Kadagiai

Apie kadagius šioje svetainėje kalbėjom tikrai nemažai – tiek vienaskaita, tiek daugiskaita. Ne vienerius metus jie buvo BonsaiVilnius.lt yamadori paieškų objektas ir „laimikis”. Prieš keletą metų buvo aprašytas vienas paprastojo kadagio formavimas, pradedant nuo ruošinio auginimo ir baigiant pirmuoju formavimu bonso link.

Tad turbūt neverta kartotis ir plėstis į kadagių (Juniperus) kaip genties apibūdinimą – 50-60 rūšių, priskaičiuojamų sistematikų, yra daugiau nei pakankama pasirinkimui.

Geriau pabandykime dar kartą panagrinėti, kas šioje gentyje yra patrauklaus bonsai kultūrai. Pradėkime nuo išvaizdos…

Pirmiausia, tai pakitusių lapų-spyglių dydis. Jie smulkūs. Mums nieko nereikia dirbtinai mažinti. Nereikia naudoti įvairiausių substrato parinkimo, fiziologinių priežiūros sąlygų, tręšimo ir kitų gudrybių tam, kad bendros augalo ir lapų-spyglių proporcijos būtų kuo natūralesnės.

Be to, yra kadagių rūšių (Sabina pogentė), kurie išvis neturi spyglių. Na, bent jau tokių, kaip mes juos tradiciškai suprantame. Vietoje to, jų šakutės padengtos smulkiais žalių atspalvių žvyneliais, atliekančiais lapo funkcijas. Tada uždavinys dar labiau supaprastėja, nes dėmesį reikia kreipti tik į formuojamo medelio šakučių formą.

Nepaisant to, kad tręšimas ir agrotechnikos sąlygos mažai įtakoja kadagių spyglių matmenis, nereikia per daug užsimiršti ir piktnaudžiauti ypač didesnę dalį azoto turinčiomis trąšomis. Spyglių dydis dar ne viskas. Kitas parametras, įtakojantis augalo išvaizdą – tarpai tarp menturių, t.y. tarp tų šakelės vietų, kuriose prisitvirtinę spygliai. Pertręšus azoto trąšomis ir nestokojant drėgmės, šie tarpai pailgėja, šakutės auga liaunesnės, šviesesnės spalvos. Laja ima atrodyti puri, dingsta taip siektinas bonsai medelio vainiko kompaktiškumas. O mes prarandame labai brangų mūsų klimato sąlygomis vegetacijos periodo laiką. Tenka stipriai genėti augalą ir vėl laukti naujos regeneracijos bangos.

Kadagiai, kaip ir visi spygliuočiai, nėra žiediniai augalai. Jų strobilai yra nedideli, taigi „žydėjimo” metu jie jokios įtakos bendram augalo vaizdui neturi.

Ne visi pasirinktos kadagio rūšies augalai išaugins vaisius – kankorėžius. Kai kurios kadagių rūšys yra dvinamiai (mikro ir makrostrobilai formuojasi ant skirtingų augalų), kitos – vienanamiai augalai (vyriški ir moteriški strobilai susiformuoja ant to paties augalo). Jei dvinamės rūšies turėsime vyrišką individą, jis kankorėžių nesubrandins, nes mikrostrobiluose susidaro tik žiedadulkės. Tokių rūšių moteriški individai po žydėjimo pasipuošia nedideliais uogos formos kankorėžiukais (mėlynos, juodos ar raudonos spalvos). Jų dydis taip pat neišdarko bendrų medžio proporcijų.

Kadagių žievė greitai subręsta. Kamieno ir skeletinių vainiko žievė netruks įgauti seno medžio žievės išvaizdą, šerpetoti, skilinėti. Greito augimo dėka viršutinis žievės sluoksnis periodiškai atmiršta, suformuodamas įvairius darinius, vizualiai sendinančius medį.

Šaknys dažniausiai pasklinda plačiai į visas puses. Gal persodinant ar iškasant grunte augusį ruošinį ši savybė ir nėra gera, tačiau iš kitos pusės  – tai iš anksto užprogramuotas gražaus nebari susiformavimas.

Bet ne vien išvaizda gali lemti vienos ar kitos augalo rūšies pasirinkimą bonsai medelio formavimui. Augimo savybės gali dar labiau nulemti jo patrauklumą bonsai kultūrai. Minkšta kadagių mediena lengvai pasiduoda formavimui. Neperlenkiant lazdos, panaudojant rafiją ir kitas apsaugos nuo šakų lūžių priemones, galima pakeisti ir ganėtinai storų kadagio šakų formą bei augimo kryptį.

Kadagių žaizdos gyja pakankamai greitai. Be to, augalas aktyviai išskiria fitoncidus – natūralias medžiagas, pražudančias patogeninius mikroorganizmus. Tai mažina riziką, kad atsitiktinė grybinė ar bakterinė infekcija stabdys padarytų žaizdų gijimą,  sukels papildomų rūpesčių gydant medžio žaizdas.

Kadagių trąšų poreikis taip pat minimalus. Net augdami dirbtinėmis sąlygomis ir substrate, kuriame natūraliai kadagiai niekada neauga, šie augalai vis tie sugeba išlaikyti egzomikorizę (simbiozę su grybais), užtikrinančią gerokai efektyvesni maisto medžiagų pasisavinimą iš substrato.

Atrodo, vieni privalumai. Beveik. Iš akivaizdžių trūkumų paminėčiau tik vieną – neatsparumas fiziologinei sausrai. Kadagiai – visžaliai augalai. Nors ramybės periodu žiemą kadagiai maksimaliai sulėtina savo medžiagų apykaitą, vis gi ji vyksta. Kiekvieno organizmo medžiagų apykaitai svarbus vanduo, ji priklauso nuo šviesos ir šilumos. Žiemos pabaigoje, ankstyvą pavasarį, saulei šviečiant vis ryškiau, o temperatūrai taip greitai nekylant, kadagiai gali atsidurti situacijoje, kai vidiniai augalo vandens resursai išnaudoti, o įšalusios šaknys jo iš substrato pasiimti negali. Tada atrodantys visiškai gražiai medžiai vietoj to, kad pradėtų pavasarį augti ima ir nudžiūna.

Kitas trūkumas – plačiai pasklindančios šaknys. Natūraliai gamtoje augančių kadagių šaknų sistema būna labai nekompaktiška. Paskiros šaknys nuauga toli į šonus ir tik ten ima šakotis bei auginti smulkias šakniaplaukiais apaugusias šakneles. Todėl kartais būna labai sunku seną, ilgai natūraliomis sąlygomis augusį, kadagį prisijaukinti ir persodinti į vazoną. Neretai tam reikia keleto paruošiamųjų metų.

Nepaisant paskutinėse pastraipose išsakytų trūkumų, privalumų kadagiai turi gerokai daugiau. Todėl natūralu, kad tai šios genties augalai – vieni iš dažniausiai pasirenkamų bonsai medelių formavimui.

Jogaila Mackevičius

.

Diskusijų tema forume „Bonsų giraitė”

.