Prieš keletą savaičių grožėjomės žiema didžiausiame Lietuvoje Japoniškame sode Kretingos rajone. Bet ne tik jis dabar pasipuošęs žieminiais apdarais. Prieš keletą dienų teko užsukti į patį mažiausią mūsų krašte japonišką sodą Sei shin en, kuriamą Vilniuje.
Nors sakoma, kad japoniškas sodas niekada nebaigiamas kurti, kūrėjas jame visada randa ką patobulinti, pataisyti, pakeisti, bet pagrindiniai kūrybos darbai šiame sode numatyti per gana trumpą dviejų metų laikotarpį – 2016-2017 metais. Todėl nenuostabu, kad po pirmųjų metų darbų metų viršutinėje sodo dalyje jau gana ryškiai matomi naujojo sodo kontūrai. Apatinė dalis, tiesa, vis dar labiau pirmena statybų aikštelę, nei sodą. Bet toks jau tas kūrybos procesas: iš betvarkės į harmoniją.
Nors šiuo metu lankytojai į jį neįleidžiami, bet į žiemiškai pasipuošusį sodą galima žvilgtelti ir pro atitvarus. O jau turbūt 2017-tiesiems besibaigiant čia į visumą bus sujungti akmenys, augalai bei po žeme dabar tekantis šaltinis. Ir visa tai – nedideliame Vilniaus kampelyje tarp pastatų, įrėminta dangaus ir žemės.
Įsikūręs sodas tarp Kosciuškos ir Sluškų gatvių. Sodo idėjos autorė dailininkė Dalia Dokšaitė, o palaikymo komandoje Vilniaus miesto savivaldybė, Japonijos ambasada Lietuvoje, Japonų kultūros namų dalyviai, Sluškų slėnio gyventojai, Geologijos ir geografijos institutas, UAB „DGE Baltic Soil and Envirunment” hidrogeologai, VU Hidrogeologijos ir inžinierinės geologijos katedra, UAB „Rekreacinė statyba”.
Keletas Tyros širdies sodo fragmentų:
Daugiau informacijos apie sodą.
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.