Tundra ir miškatundrė arba miškas, kuriame paklydus tereikia atsistoti

Prieš keletą metų drauge su Šiaurės šalių kolegomis dirbant pietinėje Grenlandijoje, ekspedicijos vadovas pranešė, kad kitą dieną tyrimai vyks miške. Aš šyptelėjau ir pasiteiravau, kokio aukščio bus tas miškas. Į tai kolega islandas priekaištingai atsakė: „Jurga, negi pamiršai islandišką posakį: jei paklydai Islandijos miške, tai atsistok. Tas posakis galioja ir Grenlandijai“. Jis buvo beveik teisus, nes aplankytas miškas buvo kiek žemesnis nei du metrai, kreivų ir susiraičiusių beržų sąžalynas. Ir vis dėl to tai buvo beveik tikras miškas, nes Grenlandijoje, Islandijoje ir kitose atšiauriose vietovėse beveik ištisai plyti tundra, kuri pakeičia spygliuočių miškus tose klimatio zonose, kuriose temperatūros žemos, augimo sezonas trumpas, o dirvožemyje neištirpsta įšalas. Tundra formuojasi Arktyje, Antarktyje, o taip pat visų žemynų aukštikalnėse. Arktyje ir kalnuose tarp spygliuočių miško ir tundros bei pietinėse pačios tundros dalyse, kur atšiaurius vėjus užstoja kalnų šlaitai, vyrauja miškatundrė, kurioje auga žemi, dažnai išsiklaipę medeliai – kaip tik toks miškas, kuriame ir lankėmės Grenlandijoje.

Vokiškai kalbantys Alpių gyventojai kalnų miškatundrei, kitaip vadinamai medžių ribai, netgi turi pavadinimą, kuris įsitvirtino ir tarptautinėje terminologijoje: Krummholz – kreivas miškas, nes medžiai jame žemi, visaip išsiklaipę ir susisukę. Miškatundrės ribos neryškios, nes klimatui tampant vis atšiauresniu, medžiai žemėja, vis labiau susisuka ir išsiklaipo, kol galų gale visai nustoja augti. Tikrosios tundros augaliją sudaro žolės, samanos, kerpės ir palei žemę besidriekiantys ar pagalvėlių formos krūmokšniai ir žoliniai augalai. Štai tokiame „miške“ paklydus, tikrai tereikia atsistoti, o dažnai užtenka tik atsisėsti.

Dabartinė tundra yra pats jauniausias Žemės biomas, susiformavęs vos prieš 10 000 metų, kai traukiantis ledynams į šiaurę ir aukštyn į kalnus pasitraukė ir tundros augalai bei gyvūnai. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tundra panaši į atogrąžų miškus – ir viename, ir kitame biome tėra du aiškūs sezonai: žiema ir vasara. Priklausomai nuo vietovės, tundroje žiemą temperatūra gali laikytis apie -30^oC, o vasarą svyruoja tarp nulio ir 12-15 ^oC. Nekaršta, tačiau jei diena saulėta, vasarą tundroje geriau neužmiršti stipriai nuo saulės spindulių apsaugančio kremo, ypač būnant arčiau jūros ar ledyno. Man pačiai yra tekę smarkiai nudegti veidą ir sprandą tuose šaltuose kraštuose. Be to, tundroje labai vėjuota. Tai gerai iliustruoja vieno populiariausių Islandijos turistinių žygių maršruto Laugaveguro charakteristika, kurią pažymi ne vienas kelionių vadovas: „čia pučia žudikiški vėjai“. Todėl tundros augalai prisitaikę išgyventi trumpą vegetacinį sezoną, intensyvią saulės radiaciją, stiprius vėjus, didelius paros temperatūrų svyravimus bei šaltas žiemas.

