Beje, kas dar žinotina sodinant ruošinį. Jei apkarpote smulkias šaknis su gumbeliais, neišmeskite jų. Sumeskite jas į duobutės (jei sodinate atvirame grunte) ar vazono dugną. Gumbeliai suirs, o juose esančios bakterijos pateks į aplinkinę dirvą (substratą), o po to – į augalo šaknis. Medis greičiau adaptuosis naujose sąlygose.

Jei ant šaknų gumbelių nėra, tada gerai būtų paimti kuo daugiau aplinkinio substrato, kuriame jis augo – jame visada bus simbiontinių bakterijų užkratas.

Tiek pirmai pažinčiai. Klausimų?..

Jogaila Mackevičius