Spa 202010
 

Artėjant žiemai neretam bonsų augintojui kyla klausimų, kaip paruošti geriau medelius žiemai. Pažengę, turintys jau susiformavusius medžius, pasodintus šalčiui atspariuose konteineriuose, atitinkamame substrate, ne vieną žiemą „kovoję“ su šalčiu, teturi pasirūpinti užuovėja ir galimu sniego pertekliumi. Tačiau pradedantiesiems, auginantiems pradedamus formuoti ruošinius artėjanti žiema kelia daug nerimo.

Ką daryti, kur sudėti augintinius, kaip jais rūpintis žiemą? Be panikos! Žiema yra ramybės periodas, todėl ir medžių per daug prižiūrėti nereikės. Ramybė yra ramybė – tiek medžiui, tiek jo šeimininkui.

Į ką reiktų atkreipti dėmesį?

Pirmiausia, tai į apšviestumą žiemos metu. Saulėtomis dienomis (ypač rytais), paspaudus šaltukui, patekėjusi Saulė ima nors ir nežymiai bet vis gi kaitinti visus daiktus. Kuo tamsesnis daiktas (pavyzdžiui, medžio kamienas), tuo mažiau spindulių jis atspindi ir daugiau sugeria. O reiškia – ir įkaista.

Temperatūrų kaita nėra gerai. Veikiant elementariems fizikos dėsniams, šylanti medžiaga plečiasi. Medžio skirtingos dalys (žievė, mediena, šerdis) šilumos veikiamos plečiasi ne vienodai. Susidaro įtampa ir kai kurie audiniai gali plyšti. Pro tokias žaizdas nesunkiai gali patekti drėgmė ir infekcija, o pastebėsime mes daugumą jų tik pavasarį. Taigi, šiaurinės pastato pusės nors ir šaltesnės, bet jose stabilesnis mikroklimatas. Jei negalima augalų apsaugoti visą laiką nuo tiesioginių saulės spindulių, tada reiktų rinktis vietą, kur jie bus apsaugoti nuo pirmosios rytinės Saulės, kuri ypač kenkia lapų ir spyglių nenumetantiems (visžaliams) medžiams.

Antrasis faktorius, į kurį reiktų atkreipti dėmesį – vėjas. Ypač visžaliams jis gali būti pražūtingas. Ankstesniame straipsnyje kalbėjome apie išdžiuvimą.

Toliau, trečiasis faktorius – paties augalo fiziologinis atsparumas. Ar jis gali nepridengtas peržiemoti mūsų klimato sąygomis, ar vis gi vertėtų jį pridengti, pavyzdžiui, eglišakėmis ar kokia kita dengiamąja medžiaga. Čia jau kiekvienas augintojas turėtų panagrinėti literatūros duomenis, informaciją internete. Kiekviena rūšis turi savas šalčio ištvermės ribas.

Ir pabaigai, ketvirta – konteinerio atsparumas. Profesionalūs konteineriai (moliniai, plastikiniai) yra labai atsparūs aplinkos sąlygoms. Juos galima palikti lauke nepridengtus, neprikastus. Jų viduje susidaręs ledas nepajėgia tokių konteinerių suskaldyti. Tačiau jie nėra pigūs, ir dažnas ypač pradedantysis augintojas savo medžius kurį laiką augina paprastuose plastikiniuose vazonuose, neatspariuose šalčiui, lengvai suskylančius per žiemą. Tokiu atveju būtina medelius prikasti.

Prikasimas padeda išvengti kelių problemų. Pirma, mes išsaugosim vazoną. Ledo poveikyje (ledas, kiek prisimenam iš mokyklos fizikos kurso susidarydamas ir šaldamas plečiasi) jis per žiemą neskils, nes vienodai bus spaudžiamas ir iš vidaus, ir iš išorės. Antra, augalų šaknys bus stabilesnėse temperatūrinėse sąlygose, nes per atšilimus ir saulėtomis dienomis vazonai su šaknimis nebus taip tiesiogiai veikiami temperatūrinių svyravimų.

Išnagrinėkime paprastą pavyzdį. Pateiksiu keletą nuotraukų, kaip prikasiau savo ruošinius 2009/10 metų žiemai.

Darže kasmet darau laikiną kompostinę vien tik nukritusiems lapams (nes pavasarį jais mulčiuoju takus). Tokia kompostinė – labai gera užuovėja. O kadangi joje vyksta mikrobiologiniai lapų skaidymo, puvimo procesai, tai jos temperatūra visada bus kiek aukštesnė už aplinkos.

Kompostinę darau iš įkaltų kuoliukų ir vielinio tinklo, stengdamasis parinkti jai vietą taip, kad šalia prikasti medžiai būtų rytinėje pusėje. Tada tokia užuovėja apsaugos nuo labiausiai vyraujančių vakarinių vėjų. Iš rytų visą žiemojantį „pulką“ saugo ligustro gyvatvorė.

Šalia kompostinės kasama tranšėja.

Joje išdėliojami vazonai (tranšėjos gylis neturėtų viršyti vazono aukščio).

Vazonai apkasami žeme. Ant viršaus galima papildomai mulčiuoti durpėmis, pjuvenomis. O geriausia – pakloti šiek tiek eglišakių. Jų labai nemėgsta pelės, galinčios kiek „pasismaginti“ žiemos metu ne tiek iš bado, kiek iš neturėjimo ką veikti…

Išdėliojus ir prikasus vieną eilę, jei būtina, kasama antra, trečia…

Ir taip kol viskas būna prikasta.

Nepamirškime savo „žiemos sodo“ aptverti. Taip apsaugosim jį ir nuo kitų atsitiktinių ir nepageidaujamų svečių, pavyzdžiui kiškių, katinų. Tvorelės kuoliukus galima nupurkšti repelentais (preparatais, atbaidančiais graužikus).

Štai ir visos mažosios gudrybės. Norintys pamatyti daugiau šį procesą iliustruojančių nuotraukų, gali užsukti į Bonsai Vilnius Picasa albumą.

Tokiame būvyje jūsų medeliai nesunkiai sulauks pavasario, kai galėsite juos nesunkiai iškelti, auginti ir formuoti toliau.

Negalintys (neturintys kur) prikasti savo medžių, pavyzdžiui, gyvenantys butuose, bonsų augintojai griebiasi kitokių gudrybių – laiko medžius įstiklintuose balkonuose, paslepia juos dėžėse su šiltinamąja medžiaga (lapais, šiaudais, senais drabužiais). Svarbiausia ir tada atminti, kad reikalinga apsauga nuo tiesioginių saulės spindulių, temperatūrinių svyravimų, išdžiuvimo, ir ypač – vėjo.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.