Vasarą Arkties tundroje būna šlapia. Nors lyja čia retai, tačiau nutirpęs sniegas ir nepralaidi viršutinė amžinojo įšalo dalis paverčia didelę dalį tundros šlapynėmis – pelkėmis, upeliais ir sekliais ežeriukais. Kalnų tundra paprastai būna sausesnės, nes dirvožemis čia laidesnis, vanduo greičiau nuteka. Šlapynių aplinkoje dažnai tarpsta vešlesnė augalija nei sausose vietose: ten kur tiesiog šlapia, vasarą vėjyje siūbuoja jūra baltų švylių, sraunių upelių krantuose užauga stambūs, už sumedėjusius krūmelius aukštesni vaistinės šventagaršvės augalai ar dideliais rožiniais žiedais žydintis plačialapis gaurometis – nacionalinė Grenlandijos gėlė. Ir vis dėl to, nors tundrą ir atogrąžų miškus sieja tai, kad juose nebūna tikro pavasario ir rudens, tačiau biologine įvairove šie abu biomai skiriasi vienas nuo kito kaip diena nuo nakties. Visame pasaulyje tundroje randama gal mažiau induočių augalų rūšių nei viename atogrąžų miško hektare. O ir gausa jie nepasižymi: net ir plika akimi neretai matosi, kad tundroje gausiau samanų ir kerpių negu induočių augalų.

Tundros augalų įvairovė palyginti nedidelė, tačiau tarp jų yra daug tokių, kurie aptinkami tik šiame biome. Be to, daugelis labai patrauklios išvaizdos – kompaktiškų kilimėlių, pagalvėlių formų ar pasipuošusių itin ryškiais žiedais. Pavyzdžiui, neįtikėtina mėlyna spalva išsiskiria snieginio gencijono žiedai, traukia akį šviesiai violetinės gencijonėlės, grakštūs nedidukai rausvai balti rūgčių žiedynai, ant trumpo stiebelio stambius baltus žiedus iškelianti aštuonikė driada. Atšiauriausiose vietose „pagalvėles“ išaugina baltais žiedais žydinti velėninė uolaskėlė ar rožine spalva pražysta bestiebė naktižiedė, tankiais, žemais kilimėliais auga kvapnus ankstyvasis čiobrelis. Ypač efektingų pagalvėlės formos augalų galima pamatyti Pietų pusrutulio aukštikalnėse. Mūsų ramunių ir kiaulpienių giminaičiai Abrotanella, Haastia ir Pterygopappus genčių augalai užaugina tiesiog fantastiškų formų ir dydžių pagalves ir kilimus.

Kalnų tundros augalams neretai būdinga dar viena savybė – gauruoti lapai, kurie tarsi kailinukai apsaugo žiedus ir bręstančias sėklas nuo temperatūros svyravimų. Bene geriausiai žinomas tokių augalų pavyzdys – liūtpėdės, dažnai vadinamos vokišku vardu edelveisai. Daugelis tundros augalų dar ir labai ekonomiški: trumpą vasaros šviesą ir šilumą naudoja žiedams užauginti ir sėkloms subrandinti, o stiebai ir lapai dažniausiai lieka trumpi ir nedidukai. Žemas ūgis saugo ir nuo stiprių vėjų. Dėl tokio augimo būdo šiltesniuose kraštuose tundros augalai neišlaiko konkurencijos su vešlesniais šiltesnio klimato giminaičiais, todėl prieš tūkstančius metų traukiantis ledynams traukėsi ir jie. Vidutinio klimato zonoje jų užsiliko tik kai kur, tokiose užuobėgose, kaip pelkės. Jie daug kur yra saugomi kaip subarktinio klimato periodo reliktai. Turime tokių „užsilikėlių“ ir Lietuvoje: į Raudonąją knygą įtraukti beržas keružis ir pelkinė uolaskėlė.

Tačiau ne visi tundros augalai yra maži susitraukėliai, yra tarp jų ir mums įprastų dydžių. Kaip minėjau, stambesni žoliniai augalai užauga šlapynėse, o sausesnėse, bet labiau nuo vėjo apsaugotose vietose su storesniu dirvožemio sluoksniu auga baltai žydinti švedinė sedula (mums pažįstamų sedulų krūmų žolinė pusseserė) ar neįprastą, pirštuotą lapų formą turinčios rasakilos. Šiems žoliniams „milžinams“ ūgiu neprilygsta tikrosios tundros medžiai – pažeme šliaužiantys gluosniai, o ypač mažiausias – žolinis karklas, kuris ūgiu sunkiai gali varžytis su stambesnėmis kerpėmis, tokiomis, kaip islandinė kerpena. Nors tundroje augalijos ir nedaug, tačiau dėl žemų temperatūrų jos liekanos pūva lėtai, sausa augalinė masė palaipsniui kaupiasi ir, žinoma, kada nors užsidega. Natūralūs gaisrai tundroje vyksta kas 150-200 metų.

