Šarūnas Kasmauskas
Žyma: japoniškas sodas
Japoniškas sodas pasitinka žiemą. 2016-ųjų lapkritis
Iki šiol Japoniškame sode Kretingos rajone teko pabūvoti pačiais įvairiausiais metų laikais, visais, išskyrus žiemą. Mačiau jį ankstyvą pavasarį, žydint sakuroms ir azalijoms, per vidurvasario karščius, raustant klevams ir vėlyvą rudenį. O štai apsnigtą sodą iš arti pamatyti pavyko visai nesenai.
Šiemet su žiema gana atkakliai rungtyniaujantis ruduo jau ne kartą nors trumpam buvo paguldytas ant menčių, tuo metu žiema spėdavo pribarstyti sniego. Taip nutiko ir praeitą savaitę. Džiugu, kad laikinas rudens fiasko sutapo su seniai planuota kelione į šį sodą.
Ir nors daugiausia sniego buvo savaitės viduryje, nors palaipsniui jis buvo pradėjęs tirpti, savaitgalį japoniškame sode vis dar karaliavo žiema. Taigi, keletas nuotraukų galerijų – įspūdžių iš nuostabaus savaitgalinio pasivaikščiojimo Dainuojančių akmenų slėnyje. Kaip visada fotoaparatas spragsėjo atsitiktinai, ten, kur užkliūdavo žvilgsnis.
Dar prieš keletą dienų bonsai buvo apsnigti, pasipuošę sniego kepurėmis, kailiniais ir batais, apksisiautę iš visų pusių. Bet iki savaitgalio kepurės ir kailiniai spėjo ištirpti, beliko tik sniego apavas, saugantis augalų šaknis nuo šalčio.
Skaityti toliau: Japoniškas sodas pasitinka žiemą. 2016-ųjų lapkritis
VII Japoniškas festivalis pajūryje
Šarūnas Kasmauskas
Ruduo. Pajūrio pušys
…O eis taip tūkstančiais, kaip ėjo, metai –
Vis mėlyna, graži ir amžinai gyva
Tu mus viliodama žavėsi apgava,
Lyg pasaka apie Kastytį ir Jūratę…
Ji smigs kažkam, kaip man šiandiena sminga
Širdin, ir bus gyva ir panašiai prasminga…
„Nuvažiuoti prie jūros, parsivežti pušį…” – neblogas punktas beprotiškai įtemptos vasaros darbų sąraše. Tikrai neverta palikti jo neįgyvendinto. Ir nesvarbu, kad vsara prabėgo net jūros neprisiminus, kad įpusėjęs jau paskutinysis rudens mėnuo. Geriau, kaip sakoma, vėliau, nei praleisti progą.
Ir koks gi važiavimas prie jūros neužsukant į Japonišką sodą Mažučiuose. Tokia kelionė iš Vilniaus paprastai trunka apie dvylika valandų. Kol nuvažiuoji, kol pasivaikštai, kol atrandi, kas nauja, kas pasikeitę, o ko galbūt ir nebelikę… Po to dar reikia sugrįžti. Atodytų neproporcingas laiko pasidalinimas: kelios valandos sode ir bent dvigubai tiek kelionėje. Tik kažkodėl tokios kelionės jau eilę metų manęs visai neišvargina, greičiau priešingai – grįžti su kažkokiu nauju energetiniu užtaisu, kuris labai net gi tinka paskutiniųjų šiemet atostogų pabaigai. Skaityti toliau: Ruduo. Pajūrio pušys
Šeštasis japoniškas festivalis pajūryje. Akimirkos
Norime pasidalinti 6-ojo Japoniško festivalio nuostabiomis akimirkomis ir pirmiausia – labai nuoširdžiai padėkoti pagrindinei šio renginio organizatorei Akiko. Tai pat dėkojame visiems dalyviams, kurie padovanojo sodo svečiams nuostabias akimirkas. Jūs visi buvote nuostabūs ir nepakartojami.
