Bonsai jau paskelbė rudenį Alytuje

Keistas sutapimas – ieškomas ramybės kampelis Alytuje įsikūręs Ramybės gatvėse, visai šalia Nemuno. Geresnės vietos nė būti negali. Japoniškame Kęstučio Ptakausko smilkalais dvelkiančiame sode „Ryto rasa“ vaizdas ir garsas užburia: įvairiaspalvės žuvys, čiurlenantis vanduo, žalia pieva, preciziškai prižiūrimi medžiai. Ruduo užklupo ne tik ne tik didelius ir galingus girių medžius, bet ir mažuosius K.Ptakausko auginamus medelius – bonsus, augančius tiesiog vazonuose.

Neseniai jis grįžo iš Pilzene, Čekijoje, vykusios parodos. Joje K.Ptakausko rodytas klevas, paraudusiais lapeliais, skelbė, kad jau ir bonsams ateina ruduo. Kitiems parodoje pristatytiems medeliams ruduo dar nebuvo nė prasidėjęs. Štai ką reiškia šiauresnis ir kiek šaltesnis klimatas.Klausantis japoniško sodo šeimininko atrodo, kad kiekvienas medelis jam tarsi vaikas – kiekvienas sulaukia jo dėmesio ir nuolatinės priežiūrios. Tų „vaikų“ jis turi 150.

Apie tai, kas atima bonsų pradininko Lietuvoje laiką, tačiau ir suteikia jam didžiulį malonumą, kalbamės su K.Ptakausku.

– Kaip jūs susidomėjote tokiu egzotišku menu?

– Nusipirkau medelį, o tas medelis, mano nuostabai, išgyveno. Kilo klausimas, kodėl jis dar gyvas. Pradėjau toliau ieškoti medžių miške, rinkti, formuoti juos kaip pats sumanydavau, nes tada nebuvo jokios literatūros šiuo klausimu. Taip po truputį, po truputį mano primityvi kolekcija augo.

Išvykęs į bonsų parodas užsienyje gavau pakvietimų pats dalyvauti parodose. Taigi jau nuo 2005 m. dalyvauju tarptautinėse parodose ir kiekvienąkart man pavyksta paruošti medelį prizininką.

Pradėjus dalyvauti parodose, ši veikla mane dar labiau sudomino. Mokydavausi ir parodose vykstančiose dirbtuvėse. Taip mano kvalifikacija vis kilo.

2008 m. mane patvirtino pasaulio bonsų instruktoriumi, buvau priimtas į pasaulinę bonsų organizaciją, praėjusiais metais Lietuvai padėjau tapti devyniolikta Europos valstybe, priklausančia Europos bonsų asociacijai.

– Bonsams skyrėte didelę gyvenimo dalį. Kuo šis pomėgis ypatingas?

– Tai yra labai įdomus užsiėmimas, tačiau reikalauja nuolat prie jo dirbti. Kiekvienas medis turi savo istoriją: kaip tu jo ieškojai miškuose, kalnuose, laukuose, kaip tu išsikasei, kaip tu parsinešei, koks buvo jo kelias iki tol, kol jis galėjo būti pristatomas parodose. Tai skatina dirbti ir niekada nesustoti – vis ieškoti naujų formų, naujų medžių.

– Medelių būsimiems bonsams ieškote Lietuvoje ar ir užsienyje?

– Kai važiuoju į parodas kalningose vietovėse, tai kartais ir ten bandau rasti medžiagos būsimiems bonsams, tačiau dažniausiai jų vis tik ieškau Lietuvos miškuose, pelkėse.

Tinkamų bonsams kurti medelių Lietuvoje rasti sudėtinga – mes neturime kalnų, mes neturime gražios medžiagos, iš kurios būtų galima suformuoti medelį, o pirkti ją yra palyginti brangu.

– Kaip apibūdintumėte kokybišką medžiagą būsimam bonsui?