Nors tikrų miškų tundroje ir nėra, tačiau jau vasaros viduryje Arktyje galima visai neblogai pagrybauti: auga daug ir gražių lepšių, raudonviršių, yra ir kitokių grybų, daugiausiai lakštelinių, bet kai kurie iš jų gali būti labai nuodingi, nuodingesni net už raudonąją gražuolę – paprastąją musmirę, kuri irgi auga net ir taip toli šiaurėje.

Uogavimas irgi populiarus tarp Arkties gyventojų. Populiariausios ir gausiausios uogos – girtuoklės ir ypač varnauogės. Girtuoklės čia auga ne ant mums įprastų aukštokų krūmokšnių, bet driekiasi pažeme. O varnauogių dažnai būna taip gausu, kad tereikia brūkštelėti sauja ir ji bus pilna juodų uogų. Nors pačios uogos sprangios, bet iščiulpti gaivias jų sultis, nepraryjant kietos luobelės, – tikra atgaiva dirbant tundroje. O jei dažnai važinėjate šiaurinėje Norvegijoje, pavyzdžiui, Trumso apskrityje, tikriausiai pastebėjote kone ant kas antro namo užrašus: „Krøkebærsaft“ – ten parduodamos šviežiai spaustos varnauogių sultys. Šlapiose, pelkėtose ir toliau nuo jūros kranto esančiose vietovėse auga gardžiausios tundros uogos – tekšės, o derlingesnėse, nuo vėjų apsaugotose vietose pasitaiko ir mėlynių.

Tundroje menka gyvūnų įvairovė. Arkties tundros sausumoje gyvena tik apie 50 žinduolių rūšių, iš kurių bene būdingiausi – baltieji kiškiai, poliarinės lapės, šiauriniai elniai, lemingai ir tundros galiūnai avijaučiai. Dėl atšiauraus klimato tundroje visai nėra šaltakraujų gyvūnų – roplių ir varliagyvių, kuriems išgyventi reikalinga šilta aplinka.

Vasarą Arkties tundroje gausu paukščių, tačiau žiemoti lieka tik nedaugelis, pavyzdžiui, krankliai, baltosios pelėdos ar žvyrės. Kiti paukščiai išskrenda į šiltesnius kraštus – vieni nuskrenda į pietus tik apie 6000 km (mažosios gulbės), o kiti kasmet suskraido į Antarktį ir atgal (poliarinės žuvėdros). Atšiauriausioje Antarkties tundroje palei vandenyno krantus gyvena pingvinai. Tačiau viena gyvūnų grupė tundroje tiesiog tarpsta – tai vabzdžiai, ypač dvisparniai, tokie kaip uodai, mašalai, sparvos ir akliai, kurių milijardinės ordos varo iš proto šiltakraujus tundros gyventojus. Žmonės nuo jų ginasi dideliais insekticidų kiekiais, tačiau išnaikindami būrius kraujasiurbių jie tuo pačiu pasmerkia badui daugelį šiais vabzdžiais mintančių paukščių. Be dvisparnių vabzdžių, gyvena ir vabalai, drugiai, netgi kamanės. Pastarosios skiriasi nuo šiltesniuose kraštuose gyvenančių giminaičių storesniu „kailiuku“ ir stipresniais sparnelių raumenimis, nes joms tenka ilgokai virpinti sparnelius, kad sušiltų.

Kad ir kokia būtų atšiauri, tundra, kaip ir kiti pasaulio biomai, taip pat kenčia nuo intensyvios žmogaus veiklos, mat joj glūdi daug naudingų iškasenų: naftos, aukso, urano, kurių išgavimo darbai negrįžtamai suniokoja didžiulius plotus, sunaikina augaliją ir gyvūniją. O jai atsikurti reikia daug daugiau laiko nei kokiame kitame biome. Kalnų tundros augalija ir gyvūnija kenčia nuo turizmo ir nuo grobuoniško dekoratyvių augalų rinkimo, ypač tankiau žmonių gyvenamose vietose.

Dr. Jurga Motiejūnaitė
Gamtos tyrimų centro Botanikos institutas

.