Kažkas augina paprasčiausią fikusą ir nuoširdžiai gėrisi jo žaluma. Tačiau yra žmonių, kurie taip pat nuoširdžiai nesupranta, kaip galima džiaugtis paprastu ir visai neįnoringu augalu. O štai tupinėti apie mūsų sąlygomis vaisių nevedantį augalą ir sulaukti, kad jis vis dėlto užderėtų, yra visai kitas malonumas. Pas vieną tokių iššūkių ir egzotikos gerbėjų Eitvydą Juškauską ir svečiavomės.
Triukšmingas sutikimas
Įspūdingo dydžio sodyba netoli Lentvario stebina ne tik savo kalvotais toliais ir po ledu miegančiomis įvairiausių rūšių žuvimis, bet ir neatpažįstamais garsais. Klyksmas, kriokimas, ulbėjimas, kosėjimas, susimaišę su prie durų pasitinkančios miniatiūrinės kalaitės Zaros viauksėjimu, po užmiesčio laukų tylumos tiesiog pritrenkia. Juolab kad negali iškart identifikuoti triukšmadarių.
Kad tų paslaptingų triukšmadarių tėra vienas, net mintis nekyla, tiek skirtingo pobūdžio ir visiškai tarpusavyje nederančių garsų, regis, negali sklisti iš vienos burnos. Tačiau išties taip ir yra – juos skleidžia įsisiautėjusi papūga, vardu Saša. Tarpais jis įterpia kokį rusišką ar lietuvišką žodį ir tik po kurio laiko pereina į paukštišką ulbėjimą ir švilpavimą. Pasirodo, namie laikomą geltonkaktę amazonę taip audrinančiai veikia dulkių siurblys. Nurimus jo garsui, paukštis dar ilgai reiškia emocijas ir vaikšto savo narvo viršumi, o kai pabosta, kraustosi vidun.
Iškart aišku, kad egzotiška šiuose namuose yra gerbiama bei vertinama. Bet atvažiavome čia ne dėl paukščio – dėl augalų. Egzotiškų augalų šiuose namuose yra apie penkios dešimtys, bent taip suskaičiuoja to paklaustas jų šeimininkas Eitvydas Juškauskas. Iki tol skaičiuoti savo numylėtinių jam nebuvo reikalo – kiekvienas yra vienintelis ir nepakartojamas. Dabar, žiemą, dėl vietos stokos jie suskirstyti į dvi bemaž lygias grupes. Pirmojoje – nelepūs arba pageidaujantys poilsio augalai, žiemojantys rūsyje, kur vos keli laipsniai šilumos ir visiška tamsa, antrojoje – galintys apsieiti be žiemos atokvėpio, žvelgiantys į saulutę mansardoje.
Plačios palangės nustatytos vazonais, o didesnieji augalai sustatyti antra eile. Jau iš pirmo žvilgsnio matyti, kad čia daug citrusinių – apelsinas, mandarinas, kinkanas. Jų lapija gražiai dera su nokstančiais vaisiais. Tačiau yra ir kitų – bent kelių rūšių citrinos, citronas – Budos ranka, įdomius vaisius auginantis medelis ir vaistinė citrinaitė.
Dygliuotos jos šakelės duria į nugarą, kol taikausi nufotografuoti dar tik nokinantį vaisius kinkaną. Tos citrinaitės net lapeliai maži ir apvaloki, nelabai panašūs į kitų citrusinių. Vaisius irgi – pailgas tarsi kokios cukinijos ir pilnas į įvairiaspalvius ikrus panašių „grūdelių“. Būtent tais švelnios spalvos „kristalais–ikriukais“ būna pabarstyti patiekalai prabangiuose kulinariniuose žurnaluose.
Kinkanas žydi vasarą
„Manyčiau, kad bene tinkamiausias namie ant palangės auginti iš citrusinių yra kinkanas – nedidelis, užmezga ir subrandina gana daug vaisių, gražiai atrodo ir praktiškai nekelia jokių rūpesčių. Dauguma citrusinių žydi pavasarį, o kinkanas – antrąją vasaros pusę. Vaisių skonis toks pats, kaip pirktų parduotuvėje – vidus rūgštus, o odelė, su kuria reikia valgyti, – saldi“, – pasakoja egzotiškų augalų savininkas.
Egzotiniais augalais jis susidomėjo jau labai seniai, dar studijuodamas chemiją ir biologiją pedagoginiame universitete. Pirmąjį citrinmedį įsigijo 1980 metais nuvažiavęs į Pavlovą, Rusijos miestą, kurio gyventojai dėl šių augalų tarsi išprotėję – jų galima pamatyti geležinkelio stotyje, fabriko ceche, bibliotekoje ir kone ant kiekvienos palangės.
