Gilus ruduo avokado širdyje
Mūsų, kiek netikėta, draugystė prasidėjo prekybos centre, nusipirkus avokado vaisių. Avokadas buvo didelis ir skaisčiai žalias, kuo ir patraukė mano dėmesį. Parsinešus namo, visą parą pragulėjo virtuvės lentynoje, kol galiausiai buvo paragautas. Atrodytų, na ir kokia čia dragystė tarp mūsų galėtų būti… bet prapjovus vaisių, viduje laukė staigmena: iš didžiojo avokado vaisiaus kauliuko kyšojo žalias, mažutis ir gležnas daigelis!
Kaip tyčia, nuo rudeninio gėlių persodinimo, balkone peržiemojęs buvo užsilikęs vidutinio dydžio vazonas su priesmėliu. Geltonas, dekupažo technika puoštas vazonas tapo naujausiais kauliuko su daigeliu namais ant rašomojo stalo, kurį kas rytą nutvieksdavo ryškūs saulės spinduliai.
Prasidėjo augimo etapas, kuris stebino visus aplinkinius − per parą avokadas paaugdavo du centimetrus!
Augimo pikas buvo pasiektas paaugus nakčia 3cm. Taip, teisingai, buvo augama ankstyvo pavasario naktimis. Dvi savaites kiekvieną rytą ir vakarą buvo atliekami ūgio matavimai ir atidžiai fiksuojami avokado dienoraštyje.
Praaugęs visas namie turėtas liniuotes ir pasiekęs 69 cm, pradėjo sukti lapus. Mano nuostabai, aukštoji rykštutė nė nepastorėjo ir savaitės bėgyje turėjo tris šviesiai žalius 19cm ilgio lapus. Net juokaudavome, jog ilgiau pastovėję šalia, gal pamatysime kaip auga.
Kiek vėliau, pirmieji lapai patamsėjo ir netrukus buvo užauginti dar du nauji lapų vainikai. Čia laukė dar vienas netikėtumas – įspūdingo dydžio „lapukas“, kurio ilgis buvo 27 cm! Vaizdas iš tiesų buvo nepakartojamas: plonytė it smilga rykštutė ir gigantiškas lapas didžiulių lapų apsuptyje.
Laukiau kas bus toliau, tačiau daugiau siurprizų avokadas matyt nebespėjo pateikti, nes šeimininkė išvyko gyventi į kitą šalį ir paliko “augintinį” tėvams. Kad ir kaip buvo jų mylimas ir prižiūrimas, diena iš dienos nyko ir numetė visus lapus. Manėme, kad kaltas ruduo, nes kaip tik už lango barbeno rugsėjo lietus.
Deja, kiek kartų teko grįžti namo aplankyti savųjų, tiek kartų avokadas buvo atsigavęs – išsprogdinęs pumpuriukus ir pradėjęs sukti lapus. Tačiau vos išvykus istorija kartojasi − avokadas „numiršta“ ir lieka stovėti plika rykštutė be lapų. Kadangi dar negrįžau iš „tremties“ svečioje šalyje, „augintinė“, mano švelniai vadinama avokadyte, merdi ir depresuoja. Gyvybė joje rusena, tačiau jokie pavasario saulutės spinduliai pro langą nesugundo išleisti pumpuriukų. Jai reikia tik manęs – žmogaus, kuris ją išaugino. Taigi liūdi, išgyvena ir laukia net augalai!
Žana Jermakovaitė