Rgs 022013
 

Tam, kad prašnekt apie rudenį, reikia prisiminti pavasarį. Tą laiką, kai po stipraus žiemos migio ima busti gamta, kai augalų šaknimis, stiebais, šakomis ima tekėti gyvybės syvai. Šis pabudimas skatina ir mus smagiau žvelgti į aplinką, greičiau suktis, o bundantys augintiniai – bonsai medeliai – vis labiau džiugina akį. Pavasarį dažnai viskas eina „kaip per sviestą“ – tik spėk suktis…

Šis pavasaris gerokai vėlavo, dar balandžio pradžioje sniego pusnys ir šaltis buvo stipriai sukaustę gyvąją gamtą. Todėl atšilus orams, augalai, kaip egzamino pradžią pramigę studentai, ėmė neįtikėtinu greičiu sprogti, žydėti, augti. Vienu metu šiemet žydėjo ir trešnės, ir obelys, o kai kur ir alyvos…

kadagiukasTačiau ši skuba buvo tik į naudą. Kaip niekad šiemet medžių prieaugis buvo stiprus, pastebėjau, kad ir kenkėjų būta mažiau, o pavasarį iškasti yamadori medeliai prigijo be jokių problemų. Ne tik prigijo, bet ir gerokai ūgtelėjo, sustiprėjo. Ir netgi vidurvasarį nei sausmetis, nei tos kelios karščio bangos didesnės žalos nepridarė. Dauguma medžių rudenį pasitinka gerokai paaugę ir tinkamai pasiruošę naujam šaltam ramybės periodui.

Labai smagu prisiminti šio pavasario yamadori paieškas. Turbūt tai pirmieji metai, kai visi parsinešti „radiniai“ ne tik prigijo, bet ir nemažai ūgtelėjo. O kiek „patvarkyti“ ir palikti miškuose, kirtimuose, pakelėse būsimi ruošiniai rudeniop nešykštėjo rezultatų.

Kaip ir eilę praėjusių metų, taip ir šiemet vasarą pavyko surengti keletą Juodšilių popiečių. Tik šiemet susirinkusių į jas būrys buvo gerokai mažesnis. Bet tiesa ne kiekybėje…

Turbūt įsimintiniausias vasaros įvykis – tai „Bonsų turas per Lietuvą“. Na, pavadinimas gal gerokai „per skambus“, bet ne tame esmė. Nors japoniški sodai gražiausi pavasarį ir rudenį, o vasarą tikėtis kontrastų ar išskirtinumo labai nederėtų, svetainės forume „Bonsų giraitė“ po neilgų diskusijų ir aptarimų buvo nuspręsta liepos pirmoje pusėje  surengti keleto dienų kelionę Vilnius – Darbėnai. Galutinis jos tikslas – Japoniškas sodas „Samogitia“. Tačiau pakeliui po pusdienį aplankant visų renginio dalyvių „bonsų valdas“, kartu padiskutuojant apie kiekvieno medžius, paformuojant juos. Ši kelionės dalis ir buvo, mano manymu ,naudinga. Juk norint suformuoti kad ir nedidelę bonsai medelių kolekciją, labai pravartu yra pasižiūrėti, kaip tai daro kiti, palyginti, aptarti kiekvieno darbo padaryto įdirbio privalumus ir trūkumus, pasidalinti pamąstymais bei patarimais.

Kiekvienais metais, kiek tenka lankytis, sodas būna vis kitoks. Vienais metais daugiau, kitais – mažiau. Šį syki Dainuojančių akmenų slėnis pasitiko mus labai pasikeitęs ir nuliūdęs. Ir liūdesį kėlė ne byrantys paskutiniai azalijų žiedlapiai… Vos praėjus bonsų sodą, kairėje, už tvenkinių tarp kalvų supiltas Roko piliakalnis, skirtas šio sodo pradininkui Rokui Vaičiui atminti.

Kažkaip skaudžiai tada prisiminė 2010-ųjų parodos „Augalų labirintai“ dalyvių pristatyme parašytas Simono Čarnockio eilėraštis. Tą kartą eilėraštis buvo parašytas be paskutinių eilučių…

Roko piliakalnis.

Dvasia jo spinduliuojanti iki dausų nuskrieja, –
Ten gimsta jo valia saulėtos naujos erdvės,
Ir vėl jis veržiasi beribėn nepavargdams
Dvasia jo – tai galia nerimstančio kūrėjo…

Ekstazėj dieviškoj jis nuostabų miražą kūrė, –
Lyg sapną-pasaką, kaip didžią paslaptį atvertą.
Ją saugos nuo minios sfinksų veidai paniurę
Savam pasauly jis galės ir slėptis, ir gyventi,
Gyventi amžinai. Nors kartą žmonės
Iškas jam kapą ir uždengs jo karsto dangtį…

.

.

Daugiau vargu ar galima ką pridurti… Viskas viename rate…

Toliau šiame rate prasideda ruduo, prasidėjęs neįtikėtinai vasariškai šiltai, nors orų spėjikai pranašauja ankstyvą žiemą.

Keista, nes lyg šiol manęs niekada neapgaudavo senolių pastebėjimas apie žiemą ir šermukšnius. Jei šermukšniai dera gausiai, žiema bus gili ir snieginga, jei ne – lietinga ir šilta. Apsidairiau aplinkui – nė vienos raustančios šermukšnio uogos. Pažiūrėsim, kurie vis gi teisūs.

Bet nepaisant visų prognozių, ruošiantis žiemai snausti nereikėtų. Dienos trumpėja, vis mažiau darbų galima nuveikti šviesiu paros metu, neverta visko atidėlioti paskutinei minutei. Geriau iš anksto patikrinti, ar nėra kur pasislėpusių nenuimtų vielų, ar visos žaizdos gerai suteptos apsauginėmis priemonėmis.

Nepamirškim ir konteinerių dugno – ar neužsikimšęs drenažas, ar gerai išbėga vanduo. Šaknų užmirkimas žiemos metu gali baigtis netikėtai liūdnai.

Vieta medelių žiemojimui jau turėtų būti ne tik nužiūrėta, bet ir paruošta.  Tada netikėtai greitai ėmus vėsti orams ar spustelėjus šalčiui, tiek medžiai, tiek mes nepatirsime bereikalingo streso prieš žiemą.

Skirtingai nuo savo augintinių, užmiegančių žiemos miegu, mes turime daugiau pasirinkimo –  arba prasnausti iki pavasario kartu su jais, arba, kol medžiai ilsisi, daugiau pasidomėti bonsai kultūra, pagilinti savo žinias, kad ir vėl atėjus pavasariui mūsų augintiniai galėtų tai įvertinti.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.