Inhibitoriai

Lazda visada turi du galus

Ši sena liaudies patarlė apie lazdą labai daug kur gali būti pritaikoma. Visi biocheminiai virsmai gyvojoje gamtoje gali vykti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Yra sintezė, bus ir skilimas. Atsirado žaizda, prasidės ir gijimas. Geriau pagalvojus, galima būtų ir daugiau rast posakių, patarlių, priežodžių nusakančių dvi priešingas procesų kryptis. Negrįžtamų procesų nėra, tik kartais tam, kad pasukt juos atgal, reikia labai daug energijos.

Ne išimtis čia ir hormoninė augalų reguliacija. Kiek anksčiau kalbėjome apie pagrindinius augalų biocheminių procesų (o kartu augimo ir vystymosi) skatintojus,  stimuliatorius – auksinus, citokininus, giberelinus. Jei būtų tik jie, kiltų nemažai problemų. Čia panašiai kaip ir žmonių tarpusavio santykiuose: vieni mus įkvepia, palaiko, suteikia vilčių, siekių, kiti gi – „iškvepia”, stabdo, „nuleidžia ant žemės”. Tokiame vaidmenų pasiskirstyme juk yra prasmės, tiesa? Šiuos principus sėkmingai perprato ir augalai.  Nestabdomas procesas visada anksčiau ar vėliau gali nueiti per toli, bereikalingai sunaudodamas organizmo resursus. Tad prie skatinimo visada yra būtinas „antrasis lazdos galas” – stabdymas, supresija arba inhibicija.

Už tai augaluose iš esmės atsakingos dvi (nors yra ir daugiau) medžiagų grupės, leiskite pristatyti – abscizinė rūgštis ir etilenas. Dirbtinai (kaip, pavyzdžiui, auksinai) šie hormonai nėra plačiai naudojami, juolab bonsų auginime apie juos nieko neteko konkretaus girdėti. Tad nevarginsiu ilgais pasakojimais apie funkcijas, pristatysiu trumpai tai, ką reiktų žinoti, norint nelikt nemaloniai nsutebusiems, ir ko reiktų vengti, kad nesusidurti su šių medžiagų neigiamu poveikiu.

Abscizinė rūgštis. Atrasta beveik prieš pusę amžiaus tyrinėjant vaisių kritimo procesą. Savo grupėje tai – vienintelis junginys, turintis daugiausia inhibitorinių savybių.

Ši medžiaga, susidaranti augaluose dėl įvairių faktorių poveikio (temperatūros sumažėjimo ar padidėjimo, vandens stygiaus) veikia slopinančiai visų procesus skatinančių hormonų (auksinų, citokininų, giberelinų) veiklą, inhibuoja fermentus, skatina lapo žiotelių užsivėrimą. Jos poveikyje vyksta metabolizmo sulėtėjimas, augalas pereina į ramybės būseną.

Daugumoje atvejų būtent abscizinė rūgštis neleidžia dygti užsimezgusioms sėkloms.

Kam to reikia? Elementaru, juk dauguma planetos augalų gali augti kintančio klimato sąlygomis. Jei nebūtų inhibitorių, augalai negalėtų stabdyti vegetacijos ir nesugebėtų ištverti nei sausrų, nei žiemų. Juk daugelio mūsų  krašto augalų sėklų nepriversime sudygti kol jos šviežios, ką tik surinktos. Jos turi bent kelis mėnesius pabūti žemoje temperatūroje, išlaukti žiemą. Šį laukimą ir užtikrina abscizinė rūgštis, kuri nuo žemos temperatūros suskyla ir pavasarį, atšilus orams sėklos sudygsta. Analogiškai ši medžiaga elgiasi ir pačiame suaugusiame augale, užtikrindama jam „saldų” žiemos miegą (ar poilsį sausros metu).

Agrokultūroje ar bonsų auginime jos dirbtinai nepanaudosime. Tereikia žinoti, kad būtent dėl šios medžiagos veikimo mums nepavyksta kartais sudaiginti sėklų. Kad „uždžiovinę” medelį nesitikėtumėm greito augimo vos jį palaisčius, nes net jei augale vandens kiekis atsistatė, turi praeiti šiek tiek laiko, kad suskiltų spėjusi pasigaminti abscizinė rūgštis.

Etilenas – dujinis hormonas. Jį intensyviau išskiria  senstantys augalų lapai ar nokstantys, pūvantys vaisiai. Pats etilenas, didindamas užsimezgusių vaisių membranų pralaidumą, į vaisiaus vidų leidžia patekti daugiau deguonies. Ir vaisiai noksta dar sparčiau, atitinkamai išskirdami dar daugiau etileno. Etilenas augale skatina nemažai funkcijų, dauguma jų susijusios su vegetacijos stabdymu (lapų senėjimu ir kritimu, augimo sulėtėjimu, ūglių storėjimu ir deformacija) bei „generatyvinės programos” skatinimu (žiedų skleidimusi, vaisių nokimu). Tačiau bonsų augintoui iš esmės yra svarbios tik keletas.

Pirmiausia, vegetacijos sulėtėjimas. Nereikia galvoti, kad jei toje pačioje patalpoje nokinsime vaisius ir auginsime medelius, tai jie neaugs ir liks miniatiūriniai. Tikrai ne! Priešingai, jų augimas lėtės, nes jį nuolatos stabdys aplinkoje esantis etilenas. Gal tai viena iš priežasčių, kodėl rekomenduojama išnešti net ir kambarinius medelius į lauką vasaros laikotarpiui. Gaivus oras tikrai nepakenks. O pasirūpinti, kad bent jau kambaryje, kuriame auginate tropinius bonsus, nebūtų nokstančių vaisių nėra jau taip sunku.

Teoriškai galima būtų rizikuoti, jei norima paspartinti jau žiedinius pumpurus suformavusio medelio žydėjimą (pavyzdžiui, parodai) palaikyti jį etileno aplinkoje (šalia nokstančių vaisių). Bet praktiškai neteko girdėti, kad kam nors tikrai pavyko taip gauti teigiamus rezultatus.

Tiesa, augaluose yra ir daugiau slopinimo hormonų, bet mums juk nebūtina susipažinti su visais hormoninės reguliacijos niuansais, svarbu žinoti pagrindinius jos aspektus.

Jogaila Mackevičius