Lap 282016
 

Turbūt tai žino (ar bent nujaučia) net pradedantys bonsų augintojai – viskas čia turi būti savo laiku. Savalaikis persodinimas, laistymas, jei reikia – purškimas, tręšimas… Turbūt yra tik vienas bonsų priežiūros darbas, kurį galima nukelti vėlesniam, patogesniam laikui. Tai – ravėjimas. Per apie ji – kitą kartą. Dabar, atsižvelgiant ir į šio rudens temperatūrų ypatumus, svarbiau yra aptarti, kaip geriau medžius paruošti žiemojimui. Tiksliau – kaip pasirūpinti viena svarbiausių jų dalių – kamienais.

Kodėl ši dalis yra tokia svarbi? Todėl, kad pažaidos kamiene, ligos ar kiti negalavimai dažniausiai turi medžiui tragiškų pasekmių. Juk šaknis apgenime kiekvieno persodinimo metu, tą patį padarome ir su šakomis, formuodami medžius. Tiek šakos, tiek šaknys atželia. O štai kamienas išlieka visą medžio gyvenimą. Todėl jam turi būti skirtas reikiamas dėmesys.

Kartais, artėjant žiemai, trumpėjant dienoms, nespėjame nudirbti kai kurių būtiniausių sodo darbų, medelius paskubomis paruošiame žiemojimui. Neretai taip bonsų entuziastų keiksnojamas nestabilus Lietuvos klimatas čia mums ištiesia pagalbos ranką – kai po pirmųjų stipresnių atšalimų orai atšyla ilgesniam laikui. Tada galima suskubti nuveikti likusius medžių priežiūros darbus. O svarbiausia, ramiai, neskubant apžiūrėti medžių kamienus ir, jei reikia, padėti jiems geriau peržiemoti.

Kas vyksta medžiuose artėjant žiemai? Pirmiausia, didžioji dalis (ar net visos) medžiagų keliauja iš lapų į kitas medžio dalis. Tiek susintetintos maisto medžiagos, tiek mineraliniai elementai „sukraunami“ gyvuose stiebo audiniuose ir šaknyse iki kito vegetacijos laikotarpio. Jais medis pasinaudos vos prasidėjus pavasariui. Žinoma, visžaliai augalai nemažą dalį medžiagų vis gi palieka spygliuose ar lapuose, jie taip kietai nesuminga žiemos miegu, kaip vasaržaliai. Bet ir čia procesai labai sulėtėja.

Maisto medžiagoms keliaujant iš lapų į kitas augalo dalis, dalis jų panaudojamos žaizdas užtraukiančio randinio audinio kaliaus sustiprinimui. Šis audinys, puriai vešėjęs vegetacijos metu, tampa tvirtesnis, nustoja daugintis jo ląstelės, o išorinis ląstelių sluoksnis palaipsniui diferencijuojasi į žievės audinius. Per žiemą medžių randai negyja. Todėl verta apžiūrėti kamieno ir storesnių šakų žaizdas, ir, jei tai būtina, pasirūpinti, kad jos būtų tinkamai užteptos ar kitaip izoliuotos nuo neigiamo išorės poveikio.

Augalui perėjus į visiškos ar dalinės ramybės būsena, „išjungiama“ ir jo imuninė sistema. O tada suaktyvėja viduje ir paviršiuje esantys patogenai – grybai bei bakterijos. Turbūt teko pastebėti, kad parazitiniai grybai dažniausiai išaugina savo vaisiakūnius ant kamieno būtent pasibaigus vegetacijos sezonui, ar net šiltesnėmis žiemos dienomis. Tada jiems niekas netrukdo augti ir pasisavinti gausiai iš lapų atplūdusias maisto medžiagas.

Todėl svarbu ne tik pasirūpinti žaizdomis, bet ir negyva mediena, jei tokią esat suformavę ant savo augintinio. Per vasarą, jei mediena buvo impregnuota kalifornijos skysčiu ir aplinkoje buvo daug drėgmės (ypač vasarai baigiantis), ant jos tikrai bus spėję priaugti milijonai dumblių, nudažančių negyvą medieną žalia spalva. Lietaus praplautas kalifornijos skystis vienaląsčiams dumbliams ir melsvadumbliams nėra toks jau baisus. Ilgainiui jie, išskirdami savo medžiagų apykaitos produktus, padaro terpę tinkamą apsigyventi ir bakterijoms.

Žalsvas dumblių apnašas ant kalifornijos skysčiu impregnuotos kadagio medienos

Žalsvas dumblių apnašas ant kalifornijos skysčiu impregnuotos kadagio medienos

Jei impregnuota buvo bičių pikiu, dumblių neaptiksime, tačiau ilgainiui medieną ima pulti bakterijos. Šviežiai padengtos pikiu medienos jos neįveikia. Bet vėl gi, nieko nėra amžino – per vegetacijos sezoną lietus ir saulė padaro savo. Pikį bitės naudoja avilio viduje, kur nei lietus užlyja, nei saulė kepina. O šių veiksnių pasekoje dalis jo sudedamųjų dalių išgaruoja karštyje, dalis nuplaunama stipraus lietaus (nors šis produktas ir hidrofobinis) Tada mediena atrodo lyg būtų nuolatos įmirkusi.

