Spalio 20-23 dieną visi besidomintys kviečiami į rudeninę parodą Kijeve, Nacionaliniame botanikos sode.
Spa 052023
Rgs 252023
Pastaruoju metu viešoje erdvėje pasirodantys straipsniai, kuriuose apstu netikslios arba tikrovės neatitinkančios informacijos, sudaro įspūdį, kad žemyninių kopų atvėrimas Dzūkijos nacionaliniame parke yra grįstas savivale ir asmenine nauda. Tačiau pakanka pakalbinti gamtosaugos ekspertus ar krašto istoriją pamenančius vietinius gamtininkus tam, kad būtų galima įsitikinti – visuomenės nerimas ar apsimestinis susirūpinimas mišku turi mažai bendro su siekiu saugoti gamtą.
Šių metų sausį palei Marcinkonių-Varėnos kelią, ruošiant atverti žemynines kopas, buvo iškirstas 12,8 ha miško plotas. Šis darbų etapas kai kuriems sukėlė pasipiktinimą – imta kompromituoti gamtosaugininkų darbą, kelti abejones gamtos saugojimo darbų reikalingumu, kurti sąsajas su visiškai nesusijusiais faktais. Tokiu būdu ne tik klaidinama visuomenė, bet ir kuriama priešprieša tarp gamtosaugininkų, miškininkų ir vietos bendruomenių.
Visgi ekspertai primena, kad vykdomas žemyninių kopų atvėrimas – gerokai iš anksto suplanuota gamtotvarkos priemonė, kuri leis padidinti biologinę įvairovę ir atkurti nykstančių augalų bei gyvūnų rūšis. Skaityti toliau »
Rgs 252023
Erozijos palaikoma atvira kopa prie Rudnios kaimo. M. Lapelės nuotrauka
Sausio viduryje palei Marcinkonių-Varėnos kelią buvo iškirstas 12,8 hektarų miško ruožas. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos atstovai bei Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai ramina, kad tai ne ūkiniai kirtimai ar kažkieno savivalė, o kruopščiai iš anksto suplanuota gamtotvarkos priemonė. Skaityti toliau »
Rgs 252023
Vėjalandė šilagėlė, Ž. Morkvėno nuotrauka
Šių metų sausį Dzūkijos nacionaliniame parke palei Marcinkonių-Varėnos kelią iškirtus plantacinį ūkinės paskirties mišką atverta 12,8 hektarų gamtiškai vertingų žemyninių kopų. Artėjant svarbių įstatymų, kurie didintų gamtos apsaugą Lietuvoje, svarstymams Seime, iš miško ir medienos pramonę atstovaujančių lobistų pasipylė klaidinanti informacija apie šiuos gamtai svarbius darbus. Gamtininkai dar kartą primena, kad žemyninių kopų atvėrimas – senai mokslininkų suplanuota veikla, kuri padės retoms atvirų vietų rūšims įsikurti ir klestėti. Skaityti toliau »
Bal 042023
Balandžio 23-30 dienomis Kijevo botanikos sodo oranžerijoje, 6 korpuse (Timiriazevo bulvaras 1) vyks pavasarinė bonsų paroda, Parodos darbo laikas 10.00-17.00 val.
