Rgp 042010
 

Kartais paprastą ir nelabai išvaizdų medį gali pagyvinti neįprasta, originali detalė, aksesuaras, netradicinis požiūris ar sprendimas. Viena iš tokių galimybių suteikti bonso kompozicijai savotiško šarmo – akmens ar uolienos įkomponavimas, augalo „pasodinimas” ant akmens.

Panagrinėkime nesudėtingą ir visiems prieinamą pavyzdį, pasirinkdami paprastą pakelės akmenį ir visiems gerai žinomą kambarinį augalą – kinrožę (Hibiscus rosa-sinensis).

Kuo tinkamas pakelės akmuo – ogi tuo, kad jų visur pilna, ir nesunku išsirinkti sau tinkamiausią – tiek pagal dydį, tiek pagal forma, tiek pagal kitus parametrus (spalvą, paviršiaus piešinį, grublėtumą).

Kuo tinkama kinrožė? Tai dažnas, greitai augantis ir storinantis kamieną, sumedėjęs augalas, kurio augimą nesunku kontroliuoti trąšomis bei genėjimu. Ir žydi ji, net gi minimalizuota, dideliais sodrių spalvų žiedais. Greita žaizdų regeneracija, šaknyno reparacija (atstatymas) daro šį augalą patrauklų bonsų formavimo eksperimentams.

Taigi, jei ant mūsų palangės auga bent piršto storumo kamieną ir gerą šaknų sistemą  turinti kinrožė, galime pradėti bandymą.

Pirmiausia susirandame tinkamą akmenį

Išrauname kinrožę ir stipriai apkarpome ypač ilgąsias šaknis. Žaizdas vertėtų pabarstyti medžio pelenais ar trinta anglimi.

Augalas įkomponuojamas akmens viršūnėje estetiškai patraukliausioje ir stabiliausioje vietoje. Galime bandyti pririšti jį siūlu, tuo padidindami pradinį stabilumą. Bet nelabai verta. Kinrožės turi minkštą žievę, jų kamieno storėjimas yra neprognozuojamas. Jei šis procesas pradės vykti greitai, siūlas įsirėš į žievę ir šaknis, sutrikdydamas medžiagų apykaitą.

Taip atsargiai dedam viską į dalinai substrato pripildytą erdvų vazoną. Ir užpilam substartu iki senojo kinrožės šaknies kaklelio – vietos, kur ribojasi kamienas su šaknynu, ir kur buvo senojo substrato paviršius. Substratą reiktų pasirinkti kuo puresnį, bet ne per daug purų (ir tradicinė akadama čia mums nelabai tiks) – šaknys neturėtų  per daug laisvai jaustis. Geriausia sumaišyti daržo ar miško žemės, rupaus smėlio ir kokio nors drėgmę sulaikančio mineralinio sorbento purų mišinį.

Štai ir viskas – paliekame ją pusmečiui-metams. Naujos šaknys augs tiek į šalis, tiek aplink akmenį, prie jo  priglusdamos. Po tam tikro laiko reikės pradėti nukasinėti substrato paviršių, palaipsniui atidengiant šaknis. Gavusios saulės šviesos ir patekusios į sausesnes aplinkos sąlygas, šaknys ims storinti savo žievės paviršių, taip storėdamos ir pačios. Beliks tik palaipsniui pašalinti smulkiąsias, o storesnes iškarpyti taip, kad gautumėm ornamentą, daugiau mažiau panašų į mūsų viziją…

Tai nėra vienintelis augalo „pasodinimo” ant akmens metodas, galimi ir kiti būdai.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.