Ir žinoma, tikėjimas padarė stebūklą – buvo nuostabus oras, nors ryte ir lietus pliaupė, bet renginio metu viskas gražiai išsisklaidė, ir visus mus lydėjo nuostabus oras… Skaityti toliau: Šeštasis japoniškas festivalis pajūryje. Akimirkos
Didieji metų žydėjimai. Rododendrai, azalijos…
Kasmet pavasariai ateina skirtingai. Vienas būna šaltas, vėjuotas ir lėtas, kitas – šiltas ir spartus. Bet kiekvienas tradiciškai džiugina augalų pabudimu, jų žydėjimu. Vieni augalai net ir pasipuošę žiedais būna kuklūs, pastebimi tik vėjui ar vabzdžiams, kiti tiesiog išsprogsta žiedų gausa, puošnumu ir kvapais. Tokių didžiųjų žydėjimų metu kiekvieną nejučiomis traukia į gamtą, pasivaikščiot žydinčiais kilimais ar po žydinčių medžių skėčiais.
Pirmosios pavasarį mus nustebina žibuoklės ir forsitijos, toliau seka magnolijos ir sakuros, joms įkandin pražysta tradiciniai mūsų sodų medžiai – vyšnios, trešnės, slyvos, obelys, kriaušės. Galiausiai pavasario pabaigtuves pradeda švęsti alyvos ir rododendrai. Su pastarųjų žiedais ne retai pasitinkam ir vasarą.
Lygiai prieš savaitę, gegužės viduryje teko lankytis Japoniškame sode Mažučių kaime. Pavasaris nebuvo šiltas, todėl dauguma azalijų dar snaudė. Ir tik nekantriausios rūšys ir veislės jau pasipuošė žiedais, papuošdamos pavasarinį sodą ryškiaspalviais žiedų lopinėliais. Dar pora – trejeta savaičių, ir azalijos neleis praeiti pro šalį nestabtelėjus. Skaityti toliau: Didieji metų žydėjimai. Rododendrai, azalijos…
Šeštasis Japoniškas festivalis pajūryje
Japoniškas sodas Vroclave
Vroclavo japoniškas sodas įkurtas 1913 metais kaip vienas iš sodų meno parodos eksponatų. Iš tų laikų liko tik dabartinės sodo ribos, tvenkinys ir pietrytinė dalis. Japonijos landšafto architektų dėka sodas buvo kardinaliai pakeistas praėjusio šimtmečio devintame dešimtmetyje.
Šį pasikeitimą lydėjo nesėkmės. Vos praėjus dviem mėnesiam po oficialaus sodo atidarymo 1997-aisiais, jis buvo sugriautas potvynio. Beveik tris savaites didžioji sodo dalis išbuvo po vandeniu. Dauguma augalų, ypač nesenai pasodinti, tiesiog neišgyveno. Nuostoliai siekė 350 tūkstančių zlotų.
Tačiau sodas buvo atstatytas ir 1998 metais vėl atviras lankytojams.
Alytaus naujienos: Alytiškis Kęstutis Ptakauskas miniatiūrinį grožį kurs Šanchajaus botanikos sode
Beveik prieš du dešimtmečius Kęstutis Ptakauskas prie Pirmajame Alytuje pasistatyto namo pradėjo kurti pirmą Lietuvoje japoniško stiliaus sodą, ėmė domėtis miniatiūrinių medžių – bonsų menu. Jis Dzūkijos sostinėje yra surengęs net septynias tarptautines bonsų ir su jais neatsiejamų natūralių gamtoje išsiskiriančių akmenų – suisekių parodas, į kurias plūsdavo lankytojai iš didžiųjų šalies miestų. Nesulaukęs Alytaus miesto valdžios palaikymo įkurti japonišką sodą Dzūkijos sostinėje, savo idėją perdavė Vilniaus miestui, ir čia jau numatyta vieta tokiam sodui. Dabar Kęstutis darbuojasi su kinų pasiūlymu prisidėti Botanikos sode kurti specialų šeimos sodą pagal gyventojų skaičių didžiausiame Kinijos ir pasaulio mieste Šanchajuje. Skaityti toliau: Alytaus naujienos: Alytiškis Kęstutis Ptakauskas miniatiūrinį grožį kurs Šanchajaus botanikos sode