Gru 012014
 

Bonsai medelis niekada nebūna vienas. Kartu su indu, substratu, kitais elementais jis sudaro vientisą kompoziciją. Kiekvienas elementas yra svarbus, nors pats medelis, be jokios abejonės, yra kompozicijos „kertinis akmuo“. Meistras, beformuodamas savo augintinį, kartu derina prie jo lajos ir kamieno spalvos indą, parenka atitinkamą substratą, kuriam keliami ne tik pasodinto medžio rūšiai tinkami fiziniai – cheminiai reikalavimai, bet ir estetiniai. Ir čia ne retas į pagalbą pasitelkia samanas – nedidelius, kupstais augančius, nežydinčius augalus, labai tinkančius bonsų substratų paviršiaus dekoravimui bei mikroklimato stabilumo užtikrinimui. Susipažinkime su jomis iš arčiau. 

Samanomis vadinama nedidelė, evoliucijos eigoje prieš 470 milijonų metų atsiradusi augalų karalystės grupė. Moksliškai ši grupė pavadinta Samanūnais (Bryophyta). Samanų Žemėje yra apie 10 000 rūšių. Jos – vieninteliai stuomeniniai augalai, paplitę Arktyje ir Antarktyje.

Būdamos kartais mikroskopiškai mažos, samanos Žemės istorijoje suvaidino nemažą vaidmenį, įtakodamos kitos augalijos raidą bei klimato kaitas. Mokslininkai mano, kad būtent samanos yra kaltos dėl žemėje milijonus metų besitęsusių ledynmečių.

Samanos yra paprasčiausios sandaros stuomeniniai augalai. Nors turi stiebą, šakutes ir lapus, bet neturi apytakos indų, o vandenį ir maisto medžiagas siurbia visu kūno paviršiumi. Būtent vandens indų nebuvimas sąlygoja samanų jautrumą vandens stygiui. Neturi samanos ir žiedų, nemezga vaisių. Dažniausiai jos dauginasi vegetatyviškai arba plinta sporomis, kurias išnešioja vėjas, vanduo, gyvūnai.

Tikrųjų šaknų, būdingų aukštesniesiems augalams samanos neturi. Prie substrato paviršiaus jos prisitvirtina nedidelėmis išaugomis apatinėje stiebo dalyje – rizoidais.

Samanų gyvenimo ciklas turi dvi fazes – lytinę ir nelytinę. Lytinės fazės individai (gametofitai) labai maži ir nepastebimi. O tai, ką matome miško paklotėje, pelkėse, ant akmenų, medžių, yra nelytinės fazės augalai – sporofitai. Atskiroms samanų rūšims būdinga ne tik atskiro individo išvaizda, bet ir individų grupės augimo pobūdis. Vienos jų besidaugindamos vegetatyviškai sudaro prie substrato prigludusius kilimėlius, kitos auga kompaktiškais kupsteliais, dar kitos rūšys sudaro labiau padriką paklotę.

Samanos – augalai pionieriai. Kartu su įvairiais mikroorganizmais, dumbliais, grybais, kerpėmis, jos jau kaip pirmieji stuomeniniai augalai įsikuria naujose vietose: ant uolienų, gaisravietėse, lavos padengtuose plotuose po ugnikalnių išsiveržimų ir panašiose. Atmirusios jų dalys, o neretai ir dar gyvos pačios augdamos samanos sudaro sąlygas ir pagrindą įsitvirtinti kitiems aukštesniesiems augalams.

Maisto medžiagų samanoms reikia labai nedaug. Svarbesnė jų augimui yra aplinkos ir substrato drėgmė. Kai kurioms samanoms užtenka to nedidelio maisto medžiagų kiekio, kurį atneša lietaus ar šaltinių vandenys. Daugeliu atveju bent koks druskų koncentracijos padidėjimas samanoms yra kenksmingas. Ypač jos jautrios geležies koncentracijos padidėjimui.

Kai kurios ant kietų paviršių (akmenų, uolų, betono) augančios samanos išskiria silpnas organines rūgštis, kurios tirpdo motininę uolieną ir atpalaiduoja iš jos kai kurias maisto medžiagas.

Taigi, koks samanų vaidmuo bonsai kultūroje? Pirmiausia – estetinis. Maži, įvairiaspalviai samanų gniužulėliai substrato paviršiuje suteikia visai medžio kompozicijai papildomų akcentų. Dažniausiai lauke auginamų bonsų  substrato paviršių anksčiau ar vėliau samanos padengia pačios. Tai vienas iš požymių, kad medelio šaknų zonoje netrūksta drėgmės, o substrate nėra druskų pertekliaus. Tačiau pačios „užsisėjusios“ samanos sudaro dažniausiai vienos rūšies „kilimą“, todėl bonsų augintojai stengiasi ir čia pažiūrėti meniškai – samanų gniužulėliai po persodinimo išdėliojami ant paviršiaus meistro nuožiūra, taip sudarant savotišką  ornamentą, kuriam keliami tik du reikalavimai: estetiškumas ir natūralumas.

Tačiau ne vien estetine prasme samanos yra svarbios. Jos įtakoja ir substrato mikroklimatą. Pirmiausia, sumažina dujų apykaitą pro substrato paviršių. Gerai įsišaknijusiems medžiams tai nėra svarbu, tačiau ką tik persodintiems, ypač po stipraus šaknyno sumažinimo, toks vientisas šaknų kilimas gali ir pakenkti, ar bent jau stabdyti medelio adaptaciją ir prigijimą. Tikrosios samanos šiuo atveju nėra tokios pavojingos, labiau substrato savybes neigiama kryptimi keičia kerpsamanės, bet apie jas – kitame straipsnyje.

Didesnis ar mažesnis samanų skluoksnis sukaupia nemažai drėgmės, stabdo jos garavimą iš substrato. Taip užtikrinamas stabilesnis substrato mikroklimatas. Todėl čia samanų teigiama įtaka yra neginčijama. Tik reikia atkreipti dėmesį, kad norint perlieti visą substratą, reikia atsižvelgti ir į tą vandens kiekį, kurį sugers samanos, augančios jo paviršiuje.

Dar vienas faktorius, kurį keičia samanų besiplečiantis samanų kilimas – substrato rūgštingumas. Kaip jau minėjau, samanos išskiria silpnas organines rūgštis, galinčias ardyti net tvirčiausią uolieną. Tačiau šis procesas trunka ilgai, o bonsai medeliai persodinami dažnokai. Todėl į nežymų rūgščių poveikį neverta kreipti dėmesio, nebent medelis mėgsta labai kalkingą dirvožemį.

Taigi, jei savo augintinius norite dar papildomai papuošti, nelaukite, kol samanų kilimas užaugs pats. Stipriai palaisčius ir taip praplovus ką tik pasodinto medžio substrato paviršių, samanų kilimą galite nesunkiai „nuausti“ patys. Iš miško, pakelių, tarp šaligatvio trinkelių, ant bortelių ir kitose įvairiausiose vietose augančios samanos, besiskiriančios savo spalva ir išvaizda, yra nesunkiai randamos. Pasirinkimas tikrai ne mažas. Belieka jas išdėlioti ant substrato paviršiaus ir šiek tiek prispaudus gausiai palieti. Jei drėgmė bus stabili, jos netrukus suaugs į vieną gyvą, maloniai džiuginantį akį ornamentą.

O pabaigai pažiūrėkim, kaip samanų kilimą kuria kiti:

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.