Lazda visada turi du galus
Ši sena liaudies patarlė apie lazdą labai daug kur gali būti pritaikoma. Visi biocheminiai virsmai gyvojoje gamtoje gali vykti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Yra sintezė, bus ir skilimas. Atsirado žaizda, prasidės ir gijimas. Geriau pagalvojus, galima būtų ir daugiau rast posakių, patarlių, priežodžių nusakančių dvi priešingas procesų kryptis. Negrįžtamų procesų nėra, tik kartais tam, kad pasukt juos atgal, reikia labai daug energijos.
Ne išimtis čia ir hormoninė augalų reguliacija. Kiek anksčiau kalbėjome apie pagrindinius augalų biocheminių procesų (o kartu augimo ir vystymosi) skatintojus, stimuliatorius – auksinus, citokininus, giberelinus. Jei būtų tik jie, kiltų nemažai problemų. Čia panašiai kaip ir žmonių tarpusavio santykiuose: vieni mus įkvepia, palaiko, suteikia vilčių, siekių, kiti gi – „iškvepia”, stabdo, „nuleidžia ant žemės”. Tokiame vaidmenų pasiskirstyme juk yra prasmės, tiesa? Šiuos principus sėkmingai perprato ir augalai. Nestabdomas procesas visada anksčiau ar vėliau gali nueiti per toli, bereikalingai sunaudodamas organizmo resursus. Tad prie skatinimo visada yra būtinas „antrasis lazdos galas” – stabdymas, supresija arba inhibicija.
Už tai augaluose iš esmės atsakingos dvi (nors yra ir daugiau) medžiagų grupės, leiskite pristatyti – abscizinė rūgštis ir etilenas. Dirbtinai (kaip, pavyzdžiui, auksinai) šie hormonai nėra plačiai naudojami, juolab bonsų auginime apie juos nieko neteko konkretaus girdėti. Tad nevarginsiu ilgais pasakojimais apie funkcijas, pristatysiu trumpai tai, ką reiktų žinoti, norint nelikt nemaloniai nsutebusiems, ir ko reiktų vengti, kad nesusidurti su šių medžiagų neigiamu poveikiu. Skaityti toliau: Inhibitoriai