„Vietiniai pasakojo, kad dar caro laikais vienas rusų pirklys kažką gero padarė turkų pašai, kuris už tai atsidėkodamas padovanojo porą citrinos medelių. Pirklys susiprato juos auginti ne lauke, o namų viduje ir jie sėkmingai mezgė vaisius. Ilgainiui visi tarnai ir jų giminaičiai jau turėjo šių ypatingų augalų, nes puikiai išmoko dauginti. Nusipirkau mažą augalėlį iš tokios močiutės ir parsivežiau. Jie ten labai didžiuojasi savo citrinomis, nes jų labai plona oda ir daug minkštimo, o vaisiai dideli“, – pasakoja taip savo citrusinių kolekciją pradėjęs vyriškis.
Paskui buvo mandarinai ir apelsinai, o dar vėliau – gana ilga pertrauka. Dabar jis ir citrinų, kaip ir apelsinų, augina po kelias veisles, mat įdomu palyginti derėjimą, skonį ir kartais kokį rekordinio dydžio vaisų užauginti. Kad nekiltų jokių abejonių, fotografuoja juos ant svarstyklių.
Įsigyti daugiau namų sąlygomis derančių augalų tapo daug lengviau, kai mūsų šalis įstojo į Europos Sąjungą – atsisiųsdinti paprasta. Tačiau vis dar pasitaiko, kai tenka prašyti augalėlį atvežti – sykį guavos sodinuką iš Libano medelyno pargabenti paprašytas žmogus taip nervinosi, kad iš lėktuvo tiesiai į ligoninę vežti reikėjo.
Kolekcijoje yra ir daugiau augalų, atkeliavusių iš svetur: peruvinės anonos sėklų Eitvydas atsisiuntė iš Indijos.
Skiepytas kvapiosios kanangos sodinukas atkeliavo iš Malaizijos. Nužydėję kanangos žiedai, sudėti į drobinį maišelį, net du mėnesius kvapą skleidė. Žiedų kvapas vakarop taip pat jaučiamas už kelių metrų net nuo nykštukinės veislės augalo, o štai laukinę kvapiąją kanangą galima užuosti ir už 2 kilometrų.
Kananga
Augalas turi stebinti
„Man neįdomu auginti bet ko. Neketinu auginti šieno ar medienos ant palangės. Mano siekiamybė – idealus augalas, kad žiedai būtų tokie gražūs, dideli kaip kinrožės, kvapas malonus, stiprus kaip jazminaičio, o vaisiaus dydis kaip arbūzo“, – juokiasi vyriškis. Jo kolekcijoje yra ir kinrožė, jos šakos perskiepytos ir žydi skirtingų spalvų žiedais. Jazminaičių augina tris rūšis, jos žydinčios taip užkvimpa, kad to kvapo prisigeria net šalia džiovinami skalbiniai.
„Jazminaičių, o ne jazminų žiedais, iš tiesų yra aromatizuojama arbata. Jazminaičių deda ir į kvepalus“, – pakomentuoja Eitvydas. Savo žinias apie egzotiškus augalus jis sukaupė per daugelį jų auginimo metų, mėgindamas ir klysdamas.
Tų klaidų, nepaisant didžiulės patirties, pasitaiko ir dabar. Štai pernai dalį citrusų persodino į substratą, kuriame buvo perpuvusio arklio mėšlo su daug šiaudų, bet, matyt, skaidymo procesas buvo dar nepasibaigęs, todėl augalams trūko azoto – pasireiškė chlorozė ir visi auginimo metai nuėjo perniek. To niekaip nebepataisysi, kad ir kiek azoto papildomai pridėtum, nugeltę lapai nebepažaliuos, tik užaugę nauji bus žalesni.
Beje, gal ne visi žino, bet citrusams tręšti tinka tos trąšos, kuriose daugiau geležies. Neturint specialių trąšų, tenka papildomai pridėti šio elemento. Anksčiau, kai visko trūkdavo, citrusų augintojai į vazonėlius kišdavo surūdijusią vinį ar pasagos gabalėlį.
„Norint anksčiau sulaukti derliaus, verta augalus skiepyti, nors dabar daug skiepytų augaliukų jau galima nusipirkti ir medelynuose. Aš daug augintinių parsivežiau iš Ispanijos ir kai kuriems iš jų reikia ypatingo dėmesio. Tarkime, peruvinė anona vaisius megs tik tuomet, jei žiedadulkes surinksime anksti rytą, per dieną palaikysime šaldytuve, o žiedą jomis apdulkinsime tik vakare, orui atvėsus“, – pasakoja vyriškis, jau skanavęs Lietuvoje užauginto vaisiaus.
Žydintis granatmedis
Eitvydas ragavo ir paties išsiaugintos akos, lokvos bei pomidorų medžio vaisių. Ir miniatiūrinis granatmedis jau davė derlių, ir beveik dviejų metrų ūgio kavamedis raudonuoja nuo uogų, kurių viduje slepiasi pupelės. Vyriškis tiki, kad Lietuvoje galima būtų užauginti ir avokadą, žinoma, reikėtų jį skiepyti.
Gražūs citrusinių vaisiai žmones gali išmokyti kantrybės, mat nuo žydėjimo iki derliaus gali praeiti beveik visi metai. Apelsinai užauga ir sunoksta per 9, mandarinai – per 7 mėnesius. Ir ne visi citrusiniai vaisiai yra skanūs. Štai kalamondinas arba puscitrinė (Citrofortunella) tėra papūgai tinkamas maistas. Tačiau atrodo labai gražiai – krūmelis tarsi apkibęs mažais mandarinais. Išties jis yra kinkano ir mandarino hibridas.
