Spa 282010
 

Diskutuojant forumuose apie kambarinius bonsus (o susidaro toks įspūdis, kad daugiausia bonsų entuziastų Lietuvoje būtent orientuojasi į kambariuose galinčius augti medelius) pirmoje vietoje vis gi išlieka klausimas „apie gelstančius fikusų lapus”.

Žinoma, ne tik fikusai kelia problemų. Geltonais lapais nerimą savo šeimininkui sugeba sukelti ir karmonos, ir ligustrai –  beveik visi tropiniai sumedėję augalai, kurie Lietuvoje auginami kaip kambariniai.  Todėl periodiškai ir su padažnėjimais šildymo sezono pradžioje forumai sumirga žinutėmis: „Ką daryti? Kas atsitiko mano medeliui? Ką padariau ne taip?”

Be panikos! Gal atvejis visai ir ne kritinis. Lapų pageltimas ir kritimas gali būti sąlygotas tik dviejų esminių priežasčių. Pirmoji – tai genetiškai užprogramuotas sezoniškumas. Kita – šaknų funkcijos nepakankamumas. Daugiau variantų atrodo nėra.

Pasižiūrėkime į abi šias priežastis iš arčiau.

Sezoniškumas

Visi augalai beaugdami periodiškai atsinaujina. Tik skirtingose platumose, skirtingose klimatinėse juostose tai vyksta skirtingais būdais. Vidutinių ir šiaurinių platumų augalai, sutrumpėjus dienai ir atšalus orams pereina į ramybės periodą, o jų tarpe esantys vasaržaliai, numeta lapus ar spyglius. Pietinėse platumose augantys irgi reaguoja į klimato veiksnių kaitą, tik ne šalčio, o sausros poveikyje. Tačiau reakcija panaši – fiziologinių vidinių procesų sulėtėjimą sekanti ramybės būsena.

Tokie sezoniniai fiziologiniai pasikeitimai evoliucijos eigoje yra užprogramuoti  kiekvienos augalo rūšies genuose. Dabar jie nebegali staiga pasikeisti, augti ir vystytis kitaip. Ir jei atitinkamos sąlygos nebus sudarytos, augalas po keleto skurdaus augimo metų ims nykti, kol galiausiai žus.

Visžaliai  augalai turi kiek kitokią genetinę programą – jie atsinaujina ne vienu metu, o palaipsniui. Kiekvienas lapas ar spyglys gyvena tam tikrą laiko tarpą, po kurio ima kisti jame vykstantys fiziologiniai procesai, pernešamos į kitus organus susintetintos organinės medžiagos, mineraliniai elementai, nebesintetinamas žaliasis fotosintezės pigmentas – chlorofilas,  ir pats lapas (ar spyglys) pagelsta, parausta, išblunka, po to sudžiūva ir nukrenta.

Taigi, jei kambariuose mūsų auginami augalai gražiai ir sparčiai augę staiga ima mesti po keletą lapų, tai nuogąstauti neverta. Tai tik persitvarkymas ir atsinaujinimas. Jis gali būti bet kuriuo metų laiku. Bet tai – fiziologinis ruduo…

Nepakankamumas šaknų funkcionavimas

Tiesą sakant, tiksliai net nežinau kaip tai pavadinti. Bet kita priežastis yra susijusi būtent su šaknimis.

Įsivaizduokime, kaip vyksta augale vandens apykaita. Pagrindinis vandens srautas į augalą patenka pro šaknis, smulkiausias jų ataugėles – šakniaplaukius. Įsiurbtas vanduo šaknų vandens indais nusigauna iki stiebo, juo kyla aukštyn ir patenka į visus kitus tuo metu susiformavusius organus – lapus, žiedus, vaisius. Visur, kur bebūtų, vanduo dalyvauja augalo gyvybiniuose procesuose. Jis kaip tirpiklis ir nešėjas perneša mineralines medžiagas iš šaknų į lapus, dalyvauja ir cheminėse reakcijose, fotosintezėje. Augalų išskiriamas deguonis atsilaisvina būtent iš vandens molekulės. Dalis vandens yra išgarinama pro mikroskopinius darinius, esančius dažniausiai apatinėje lapo pusėje – žioteles. Kita dalis su maisto medžiagom keliauja rėtiniais indais atgal į šaknis, taip atnešdama maisto medžiagas ir šaknis maitindama.

Kur be pažvelgtum, visur augale „dirba” vanduo. Taigi, be jo neįmanomas joks augalo augimas ar vystymasis. O aprūpina vandeniu augalą šaknys. Ir kiekvienos rūšies augalo šaknys turi savo maksimaliai įmanomą vandens įsiurbimo greitį.