Atrodanti įmirkusi forsitijos mediena, kuri buvo impregnuota bičiu pikiu

Atrodanti įmirkusi forsitijos mediena, kuri buvo impregnuota bičiu pikiu

Taigi, pirmieji nepageidaujami organizmai dumbliai ir bakterijos jau spėjo apnikti medienos atodangas. Jei nesiimsime jokių priemonių, po kurio laiko įsiveis ir pelėsiai ar kiti grybeliai. Nors jie ir yra silpniausia medieną gadinančių organizmų dalis, bet atsiradę veikia stipriausiai.

Taigi, kaip jau minėjau, artėjant žiemai, sausu oru ir esant teigiamai temperatūrai reiktų ne tik patikrinti ir sutepti žaizdas, bet ir pasirūpinti negyva mediena. Po ne vienerių metų pastebėjimų galiu pasakyt, kad bičių pikis rudenį yra prastesnis impregnantas nei kalifornijos skystis. Visų pirma, norint tinkamai medieną padengti pikiu, reikia aukštesnės temperatūros ir sausesnės medienos. Nors daugeliu atveju jis išstumia vandenį nuo paviršiaus, bet jei yra įmirkę gilesni sluoksniai, jis juose esančią drėgmę tarsi užrakina. Žiemos šalčiai netruks padaryti savo negero darbo – užšaldę vandenį, suskaldys ir medieną. Tad geriau rudeniop labiau pasikliauti kalifornijos skysčiu.

Pasikartosiu, bent koks negyvos medienos impregnavimas saugančiomis medžiagomis turi būti atliekamas sausu oru esant teigiamai temperatūrai. Jei mediena drėgna, pastatykime medį keletui dienų po stogu, įneškime į vėsią sausą patalpą. Taip pat svarbu, kad lietus ar sniegas neužpultų medžio vos tik pabaigus impregnavimą. Bent parą po šios procedūros jis taip pat turėtų praleisti sausoje aplinkoje.

impregnuota-mediena

Džiūstanti forsitijos mediena, impregnuota kalifornijos skysčiu

Ir dar vienas svarbus momentas, į kurį reiktų atkreipti dėmesį – elementari kamieno higiena. Dažnai medžių kamienus pradeda dengti kerpės, arčiau substrato ima ant jų augti samanos. Galima daug ginčytis dėl estetikos – gražu tai ar ne – bet šie nuolatiniai medžių palydovai natūralioje gamtoje ne visada gali būti pageidaujami bonsų kultūroje. Kodėl? Samanos yra nebloga priedanga įvairiems mikroorganizmams (grybams, bakterijoms). Sulaikydamos daug drėgmės, jos padeda šiems patogenams sparčiau veistis ir ardyti medžio audinius. Visada laikausi nuomonės, kad samanos yra gerai kai jos saikingai auga ant substrato, o jei prisiartina prie kamieno, tai jokiu būdu negali jo liesti.

Tas pats ir su kerpėmis. Kol jų gniužulai nėra dideli, jos gana estetiškai atrodo ant kamieno ir stambesnių šakų žievės. Bet kerpių gniužulams suaugus, iškreipiamos proporcijos. Kerpės atrodo per didelės. O kuo jų gniužulai yra didesni, tuo sunkiau jas nuvalyti. Ypač jei medžio žievė yra labai reljefiška, sukamštėjusi, arba kerpės priklauso žiauberiškų kerpių tipui.

Ką daryti šiuo atveju? Svarbu neapsileisti nuo pradžių ir sistemingai minkštu, suvilgytų aplinkos temperatūros vandenyje, šepetuku kerpes pašalinti. Taip pat galima pašalinti ir samanas kamieno apačioje. Tiesa, sunkiau pašalinamos žiauberiškos kerpės, ir čia jau be chemijos nebeišsisuksim. Bet jei medis purškiamas sisteminiais fungicidais vasaros metu, kerpių ilgainiui neturėtų likti. Priminsiu, kad kerpės yra simbiontinis organizmas iš grybo ir dumblio. Fungicidai sunaikina grybą, o be jo šis organizmas funkcionuoti negali.

Apibendrinant: besiruošiančių žiemoti medžių kamienus labai verta apžiūrėti trim aspektais. Tai yra: patikrinti žaizdas, sutvarkyti negyvą medieną, nuvalyti žievę nuo ant jos augančių kitų augalų.

Susijusios forumo temos:

Jogaila Mackevičius

 

Sorry, the comment form is closed at this time.