Banano persodinimas

Mokyklos, kurioje aš mokausi, biologijos kabinete, dideliame vazone auga Bananas. Jis neturi daug vietos augimui, tad pasiekusį lubas augalą reikia nupjauti ir leisti vėl augti. Vieną kartą man teko atlikti šią nelabai malonią operaciją.

Tai įvyko prieš pat mokslo metų pabaigą. Tada dar lankiau jaunųjų gamtininkų būrelį. Tą dieną, nieko neįprasto nesitikėdama, nuėjau į biologijos kabinetą. Radau mokytoją apžiūrinėjantį augalus, kurių kabinete daugybė. Pažvelgęs į palanges, gali matyti džiungles. Tarp Kavamedžių, Papirusų ir kitų pietų kraštų augalų puikavosi Bananas, kurio viršūnė jau seniai rėmė lubas. Tada mokytojas ir pasiūlė man jį persodinti.

Pirma reikėjo gražuolį nupjauti. Tai nebuvo labai sudėtinga. Tik augalo gaila. Bet ėmiau į rankas paprasčiausią virtuvės peilį… šmaukšt! Ir Bananas jau guli visu ilgiu ant suolo. Ilgas, storas, o lapai – sulig skėčiu! Stiebas, nors ir storas, sudarytas iš susisukusių lapų. Nežinojome, kur tokį milžiną dėti. Bet reikėjo rūpintis žemės ruošimu būsimam šios „žolelės“ daigui.

Pradėjome ruošti žemę būsimam daigeliui ir kitiems augalams, kurių mokytojas prisodino šalia Banano. Pirmiausia iškėlėme iš vazono visą seną, nualintą žemę ir įbėrėme durpių. Iškelti nebuvo sunku, nes žemę sutvirtino senojo augalo šaknys. Kas kita – įkelti atgal. Net mokyklos stalius atskubėjo mums į pagalbą. Šiaip taip įgrūdome žemes atgal į vazoną, kur jos tebėra ir šiandien. Vargšo senojo Banano kelmelį pabarstėme anglimis, kad atsivėrusi žaizda užgytų ir naujas augalas greičiau augtų.

Dabar, žiūrėdama į vėl pasiekusį lubas po dviejų metų Bananą, prisimenu, kaip penktoje klasėje kartu su mokytoju ir klasės drauge jį sodinau. Tikiuosi, to daugiau daryti nebeteks. Per daug tų vargšų augalėlių gaila.

Brigita Narmontaitė