Dabar įsivaizduokim, kad augalo laiku nepalaistėm, substratas išdžiuvo, šaknys neturi ką įsiurbt, o augalas ima jausti vandens stygių. Kokia pirmoji reakcija? Lapuose vandenį garinančios žiotelės prisiveria, lapai suglemba, augalas apvysta. Visa tai dar nėra ligos ar negalavimo požymis. Pirmosiose stadijose tai – tik adaptacija, susijusi su esamo vandens taupymu, kuo mažesniu jo išgarinimu. Palaisčius, augalas netrunka atsistatyti. Jei sausra tęsiasi ilgiau, prasideda ir ilgalaikis atsakas – atsisakoma dalies organų, stengiantis išsaugoti jauniausius pumpurus ir augimo kūgelius. Taigi, augalas ima gelsti ir mesti lapus. Atsisakoma to, ko nesugebama tinkamai išlaikyti. Natūralu…

Kitas atvejis, kurio mechanizmas toks pats, bet priežastys skirtingos, o pasekmės dažniausiai būna gerokai liūdnesnės. Perlaisčius augalą, substrate susikaupia per daug drėgmės, sumažėja deguonies, o šaknys ima apmirti, gesti, pūti. Pirmiausiai apmiršta šakniaplaukiai, po to ir didesnės šaknys, sumažėja bendras šaknų paviršiaus plotas. Dabar lyg ir drėgmės užtektų, bet nėra kam jos pasisavinti. Šiuo atveju augalas  taip pat ima jausti troškulį, o stengdamasis nuo jo apsisaugoti priveria žioteles, nuglemba. Tik šis atvejis yra pavojingesnis nei anksčiau minėtas. Čia negalima tiesiog imti ir palieti. Tenka skubos tvarka augalą persodinti, išpjaustyti pažeistas šaknis (o atskirti jas dar sugeba ne kiekvienas), naudoti dezinfekuojančias priemones nuo šaknų puvinio, atitinkamai sumažinti ir antžeminę dalį, kad labai nepakistų jos ir likusių šaknų proporcijos. Ir sodinama paprastai į puresnį, laidesnį orui substratą

Taip pat šaknų funkcionavimą trikdo tiek staigus peršalimas, tiek perkaitimas. Ir vėl reakcija ta pati. Tas pats gali atsitikti ir palaisčius per daug koncentruotu trąšų tirpalu. Šaknys apdega nuo per didelės druskų koncentracijos, o visa kita – kaip perlaistymo atveju.

Staigus sąlygų pasikeitimas

Visa tai, apie ką buvo kalbėta ankstesnėje dalyje labai ryškiai gali pasireikšti ir staiga pasikeitus aplinkos sąlygomis. Įsivaizduokime kad ir tą patį fikusą, visą vasarą augusį kur nors terasoje. Ir saulės, ir gaivaus oro, ir naktinės vėsos atsigavimui jis gaudavo pakankamai. Buvo sistemingai laistomas, tręšiamas. Augalas priprato prie tokių sąlygų. Rudeniop įneštas namo, jis iškart pajunta šviesos spektro (stiklas nepraleidžia ultravioletinių spindulių)  ir intensyvumo pasikeitimą, dienos ir nakties temperatūrų kaitos nebėra, oras tapo sausesnis. O jei įjungiamas patalpų šildymas, tai – gerokai sausesnis. Lapų, garinančių vandenį, tiek pat, šaknų – irgi. Laistoma taip pat sistemingai. Taigi, jokios augalo dalių proporcijos nepasikeitė.  Tačiau toks pats kiekis šaknų nesugeba kompensuoti padidėjusio vandens išgarinimo. Juk oras sausesnis, vanduo garuoja greičiau. Tam, kad išlyginti pusiausvyrą, augalas tarsi vadovaudamasis principu „aukoti dalį, kad išgelbėti visumą”, numeta kai kuriuos lapus.

Čia išeitis paprasta: reikia augalą dažniau nupurkšti ar kitaip padidinti aplink jį drėgmę, taip mažinant vandens garinimą, padedant šaknims, o kartu ir išsaugant augalo išvaizdą.

Taigi, kaip jau ne kartą minėjau šioje svetainėje – pirmiausia verta sužinoti auginamos medžio rūšies fiziologinius ypatumus, išmokti atsižvelgti į augalo poreikius. Jei augalas stiprus, jo augimas ir vystymasis nesutrikęs, tai ir formuoti ji bus nesunku, lengvai pavyks ištaisyti formavimo klaidas.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.