Lap 102010
 

Stimbriai, aralijos (Polyscias) paplitę Afrikoje, Ramiojo vandenyno salose. Natūraliai užauga iki 10 m. aukščio medžiai.

Gerai auga kambariuose kaip lapinis augalas, formuojantis storą stiebą (kaudeksą). Nors nelinkęs pasiduoti įprastiniam formavimui vielomis, nuolatos sistemingai karpomas tinka bonsams.

Dažniausiai kambariuose auginamos dviejų rūšių veislės Polyscias scutellaria ‘Fabien’, P. balfouriana ‘Fabien’. 

Auginimo rekomendacijos: Tinka saulėta ar dalinai užpavėsinta vieta, saikingas laistymas, šilta patalpa. Vanduo, skirtas laistymui, turi būti ne žemesnės nei aplinka temperatūros. Geriausiai stimbriai auga, kai temperatūra visus metus būna +21 – +26°C, ji niekada neturėtų nukristi žemiau +16°C. Šie augalai auga be jokio ramybės periodo, nepalankiomis sąlygomis –  tiek trūkstant drėgmės, tiek šviesos, tiek esant drėgmės pertekliui – ima džiūti atskiros šakos kol galiausiai visas augalas žūva.

Augalo įsigijimas, formavimas. Kadangi stimbriai kaip „kambariniai” bonsai vertintini dėl jų storo gumbuoto stiebo, įsigyjant augalą būtent į tai verta atkreipti dėmesį.

Kuo jis storesnis prie pamato, tuo geriau.

Dažniausiai prekyboje parduodamų stimbrių antžeminė dalis būna per aukšta, todėl formuojant bonsą, jį sumažinama keliais etapais. Pirmiausia vertėtų sutvarkyti šaknis ir persodinti į žemesnį indą.

Šių augalų šaknys smulkios, šaknynas tankus, nedidelis. Jokių ypatingų įrankių šaknims tvarkyt nereikia, jos paprasčiausiai lengvai atsiskiria iki reikiamo dydžio plėšiant ranka.

Atkasus stiebo apačią, galima rasti ir sustorėjimą stiebo apačioje. Atgal jo slėpti substrate neapsimoka – vertėtų stiebą iškelti virš substrato maksimaliai.

Substartas: durpės – kompostinė žemė – smėlis (1:2:0,5). Dėl kuokštinių šaknų smulkumo stimbrius neverta sodinti į grūdėtą substratą.

Pirmam formavimo etape vazonas gali būti ir paprastas žemas plastikinis indas.. Pasodinus (kadangi sodinama buvo sekliau maždaug per 4 cm) paviršiuje likusios šaknelės nukarpomis aštriomis žirklėmis, o žaizdos apibarstomos trinta medžio anglimi.

Kadangi dar nėra išlaikyta pusiausvyra tarp antžeminės dalies ir šaknyno, žemė aplink kamieną ir vazono pakrasčiuose apspaudžiama.

Stimbrių kamienus vertėtų išlaikyti švarius. Persodinus, nuvalyti žemių likučius. Nenaudotinas ir joks riebus tepalas žaizdom – jis įsigeria į žievę, patamsėja ir yra faktiškai nebeišvalomas, atrodo neestetiškai.

Silpna srovele saikingai palaistoma kambario temperatūros vandeniu, stengiantis nesušlapint kamieno ir neišplaut žemės paviršiaus

Taip atrodo augalas po pirmo žingsnio formuojant jį iš paprasto dekoratyvinio lapinio kambarinio medelio į kažką panašaus į bonsą. Akivaizdus disbalansas tarp antžeminės dalies ir šaknų – bet jį reiks koreguoti kai augalas prigis ir įsitvirtins žemėje – taip po savaitės kitos. O į tradicinį bonsų vazoną jis bus persodintas dar po kokių metų, kai šiame plastikiniame gerokai pasikeis šaknyno forma.

Taip baigdami pirmąjį etapą, palikime augalą įsitvirtinti menesiui-kitam. Iš jau esančių lapų jis perskirstys susintetintas medžiagas, prisiaugins naujų šaknų.

Tada formavimą pratęsime. Patrumpinsime per ilgas vertikaliai augančias šakas iki pat storo kamieno ir lauksime atžalų, kurias jau galėsime formuoti arba genėdami, arba vieluodami.

Vieluojant atmintina, kad stimbrių žievė yra labai jautri suspaudimui. Todėl vielas tvirtinti ir vynioti apie šakas reiktų kiek įmanoma atsargiau. Geriausia juos formuoti tiesiog intensyviau genint. Gana stambūs stimbrių lapai greitai paslepia visus „negražumus”, ir nesunkiai gaunamas storakamienis stimbris hokidachi stiliumi. Net jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių ir nudžiūtų visa eilė šakų, jos nesunkiai ataugs iš storo, maisto medžiagų prikaupusio stiebo.

Jogaila Mackevičius

Sorry, the comment form is closed at this time.