Šie metai kelionėmis buvo palankūs. Tikiuosi, ateinantys bus bent jau ne prastesni. Dar nepasibaigus žiemai – Genkas ir Noelanders Trophy, įpusėjus pavasariui – Nacionalinė Lenkijos paroda Ksiaz Walbžyche (ir ne tik paroda, bet ir yamadori pasižvalgymas miesto apylinkėse stūksančiuose kalnuose), pavasariui baigiantis – apsipirkimas Paryžiaus bonsai parduotuvėse, vidurvasarį – Londono parkai ir Ma-ke bonsai studija, įpusėjus rudeniui – BonsaiEuropa paroda Bury, ir štai jau visai ant žiemos slenksčio – Barselona. Ir visai nesvarbu, ar tai asmeninė kelionė, ar tarnybinė komandiruotė – visada, gerai atlikus „namų darbus”, galima rasti laiko ir ką aplankyti turbūt kiekviename mieste. Taip, susiplanuoti kelionę iš anksto tikrai yra svarbu. Tuo įsitikinau būdamas Londone, kai netikėtai pasikeitus pradiniams planams ir pasikliovus paieškos sistema internete, teko gerokai paplušėti, kol suradau naują maršrutą. Vieni susimoka google už reklamą ir rodomi kiekviename paieškos puslapyje, nors ten jie visai ir netinka, kiti naudoja įvairias paieškos sistemos apgaulės priemones, stengdamiesi įsibrukti į kiekvienus jos rezultatus. Kam viso to reikia, nelabai suprantu, nes juk galiausiai interesantai atsirenka pelus nuo grūdų.
Taigi, Barselonos komandiruotei buvo rengiamasi iš anksto, atsižvelgiant į tai, kad iš keturių jos dienų, dvi dienos bus skirtos intensyviems mokymams ir praktiniams užsiėmimas, anglų kalba, po daugiau nei 6 valandas kasdien. O visa kita – laisvas laikas, kurio ne taip jau ir daug, nes kitos dvi dienos yra „kelionės dienos”. Taip pat jau žinojau, kad Barselonos botanikos sodas turi bonsų kolekciją, tačiau ji atidaryta lankytojams tik savaitgaliais. Šį kartą pasisekė, nes komandiruotė baigėsi šeštadienį, o skrydis namo buvo vakarop. Taigi, vienas „lankytinas taškas” žinomas, liko rasti dar kelias bonsai entuziastui įdomias vietas. Šį kartą pagelbėjo socialinis tinklas Facebook, kuriame tarp mėgstamų puslapių yra ir Bonsai Barcelona. Parašiau jiems ir gavau atsakymą iš Jordi Ugenda Rodriguez, kad būtent tą savaitę jis bus parodoje Prancūzijoje, bet kartu gavau ir trejetą draugų nuorodų. Vėl parašiau kiekvienam, atsiliepė du, tad kaipo ir tapo aišku, kur galima apsilankyti laisvu nuo mokymų metu. Tiesa, pasižiūrėjus adresus žemėlapyje pasirodė, kad abu yra skirtinguose nuo viešbučio, kuriame teks apsistoti, pusėse. Bet tai – menka kliūtis.
Pirmas visitas – į Bonsai Sant Boi, taigi, jau pirmąją kelionės dieną, vos tik įsiregistravęs viešbutyje ir palikęs daiktus, vien su fotoparatu greitomis patraukiau link Katalonijos aikštės ir autobusais su keletu persėdimu nusigavau į Barselonos priemiestį Sant Boi. Kelionė užtruko apie valandą, jau ir sutemo, ir po ką tik praėjusių liūdnų įvykių Paryžiuje, nepažįstamame mieste nebuvo labai jauku. Juolab, kad ir nurodytu adresu radau gyvenamąjį namą, kuriame jokios užuominos apie bonsai studiją. Teko paklausinėti praeivių. Pasirodo, kad tuo adresu yra Bonsai Sant Boi studijos šeimininko namai ir bonsai medelių kolekcija, o pati studija yra už keleto namų toje pačioje gatvėje. Priėjęs pamačiau tą vaizdą, kuris pirmoje galerijos nuotraukoje. Mintis be vilties: „Pavėlavau!”. Ką gi, patraukiau atgal link autobusų stotelės. Beeinant pro mane į priešingą pusę praėjo jaunas vyrukas, nešinas dėže su jaunais kadagiais. Šeštas jausmas iškart pakuždėjo, kad reikia grįžti atgal. Ir neapgavo. Po dešimties minučių prie studijos ėmė rinktis mokiniai, netrukus pasirodė ir jos šeimininkas Gabriel Romero Aguadé. Taigi, būčiau pasukęs kita gatvele ir būčiau viską praleidęs, o dabar pasitaikė proga sudalyvauti ir užsiėmime. Laikas tikrai neprailgo gurkšnojant arbatą ir šnekučiuojantis apie bonsus Ispanijoje, rengiamas parodas, bonsai klubus ir asociacijas, apie pačius medžius, šalyje mėgstamus stilius, bonsų auginimo problemas.
Studija Bonsai Sant Boi įkurta 2003 metais. Čia ne tik vyksta mokymai, bet ir galima įsigyti įvairių bonsai reikmenų, pačių medžių ruošinių. Vienu metu dažniausiai studiją lanko apie penkiolika susidomėjusiųjų bonsai kultūra. Mano apsilankymo metu jaunus savo medelius formavo trejetas mokinių.
