Vilniaus universiteto Botanikos sodas 2012 m. biržeklio 9 dieną kviečia visus į Japoniško sodo atidarymo šventę Kairėnuose.
Nuo seniausių laikų natūralių uolų apsuptas vietas japonai laikė dievų buveinėmis. Šias šventas vietas supo medžių guotai ir vanduo. Iš šių Shinto įsitikinimų ir kildinamos pirmosios japoniškos sodininkystės tradicijos.
Vėliau didelę įtaką japonų sodų menui turėjo budizmas. Sodai buvo kuriami kaip rojus, vėliau – pagal visatos modelį. Įvairios medžiagos naudojamos kaip simboliai – akmenėliai ar skalda simbolizuoja upes, akmenys – salas ar kalnus, nedideli medžiai – ištisus miškus.
Edo periodo (1615-1867) sodui būdingas Sukiya stilius, kai žmogus visada jaučiasi apsuptas gamtos. Šio periodo soduose buvo statomi labai paprasti, be ypatingos apdailos pastatai. Dauguma Edo periodo sodų yra dviejų rūšių: akmenų ir pasivaikščiojimų sodai. Pasivaikščiojimų soduose dažnai naudojamas shakkei principas – tai yra kraštovaizdžio „skolinimąsis”, kai sodą supantis kraštovaizdis įkomponuojamas į sodą arba vieta parenkama kalno šlaite, taip panaudojant natūralų aukščių skirtumą.
Vilniaus universiteto botanikos sode 0,5 ha plote sukurtas Japoniškas sodas vadovaujantis, taip vadinamo Edo periodo, japoniško pasivaikščiojimų sodo kūrimo principais ir pavyzdžiais. Šis projektas įgyvendinamas padedant Japonijos ambasadai Lietuvoje. Jai tarpininkaujant 2003 m. du sodų kūrėjai iš Japonijos – ponai Hajime Watanabe ir Hiroshi Tsunoda, apsilankę VU BS bei apžiūrėję būsimo sodo vietą, parengė ir padovanojo koncepcinį jo planą.
Vadovaujantis šiuo planu VU BS ir buvo pradėti japoniško sodo kūrimo darbai. Pirmiausia buvo atgabenta 500 tonų lauko riedulių. Dalis jų surinkti VU BS teritorijoje, o kitus (beje, tarp jų ir patys didžiausi, sveriantys 5-25 t) padovanojo UAB „Trakų akmuo“ ir Anykščių miškų urėdija. Finansiškai parėmus Vilniaus m. savivaldybei, LR švietimo ir mokslo ministerijai, bei LR vyriausybei, šie rieduliai buvo atgabenti į vietą, o 2008 metais lapkričio – gruodžio mėnesiais sudėlioti, formuojant būsimo japoniško sodo struktūrą; 2009 m. įrengtas upelis su kriokliu ir tvenkinys su taip vadinama „vėžlio“ sala, apžvalginiai takai; 2010 m. atlikti mažosios architektūros elementų (paviljono, įėjimo vartų) kūrimo darbai ir pradėti sodinti augalai. Japoniško sodo VU BS pagrindiniai struktūros kūrimo darbai buvo baigti 2011 m. rudenį ir 2012 m. pavasarį. Bėgant laikui, tikimės, kad čia pasodinti augalai taip pat įgaus tekančios saulės šalies sodams būdingas formas bei bruožus, o ši vieta taps tikru klasikinio Japoniško sodo pavyzdžiu Lietuvoje.
Programa
11.00 val. VU botanikos sodo Direktoriaus dr. A. Skridailos kalba, po jos japoniškos muzikos koncertas Japoniškame sode (Tradiciška KOTO muzika gros Naoko Kikuchi), arbatos gėrimo ceremonija (prasidės apie 12.30 val., meistrai Uraszula Sou Mach-Bryson ir Aaron Soi Bryson), paskaita apie japoniškus sodus (14.00 val., dr. A. Skridaila) ir Ikebana puokščių demonstravimas (16.00 val., meistrė L. Vanagienė).
Renginį organizuoja Vilniaus universiteto botanikos sodas ir Japonijos ambasada Lietuvoje.
Įėjimas į sodą mokamas.
Koto muzika
Naoko Kikuchi. Nuo vaikystės mokėsi groti Koto pas savo senelę ir motiną, po to pas mokytojas Tadao Sawai, Kazue Sawai, Yukiko Umeoka. Studijuodama rusų kalbą Sofijos universitete Tokijuje, dalyvavo pasaulinėse gastrolėse kaip Sawai Kazue Koto ansamblio narė. 2007 m. gavusi stipendiją pagal Japonijos Vyriausybės programą, studijavo šiuolaikinio ansamblio muzikos „International Ensamble Modern Academie“ Frankfurte. Ji turi didžiulį repertuarą – nuo klasikinės koto muzikos iki šiuolaikinės ir improvizacijos. Intensyviai koncertuoja ir dėsto Europoje.
Arbatos ceremonija
Uraszula Sou Mach-Bryson. Pradėjo mokytis arbatos ceremonijos 1997 m. Varšuvoje. Mokydamasi Doshisha universitete, o po to dirbdama Tokijuje, ji toliau mokėsi arbatos meno Japonijoje pas mokytoją Sugimoto Souen. 2005 – 2006 m. lanko intensyvius kursus Urasenke centrinės būstinės mokykloje. 2007 m. Urasenke 16-asis įpėdinis Zabousai-Iemoto suteikė jai arbatos meistrės vardą „Sou“. 2007 m. Urasenke išsiutė ją dėstyti ir skleisti arbatos meno atgal į Varšuvą. Ji vadovauja Varšuvos ir Krokuvos Urasenke grupei ir veda japonų kalbos kursus Varšuvos universitete.
Aaron Soi Bryson. Pradėjo mokytis 1999 m. JAV. 2002 – 2005 m. lankė Midorikai programą Urasenke centrinės būstinės mokykloje. 2010 m. jam buvo suteiktas arbatos meistro vardas „Soi“. Kartu su žmona Uraszula dėsto Varšuvos Urasenke asociacijos nariams bei studentams Varšuvos universitete.
Ikebana
Laima Vanagienė. Nuo 1999 m. iki 2011 m. gyveno Japonijoje. 5 metus studijavo Sogetsu Ikebana meną Tokiuje ir 2004 m. gavo meistrės sertifikatą. Po to dar 5 metus studijavo Ikenobo-Seigetsu mokykloje Saporo mieste ir gavo mokytojos asistentės kvalifikaciją. Dalyvaudavo kasmetinėse Sogetsu bei Ikenobo-Seigetsu mokyklų parodose 2002 – 2011 m. Tokijuje ir Sapore. Drauge su žymiais meistrais dalyvavo Ikebana International parodoje 2009 m. Sapore bei Ikebana mokyklų parodoje 2010 m. Sapore. Grįžusi į Lietuvą tęsia savo Ikebanos veiklą ir stengiasi platinti šį meną Lietuvoje.
Informacijos šaltinis – VU Botanikos sodo svetainė
Sorry, the comment form is closed at this time.