Labanoro giria – jau 12 000 metų gyvuojantis žaliasis Lietuvos smaragdas (4)

Gru 262022
 

Trečia dalis

Pirmosios saugomos teritorijos

Dangų remiančios pušys Kiauneliškio gamtiniame rezervate. Tai viena pirmųjų saugomų teritorijų Lietuvoje

Daugelis žino, kad pirmoji Lietuvoje įkurta saugoma teritorija buvo Žuvinto rezervatas. Tačiau tuo pačiu metu, 1937 m., buvo įkurti dar du rezervatai – Kiauneliškio ir Kamšos. Kamšos miškas, esantis šalia Kauno, šiandien turi botaninio-zoologinio draustinio statusą, o Kiauneliškio sengirės, esančios Labanoro girioje, apsaugos statusas ir saugomas plotas keitėsi daug kartų. Po karo 1948 m. Kiauneliškio sengirė įgavo medžioklės draustinio statusą, siekiant apsaugoti kurtinių populiaciją. Tai pačiais metais ši teritorija paskelbta Labanoro (Kiauneliškio) medžioklės rezervatu. Jame uždrausta medžioti ir vaikščioti ne keliais. 1951–1960 m. Kiauneliškio sengirė įėjo į milžinišką Labanoro–Žeimenos–Baronavos medžioklės draustinį, kuris apėmė faktiškai pusę Labanoro girios. 1951 m. Lietuvoje buvo įkurti net 149 medžioklės draustiniai. Medžioklės draustiniai buvo įsteigti laikinai, tik dešimčiai metų, kad per tą laiką atsikurtų per karą nuniokota fauna. Vėliau vietoj medžioklės draustinių pradėti steigti nuolatiniai gamtiniai draustiniai. Skaityti toliau »

Labanoro giria – jau 12 000 metų gyvuojantis žaliasis Lietuvos smaragdas (3)

Gru 192022
 

Antra dalis

Padalyta istorija

Žiedadulkių tyrimai parodė, kad per visą 12 000 metų Labanoro girios gyvavimo laikotarpį, ji niekada nebuvo iškirsta. Net ir blogiausiais laikais (tarpukaryje), rytinė jos dalis vis dar stūksojo mažai paliesta.

Labanoro vardo paminėjimą randame jau karaliaus Jogailos rašte, kuriame jis Vilniaus vyskupui padovanojo Labanoro ir Molėtų kaimus (Brazauskas ir Misius, 2007). Savaime suprantama – ir su visais aplinkui esančiais miškais. Tai buvo 1387 m. Būtent šie metai laikomi Labanoro ir Molėtų „gimtadieniu“, nors pats Labanoro vardas buvo paminėtas ir 14 metų anksčiau – Livonijos ordino žygių aprašymuose. Nuo to Jogailos dovanojimo rašto visa Labanoro girios istorija padalyta į dvi dalis. Šiaurinę girios dalį iki 1811 m. valdė Vilniaus vyskupija, o pietinė priklausė Dubingių kunigaikštystei (Radviloms). Net ir tarpukaryje giria buvo padalyta – pietinė jos dalis buvo okupuota Lenkijos. Skaityti toliau »

Labanoro giria – jau 12 000 metų gyvuojantis žaliasis Lietuvos smaragdas (2)

Gru 122022
 

Pirma dalis

Priešistorė

Jau užsiminėme, kad dalis Labanoro girios faunos ir floros atstovų yra laikomi arktinio klimato reliktais. Tai reiškia, kad jie čia gyvena nuo tada, kai Lietuvoje dar nebuvo miškų ir plytėjo bekraštė tundra. Labanoro girios klimatas ir dabar ganėtinai atšiaurus, palyginti su likusia Lietuva. Žiema čia ateina pirma ir išeina paskutinė. Dažnai net gegužės pradžioje miško pavėsyje gali rasti paskutinį sniegą. Mažiau čia ir žiemos atlydžių, dėl to Januliškio kaime sugebėjo užaugti sibiriniai maumedžiai, kuriems šiemet sueina lygiai 200 metų. Lietuva yra tinkama vieta europiniams maumedžiams augti, bet sibiriniai pas mus paprastai į medžius neužauga, nes nepakenčia žiemos atlydžių. O Labanoro girioje štai ėmė ir užaugo. Taigi ne veltui Labanoras dar vadinamas Lietuvos Sibiru. Sibirą čia primena ir vakarų taigos miškai, būtent jais Labanoro giria išsiskiria iš kitų Lietuvos girių. Taip, tikrai nereikia taigos ieškoti Sibire. Jos vakarinis pakraštis užgriebia ir Labanorą. Skaityti toliau »

Labanoro giria – jau 12 000 metų gyvuojantis žaliasis Lietuvos smaragdas

Gru 072022
 

Labanoro girioje gamta ir žmogaus gyvenimas yra kaip niekur kitur arti vienas kito. Senas klojimas Pakerotės kaime

