Didysis mamutmedis (Sequoiadendron giganteum)

Auga vakarų JAV, Kalifornijoje, Siera Nevados kalnuose (daugiausia Kings Canyon ir Sekvojos nacionaliniuose parkuose).

Didysis mamutmedis – vienas didžiausių ir seniausių pasaulio medžių. Vidutinis suaugusio medžio aukštis 50-85 m, kamieno skersmuo 6-8 m. Rekordinių užfiksuoti duomenys siekia 94,8 m aukštį ir 17 m skersmenį. Amžius gali siekti 3500 metų. Žievė plaušuota, stora (iki 90 cm). Spygliai 3-6 mm ilgio. Kankorėžiai 4-7 cm lgio, subręsta per 18-20 mėnesių. Kankorėžyje būna ~230 sėklų.

Natūraliai gamtoje dauginasi sėklomis. Nupjovus medį iki kelmo, pastarasis atžalų neduoda. Tačiau bent kokio amžiaus mamutmedžiai gali išsprogti iš miegančių kamieno pumpurų, jei dalis šakų ar net visas vainikas dėl vienokių ar kitokių priežasčių sunyksta. Dažniausiai natūraliai gamtoje tai atsitinka gaisrų pasekoje.

Jauni augalai gerai žiemoja vėsioje šviesioje patalpoje, esant 9-14 °C temperatūrai (išbandyta praktiškai). Vegetacijos metu mėgsta šviesią vietą, gausų laistymą. Nepastebėta, kad purškimas turėtų kokios nors reikšmingesnės įtakos. Tręšti galima spygliuočiams skirtomis trąšomis. Trūkstant šviesos gali greitai atmirti šakos, ypač apatinės – tas labai aktualu žiemojimo metu.

Dėl kamieno ir šakų gerų regeneracinių savybių mamutmedžiai tinkami bonsai kultūrai – atitinkamai karpant, juos galima suformuoti norimu stiliumi. Mamutmedis, net ir šiek tiek apgenėtas, gana greitai sutankina šakas ir ima panašėti į „vyresnį” medį jau gana anksti. Kiek teko matyt nuotraukų internete, kaip bonsas dažniausiai auginamas vienakamienio medžio stiliumi (moyogi, bunjingi, shakan, chokan)

Auginu šį augalą kiek daugiau nei metus. Kol kas teko nedaug paformuoti karpant. Augdamas gana plokščiame ir didokame vazone, nėra linkęs stiebtis į viršų. Vėlyvą pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį praleidžia lauke. Rytinėje arba vakarinėje pastato pusėje. Sausu oru laistomas kasdien, gausiai. Nepurškiamas, bet ir nuo lietaus nesaugomas.

Norint padauginti auginiais nedidelį kiekį augalų, nukirptas šakutes geriausia šaknydinti tame pačiame vazone kaip ir motininis augalas. Įsišaknijus nereikės galvot apie mikorizės problemas. Kadangi motininis augalas vystosi gerai, o atgabentas į Lietuvą buvo su substratu, galima nuspėt, kad mikorizę sudaryt suspėjo. Taigi, ir jauni daugeliai pabuvę kurį laiką kartu, netruks užsikrėsti reikiama egzomikorizinio grybo rūšimi.

Kol kas augintinis jokio didesnio formavimo nėra patyręs – tik persodinimą redukuojant šaknų gniužulo apimtį ir profilaktinį „išsišokusių” šakų viršūnių patrumpinimą. Vėliau paaugus, jam gali būti taikomos tos pačios formavimo procedūros – vielavimas, šakų trumpinimas ir lankstymas. Nors pirmaisiais gyvenimo metais mamutmedis mūsų klimato sąlygomis yra daugiau kambarinis nei lauko augalas, vėliau (kad ir su nedidele žiemos priedanga) jis vis gi visus metus praleis lauke.

Graži žievė,  nematytos, neįprastos formos spygliukai, švelnus sidabrinis atspalvis šį augalą daro kiek egzotišką, o neišrankumas aplinkos sąlygoms – priimtiną ir pradedantiesiems bonsų augintojams.