Balandžio 23-30 dienomis Kijevo botanikos sodo oranžerijoje, 6 korpuse (Timiriazevo bulvaras 1) vyks pavasarinė bonsų paroda, Parodos darbo laikas 10.00-17.00 val.
Bal 042023
Sau 012023
PUŠIES METAI
2023.01.28 Susitikimas prie vielų ritinėlio
2023.02.25 Susitikimas prie vielų ritinėlio
2023.03.18 Yamadoriai (pušys)
2023.03.19 Yamadoriai (klevai, ąžuolai)
2023.03.24 Yamadoriai (pušys)
2023.03.31 Yamadoriai (pušys)
2023.04.02 Yamadoriai (pušys)
2023.04.03 Yamadoriai (pušys), ruošinių tvarkymas Parudaminio girininkijoje
2023.04.10 Yamadoriai
Gru 262022
Pirmosios saugomos teritorijos
Dangų remiančios pušys Kiauneliškio gamtiniame rezervate. Tai viena pirmųjų saugomų teritorijų Lietuvoje
Daugelis žino, kad pirmoji Lietuvoje įkurta saugoma teritorija buvo Žuvinto rezervatas. Tačiau tuo pačiu metu, 1937 m., buvo įkurti dar du rezervatai – Kiauneliškio ir Kamšos. Kamšos miškas, esantis šalia Kauno, šiandien turi botaninio-zoologinio draustinio statusą, o Kiauneliškio sengirės, esančios Labanoro girioje, apsaugos statusas ir saugomas plotas keitėsi daug kartų. Po karo 1948 m. Kiauneliškio sengirė įgavo medžioklės draustinio statusą, siekiant apsaugoti kurtinių populiaciją. Tai pačiais metais ši teritorija paskelbta Labanoro (Kiauneliškio) medžioklės rezervatu. Jame uždrausta medžioti ir vaikščioti ne keliais. 1951–1960 m. Kiauneliškio sengirė įėjo į milžinišką Labanoro–Žeimenos–Baronavos medžioklės draustinį, kuris apėmė faktiškai pusę Labanoro girios. 1951 m. Lietuvoje buvo įkurti net 149 medžioklės draustiniai. Medžioklės draustiniai buvo įsteigti laikinai, tik dešimčiai metų, kad per tą laiką atsikurtų per karą nuniokota fauna. Vėliau vietoj medžioklės draustinių pradėti steigti nuolatiniai gamtiniai draustiniai. Skaityti toliau »
Gru 192022
Padalyta istorija
Žiedadulkių tyrimai parodė, kad per visą 12 000 metų Labanoro girios gyvavimo laikotarpį, ji niekada nebuvo iškirsta. Net ir blogiausiais laikais (tarpukaryje), rytinė jos dalis vis dar stūksojo mažai paliesta.
Labanoro vardo paminėjimą randame jau karaliaus Jogailos rašte, kuriame jis Vilniaus vyskupui padovanojo Labanoro ir Molėtų kaimus (Brazauskas ir Misius, 2007). Savaime suprantama – ir su visais aplinkui esančiais miškais. Tai buvo 1387 m. Būtent šie metai laikomi Labanoro ir Molėtų „gimtadieniu“, nors pats Labanoro vardas buvo paminėtas ir 14 metų anksčiau – Livonijos ordino žygių aprašymuose. Nuo to Jogailos dovanojimo rašto visa Labanoro girios istorija padalyta į dvi dalis. Šiaurinę girios dalį iki 1811 m. valdė Vilniaus vyskupija, o pietinė priklausė Dubingių kunigaikštystei (Radviloms). Net ir tarpukaryje giria buvo padalyta – pietinė jos dalis buvo okupuota Lenkijos. Skaityti toliau »
Gru 122022
Priešistorė
Jau užsiminėme, kad dalis Labanoro girios faunos ir floros atstovų yra laikomi arktinio klimato reliktais. Tai reiškia, kad jie čia gyvena nuo tada, kai Lietuvoje dar nebuvo miškų ir plytėjo bekraštė tundra. Labanoro girios klimatas ir dabar ganėtinai atšiaurus, palyginti su likusia Lietuva. Žiema čia ateina pirma ir išeina paskutinė. Dažnai net gegužės pradžioje miško pavėsyje gali rasti paskutinį sniegą. Mažiau čia ir žiemos atlydžių, dėl to Januliškio kaime sugebėjo užaugti sibiriniai maumedžiai, kuriems šiemet sueina lygiai 200 metų. Lietuva yra tinkama vieta europiniams maumedžiams augti, bet sibiriniai pas mus paprastai į medžius neužauga, nes nepakenčia žiemos atlydžių. O Labanoro girioje štai ėmė ir užaugo. Taigi ne veltui Labanoras dar vadinamas Lietuvos Sibiru. Sibirą čia primena ir vakarų taigos miškai, būtent jais Labanoro giria išsiskiria iš kitų Lietuvos girių. Taip, tikrai nereikia taigos ieškoti Sibire. Jos vakarinis pakraštis užgriebia ir Labanorą. Skaityti toliau »
Gru 072022
Labanoro girioje gamta ir žmogaus gyvenimas yra kaip niekur kitur arti vienas kito. Senas klojimas Pakerotės kaime
Labanoro giria, dar vadinama Labanoro-Pabradės giria, yra antras Lietuvos miškų masyvas pagal dydį ir užima 91 500 ha, iš kurių mišku apaugęs plotas sudaro 73 000 ha. Daugiau nei pusė girios patenka į Labanoro regioninį parką ir toliau ji driekiasi iki Lavoriškių girios pietuose ir Ažvinčių-Minčios girios šiaurėje (Brukas ir Žygelis, 2007). Labanoro giria neturi aiškių ribų, kaip nemėgsta ribų ir pati gamta. Žinoma, Labanoro giria kadaise buvo daug didesnės girios dalimi, o paleobotaniniai duomenys (Gaidamavičius ir kt., 2011) rodo, kad pirmieji mūsų krašto gyventojai ją matė visai kitokią, nei dabar matome mes. Prieš trejetą tūkstančių metų kas dešimtas medis čia buvo ąžuolas. Netruko maumedžių, bukų, skroblų, jovarų, tuopų, kukmedžių ir kitų dabar jau egzotiškai šiame krašte atrodančių medžių. Girioje yra apie 300 ežerų, bet kadaise jų buvo kur kas daugiau, nes dauguma jų pavirto aukštapelkėmis. Buvo ir daug žemyninių kopų, kurių smėlį netrukdomai žarstė vėjai. Senovinis kraštovaizdis turėjo atrodyti užburiančiai, tad gal ne veltui, etnologų manymu, ši giria – viena mistiškiausių, mitologiškiausių vietų Lietuvoje. Jau pats Labanoro vardas, kuriuo pavadinta ir giria, ir miestelis, skamba mistiškai. Ar tai nuo labai norisi čia vėl sugrįžti, ar – nuo labo noro, t. y. geros valios žmonių, čia gyvenančių… Kas žino?.. Bet ir viena, ir kita puikiai atitinka tikrovę. Skaityti toliau »
Spa 192022
Šių metų spalio 15-16 dienomis Kijeve, Nacionaliniame M. M. Griška botanikos sode vyko kasmetinė bonsų paroda. Su didele pagarba visiems šiems žmonėms, sugebantiems net karo metu nepamiršti savo pomėgių ir dvasinių vertybių, dalinamės parodos nuotraukomis. Nuotraukų autorius Stanislav Odyagailo
Слава Україні!
Spa 072022
Spalio 14-16 dienomis Kijeve
Rgs 222022