Sau 012023
PUŠIES METAI
2023.01.28 Susitikimas prie vielų ritinėlio
2023.02.25 Susitikimas prie vielų ritinėlio
2023.03.18 Yamadoriai (pušys)
2023.03.19 Yamadoriai (klevai, ąžuolai)
2023.03.24 Yamadoriai (pušys)
2023.03.31 Yamadoriai (pušys)
2023.04.02 Yamadoriai (pušys)
2023.04.03 Yamadoriai (pušys), ruošinių tvarkymas Parudaminio girininkijoje
2023.04.10 Yamadoriai
Gru 262022
Pirmosios saugomos teritorijos
Dangų remiančios pušys Kiauneliškio gamtiniame rezervate. Tai viena pirmųjų saugomų teritorijų Lietuvoje
Daugelis žino, kad pirmoji Lietuvoje įkurta saugoma teritorija buvo Žuvinto rezervatas. Tačiau tuo pačiu metu, 1937 m., buvo įkurti dar du rezervatai – Kiauneliškio ir Kamšos. Kamšos miškas, esantis šalia Kauno, šiandien turi botaninio-zoologinio draustinio statusą, o Kiauneliškio sengirės, esančios Labanoro girioje, apsaugos statusas ir saugomas plotas keitėsi daug kartų. Po karo 1948 m. Kiauneliškio sengirė įgavo medžioklės draustinio statusą, siekiant apsaugoti kurtinių populiaciją. Tai pačiais metais ši teritorija paskelbta Labanoro (Kiauneliškio) medžioklės rezervatu. Jame uždrausta medžioti ir vaikščioti ne keliais. 1951–1960 m. Kiauneliškio sengirė įėjo į milžinišką Labanoro–Žeimenos–Baronavos medžioklės draustinį, kuris apėmė faktiškai pusę Labanoro girios. 1951 m. Lietuvoje buvo įkurti net 149 medžioklės draustiniai. Medžioklės draustiniai buvo įsteigti laikinai, tik dešimčiai metų, kad per tą laiką atsikurtų per karą nuniokota fauna. Vėliau vietoj medžioklės draustinių pradėti steigti nuolatiniai gamtiniai draustiniai. Skaityti toliau »
Gru 192022
Padalyta istorija
Žiedadulkių tyrimai parodė, kad per visą 12 000 metų Labanoro girios gyvavimo laikotarpį, ji niekada nebuvo iškirsta. Net ir blogiausiais laikais (tarpukaryje), rytinė jos dalis vis dar stūksojo mažai paliesta.
Labanoro vardo paminėjimą randame jau karaliaus Jogailos rašte, kuriame jis Vilniaus vyskupui padovanojo Labanoro ir Molėtų kaimus (Brazauskas ir Misius, 2007). Savaime suprantama – ir su visais aplinkui esančiais miškais. Tai buvo 1387 m. Būtent šie metai laikomi Labanoro ir Molėtų „gimtadieniu“, nors pats Labanoro vardas buvo paminėtas ir 14 metų anksčiau – Livonijos ordino žygių aprašymuose. Nuo to Jogailos dovanojimo rašto visa Labanoro girios istorija padalyta į dvi dalis. Šiaurinę girios dalį iki 1811 m. valdė Vilniaus vyskupija, o pietinė priklausė Dubingių kunigaikštystei (Radviloms). Net ir tarpukaryje giria buvo padalyta – pietinė jos dalis buvo okupuota Lenkijos. Skaityti toliau »
Gru 122022
Priešistorė
Jau užsiminėme, kad dalis Labanoro girios faunos ir floros atstovų yra laikomi arktinio klimato reliktais. Tai reiškia, kad jie čia gyvena nuo tada, kai Lietuvoje dar nebuvo miškų ir plytėjo bekraštė tundra. Labanoro girios klimatas ir dabar ganėtinai atšiaurus, palyginti su likusia Lietuva. Žiema čia ateina pirma ir išeina paskutinė. Dažnai net gegužės pradžioje miško pavėsyje gali rasti paskutinį sniegą. Mažiau čia ir žiemos atlydžių, dėl to Januliškio kaime sugebėjo užaugti sibiriniai maumedžiai, kuriems šiemet sueina lygiai 200 metų. Lietuva yra tinkama vieta europiniams maumedžiams augti, bet sibiriniai pas mus paprastai į medžius neužauga, nes nepakenčia žiemos atlydžių. O Labanoro girioje štai ėmė ir užaugo. Taigi ne veltui Labanoras dar vadinamas Lietuvos Sibiru. Sibirą čia primena ir vakarų taigos miškai, būtent jais Labanoro giria išsiskiria iš kitų Lietuvos girių. Taip, tikrai nereikia taigos ieškoti Sibire. Jos vakarinis pakraštis užgriebia ir Labanorą. Skaityti toliau »