Pats Gabriel Romero Aguadé bonsai menu domisi jau keletą dešimtmečių ir po užsiėmimo pakvietė pasižvalgyti po jo asmeninę kolekciją, kurią taip pat galėsite pamatyti galerijoje. Nors ir tamsus paros metas, tačiau naktinė fotosesija, manau, nė kiek nesumenkino pačių medžių nuotraukų. Kai kuriose priešingai – žymiai ryškiau matosi paskiros detalės. Kolekcijoje daugiausia Ispanijoje surinkti medžiai, kai kurie parsivežti kaip yamadori iš Maljorkos. Visi medžiai išdėstyti ketvirtajame gyvenamojo namo aukšte, ant stogo. Atvira, nuo vėjų neapsaugota vieta, karšta vidurdienio saulė ir nuo jūros pučiantis vėjas – visa tai netrukdo medžiams jaustis gerai. Akivaizdu – gera priežiūra ir rūpestis visada kompensuoja jei ne visus neigiamus faktorius, tai bent jau didžiąją jų dalį. O rūpintis medžiais reikia nemažai. Ką ir besakyt – vien laistomi jie tris kartus per dieną.
Į klausimą, kokius medžius dažniausiai mėgsta auginti Ispanijoje, kaip taisyklė gaudavau atsakymą – paprastoji pušis. Po to – alyvmedžiai, granatmedžiai, pistacijos. Nors nemažai teko pamatyti ir plaštakinių klevų, kadagių. Kadangi pušys mums – įprastas augalas, fotografuodamas stengiausi daugiau sutelkt dėmesį būtent į mums taip pat gerai žinomus alyvmedžius bei granatmedžius.
Į viešbutį parsiradau jau prieš pat vidurnaktį. Ir nepažįstamas miestas atrodė jaukesnis, nes mintyse buvo po vizito pasilikę įspūdžiai, ir naktiniai nuostabios medžių kolekcijos ant stogo vaizdai.
Kitą dieną numatytas paprastas pasivaikščiojimas miesto gatvėmis. Atrodytų nieko, susijusio su bonsais. Bet čia ir vėl netikėtumas – vienoje iš Barselonos gatvelių pamačiau kažką simboliškai primenantį bonsai medį. Tai buvo iš metalinių plokštelių ir strypų padaryta skulptūra prie Villa del Arte galerijos. Nedidelis, bet malonus sutapimas. O pačioje galerijoje – dar vienas įdomus Jean-Francius Rauzier darbas „Alhambra” su bonsai motyvais.
Paskutinioji kelionės dieną – šeštadienis. Jokių abejonių – Barselonos botanikos sodas. Kai prieš dvejus metus pirmą kartą lankiausi Barselonoje, teko aplankyti patį sodą, bet tai buvo ne savaitgalis, tad bonsai liko „anapus tvoros”. Šį kartą pasisekė, tad šio sodo kolekcijos pristatymą galite pamatyti čia.
Bet dar prieš apsilankymą botanikos sode, nelaukęs jokių pusryčių viešbutyje, sėdau Katalonijos aikštėje į traukinį ir po valandos kelio atsidūriau Cabrils – nedideliame kaimelyje prie Barselonos. Kelionės tikslas buvo kita bonsai studija – Bonsai Haiku. Vilasar de Mar geležinkelio stotyje mane pasitiko pats studijos studijos šeimininkas Sebastián Fernández Muñoz. Keletas minučių automobiliu ir mes jau Bonsai Haiku kieme.
Sebastián Fernández Muñoz bonsais domisi daugiau nei tris dešimtmečius, jo kolekcijoje nėra nė vieno atvežtinio medžio – visi jie arba surasti Ispanijoje, arba išauginti iš parsivežtų sėklų. Tai žinant įspūdis besižvalgant po ne vieną šimtą medžių skaičiuojančią kolekciją tik sustiprėja, o jos savininkas svečiui turi ką papasakoti apie kiekvieną egzempliorių. „Šį medį išauginau iš sėklų, jam apie trisdešimt ir jis vyresnis nei mano sūnus” – pasakoja Sebastián. „Nemažai medžių išauginau iš auginių, bet augalai, nuo kurių šie auginiai paimti, taip pat mano užauginti iš sėklų”. O aš to pasakojimo metu žiūriu ir negaliu patikėti – didžiausi, storiausiais kamienais klevai, kadagiai, pušys…
Žvalgantis po bonsų kolekciją ir klausantis jos šeimininko pasakojimų laikas bėga labai greitai, įspūdžiai vos spėja rikiuotis atmintyje. Į studiją pradėjo rinktis mokiniai, o man teko skubėti atgal į viešbutį. Taigi, baigdamas Barselonos įspūdžius noriu nuoširdžiai padėkoti Bonsai Sant Boi ir Bonsai Haiku studijų šeimininkams Gabriel Romero Aguadé ir Sebastián Fernández Muñoz už nuostabų šiltą priėmimą, įdomų pasakojimą ir daugybę neišdildomų įspūdžių.
Jogaila Mackevičius
Sorry, the comment form is closed at this time.