Daugumą tų augalų, kuriuos per žiemą jis laiko rūsyje, vasarą išneša į šiltnamį. Sako, kad taip jam patogiau nei rizikuoti šilumą mėgstančius augalus sodinti į gruntą lauke, o žiemą saugoti nuo šalčio. Didelius vazonus du kartus per metus nešioti nėra labai malonu, tačiau taip augalai gauna pačias jiems tinkamiausias sąlygas.
Citrusinių augalų poreikiai pagal Eitvydą
Būtina 18–25 laipsnių šiluma ir drėgmė, retkarčiais juos reikia apipurkšti minkštu vandeniu. Žiemą tinka sniego tirpsmo vanduo. - Citrinmedis, kinkanas ir puscitrinė gerai auga ant rytinės ar vakarinės palangės.
- Mandarinus ir apelsinus geriau auginti ant pietinės palangės.
- Vasarą citrinmedžiams geriau tinka išsklaidyta saulės šviesa. Apelsinmedžiai ir mandarinmedžiai labiau mėgsta saulės spindulius.
- Citrusiniai augalai mėgsta ramybę, jiems netinka skersvėjai ir vietos pokyčiai.
- Gausiai žydint ir mezgant kartais reikia dirbtiniai reguliuoti vaisių skaičių, nes augalas gali numesti ne tik visus vaisius, bet ir lapus.
- Vienam citrinos vaisiui reikėtų 12 lapų, o mandarino – 10 lapų. Tačiau, pavyzdžiui, puscitrinė derėjo gausiai, lapų beveik nebesimatė, o vaisius užaugino skirtingo dydžio.
- Lają geriau formuoti krūmo pavidalo, nes kuo daugiau susiformuos šoninių šakelių, tuo greičiau augalas žydės.
- Persodinti augalus reikia itin atsargiai – geriau nenupurtyti žemės nuo šaknų, nes citrusinių šaknys neturi šakniaplaukių. Šaknis reikia saugoti ir trumpinti tik kraštutiniu atveju.
- Mažesnius augalus persodinti reikia kasmet, o didesnius – kas dvejus metus.
- Gruntas maišomas mas iš dalies durpių, dalies velėninės žemės, gerai perpuvusio mėšlo ir smėlio.
Anona
Anonos natūraliai auga Andų lygumose nuo Kolumbijos iki Peru, taip pat Izraelyje, Pietų Ispanijoje. Anonų vaisius turi žalsvai rusvą nelygaus paviršiaus matinę žievę. Viduje yra kremo spalvos minkštimas, skoniu primenantis banano ir ananaso mišinį, ir labai nuodingos juodos pupelės dydžio sėklos. Jas galima sėti ir daiginti, sudygsta maždaug per tris savaites. Medeliai, išauginti iš sėklų, turi rausvą atspalvį, vėliau pažaliuoja, lapai pasidengia pūkeliais, žiemą dalį jų numeta. Nukritusių lapų vietoje užauga naujos šakelės.
Šiems augalams reikia daug šviesos, o žiemoja jie žemesnėje temperatūroje. Paprastai anonos žydi 3–5 metais. Vaisiai noksta 5–7 mėnesius.
Eitvydas šį augalą nusipirko skiepytą Ispanijos medelyne ir per dvejus metus jau nuskynė šešis vaisius. Jis sako, kad žiedas kvepia labai išskirtinai, lyg atogrąžų vaisių kokteilis. Šiam augalui labai reikia ramybės periodo, stipraus genėjimo ir itin laidaus dirvožemio.
Kavamedis
Auga gana greitai, per šešerius metus gerokai praauga žmogų. Linkęs plėstis, todėl tenka gerokai apkarpyti, nors nekarpomas augintų labai gražios formos lają. Žiedus krauna ant pernykščių ūglių, tad karpant reikėtų tai prisiminti.
Aka
Amerikinės akos (Acca sellowiana), arba feichojos, yra kilusios iš Pietų Amerikos. Auga didelės – per 4 metrus. Puošniai žydi, žiedų kvapas primena žemuoges, o žiedlapius galima net valgyti. Vaisiuose daug sėklų, kurias pasėjus galima užsiauginti medelį.
Pomidorų medis
Pomidorų medis (Cyphomandra betacea), kilęs iš Pietų Amerikos, užaugina daug į pomidorus panašių vaisų. Jį reikia genėti ir prignybti, o priežiūra paprasta – šviesa, šiluma ir drėgmė. Prieš žiemos poilsį jis nukerpamas kone perpus ir mažai laistomas. Nesunku lengva išauginti iš sėklų, o pražysta jau antraisiais augimo metais.
Daiva VALEVIČIENĖ
Autorės ir pašnekovo archyvo nuotraukos Rasos, Nr. 4 (372), 2013 m. vasario 20- kovo 5 d.
Sorry, the comment form is closed at this time.