Labanoro giria, dar vadinama Labanoro-Pabradės giria, yra antras Lietuvos miškų masyvas pagal dydį ir užima 91 500 ha, iš kurių mišku apaugęs plotas sudaro 73 000 ha. Daugiau nei pusė girios patenka į Labanoro regioninį parką ir toliau ji driekiasi iki Lavoriškių girios pietuose ir Ažvinčių-Minčios girios šiaurėje (Brukas ir Žygelis, 2007). Labanoro giria neturi aiškių ribų, kaip nemėgsta ribų ir pati gamta. Žinoma, Labanoro giria kadaise buvo daug didesnės girios dalimi, o paleobotaniniai duomenys (Gaidamavičius ir kt., 2011) rodo, kad pirmieji mūsų krašto gyventojai ją matė visai kitokią, nei dabar matome mes. Prieš trejetą tūkstančių metų kas dešimtas medis čia buvo ąžuolas. Netruko maumedžių, bukų, skroblų, jovarų, tuopų, kukmedžių ir kitų dabar jau egzotiškai šiame krašte atrodančių medžių. Girioje yra apie 300 ežerų, bet kadaise jų buvo kur kas daugiau, nes dauguma jų pavirto aukštapelkėmis. Buvo ir daug žemyninių kopų, kurių smėlį netrukdomai žarstė vėjai. Senovinis kraštovaizdis turėjo atrodyti užburiančiai, tad gal ne veltui, etnologų manymu, ši giria – viena mistiškiausių, mitologiškiausių vietų Lietuvoje. Jau pats Labanoro vardas, kuriuo pavadinta ir giria, ir miestelis, skamba mistiškai. Ar tai nuo labai norisi čia vėl sugrįžti, ar – nuo labo noro, t. y. geros valios žmonių, čia gyvenančių… Kas žino?.. Bet ir viena, ir kita puikiai atitinka tikrovę. Skaityti toliau »

Nuotraukų galerija. Rudeninė bonsų paroda Kijeve

Spa 192022
 

Šių metų spalio 15-16 dienomis Kijeve, Nacionaliniame M. M. Griška botanikos sode vyko kasmetinė bonsų paroda. Su didele pagarba visiems šiems žmonėms, sugebantiems net karo metu nepamiršti savo pomėgių ir dvasinių vertybių, dalinamės parodos nuotraukomis. Nuotraukų autorius Stanislav Odyagailo

Слава Україні!

 

Kovo yamadoriai

Bal 022022
 

Žinoma, maumedžių vakarėlis kovo pradžioje buvo. Tik kad su pasakojimais apie tokius susibūrimus yra kiek keblu. arba tu užsiimi savo medžiu (ar medžiais), arba daugiau pusės laiko gaišti su fotosesija, arba nufotografuoji belekaip, ir nieko iš to nesimato. Todėl kiek pasvarstęs, nutariau susilaikyti nuo įspūdžių pasakojimo. Vis tiek nieko gero iš to išmokti negalima. Norint mokytis ir tobulėti, reikia dalyvauti, o ne žiūrėti lyg pro rakto skylutę. Niekas dailiojo čiuožimo dar neišmoko, žiūrėdamas varžybas. Tas pats ir su bonsų kultūra.

Bet ne medžių formavimas yra pavasario TOP1, o yamadoriai. Ir startas jiems buvo duotas kovo 27 dieną. Kad taip vėlai, kaltas tradicinis lietuviškas pavasaris. Nors dienos kovo pradžioje pasitaikė labai šiltos ir saulėtas, nebuvo lietaus, ir pašalas neleido normaliai įsmeigt kastuvų į žemę. Bet pagaliau gruntas atitirpo, ir pradžia padaryta. Pirmiausia, apžiūrėjome pasiruoštas pušis. Iki jų kasimo dar yra laiko, bet viską reikia susiplanuoti iš anksto. Per pastaruosius keletą metų pavyko pasiruošti neblogų ruošinių.

Na, ir žinoma, pats kasimo procesas. Paieškos paieškomis, bet yamadorių sezonas prasideda tada, kai iškasamas pirmas medis. Ir nuo tada iki medžiams išsprogstant galioja posakis „Savaitė be yamadorių – bloga savaitė”. Nepražiospkit sezono!

Jogaila Mackevičius

Maumedžių vakarėlis. Vasaris

Vas 052022
 

Gera tradicija netrunka prigyti. Taigi, praėjus mėnesiui – vėl maumedžių vakarėlis. O prieš jį – yamadoriai.

Šį kartą pasirinkome Karvio ežero apylinkes, kur buvom jau vos prašvitus. Nors buvo taip debesuota, kad prašvitimu to vadinti gal ir nereikėtų. Žemėlapiai rodė pievas su retais medžiais. Teoriškai turėtų būti daug įvairių vaismedžių – kriaušių, obelų, slyvų. Teorija šį sykį neapgavo. Apleistose pievose buvo begalės stirnų apgenėtų medelių. Gaila, bet apžiūrėti jų nelabai galėjom. Neįvertinom fakto, kad sniego danga bus ganėtinai stora, todėl medelių apatinės dalys buvo uždengtos storo sniego sluoksniu. Atkasinėti kiekvieną tam, kad įvertinti, nebuvo jokios galimybės. Tad pavaikščiojom ieškodami kažko iškart krintančio į akis. Deja… Skaityti toliau »

 Older Entries