– Medelis turi būti pakankamai senas, kamienas, jei įmanoma, turi būti kaip galima „dramatiškesnis“ – sulaužytas, sulankstytas. Iš tokios medžiagos gali padaryti gerą bonso medelį. Kalnuose įstrigusiai kokiai sėklai sudėtina augti – akmenys rieda, sniegas vis žaloja, kraipo, o čia tokių „dramatiškų“ kamienų sudėtinga rasti, dauguma medžių yra tiesūs.

– Nuo ko priklauso miniatiūrinio medžio vertė?

– Tai pirmiausia priklauso nuo paties medžio – kuo jis įdomesnis, tuo vertingesnis. Žinoma, jis turi atitikti tam tikrus reikalavimus – kad būtų estetiškai gražus, kad būtų kuo natūraliau suformuotas.

Vis dėlto didžiąją kainos dalį nulemia niabari, t.y. iš žemės į paviršių išeinančios šaknys. Dėl gražaus niabari medžiagos kaina gali skirtis 10 kartų, o gal ir daugiau. Gera, graži medžiaga, turinti perspektyvų laimėti ir parodose, pakankamai brangi. Teko matyti ir 25 tūkst. eurų kainuojančią medžiagą, iš kurios dar tik bus suformuotas medelis.

– Kodėl bonsų auginimas atrodo kaip neįveikiamas uždavinys?

– Bonsus auginti, kaip daug kas mano, nėra sudėtinga, tik jie reikalauja nuolatinės priežiūros. Tai yra gyvas daiktas: reikia jį ir palaistyti, gal ir pakarpyti ar performuoti vielas. Tarkime, vasarą, kai karšta, jei medelis kieme, per dieną jį reikia laistyti apie tris kartus. Tikriausiai ne visi nori užsikrauti tokią atsakomybę, juk norisi atostogauti be jokių rūpesčių. Tu žinai, kad jei savo bonso nepalaistysi, jis gali numirti per vieną dieną – saulė jį iškepins.

Taigi bonsais užsiimti norintis žmogus turi būti labai tam atsidavęs. Pati medelių priežiūra nėra sudėtinga, nes jei taip būtų, tiek daug bonsų neturėčiau.

– Kiek medžių yra jūsų kolekcijoje?

– Parodinių nėra daug – apie 20 medžių, o iš viso maždaug apie 150. Kiti medžiai dar laukia savo eilės, nes jei dabar pradėjai pirminį, tarkime, pušies, formavimą, tai į parodą ji keliaus tik po kokių 10 metų, todėl medelius reikia vis kiekvienais metais ruošti.

Kitas dalykas – į parodą negali visada vežti to paties medžio, nes jei tą patį medelį atveši, kiti matys, kad tu nedirbi, ir gali negauti pakvietimo į kitą parodą. Visą laiką turi rodyti, kad tu dirbti, darai kažką naujo, nes su tuo pačiu medžiu antrą kartą nebesudominsi.

– Ar miniatiūrinių medžių auginimo menas Lietuvoje populiarėja?

– Palyginti, kaip šis pomėgis populiarėja užsienyje, tai Lietuvoje, galima sakyti, viskas dar stovi vietoje. Aš tikėjausi, kad lietuviai greičiau tuo susidomės, juk mūsų tauta tokia darbšti, bet viskas vyksta labai labai lėtai. Aišku, bonsų augintoju nelaikau tokio žmogaus, kuris tik nusiperka medelį.

Iš manęs šio meno mokosi tik penki–šeši nuolatiniai mokiniai. Jie tarptautinėse parodose dar nedalyvauja, nes dar neturi tokių medžių, su kuriais galėtų dalyvauti.

Po parodų pastebiu padidėjusį susidomėjimą. Pavyzdžiui, į neseniai vykusius mano vestus kursus susirinko net 14 žmonių, bet abejoju, ar ilgam. Žmonės pamato medžius, užsigeidžia patys tokių turėti ir nuoširdžiai tiki, kad užsiims ir domėsis, bet tada pamato pušis, kadagius ir užsimano pradėti nuo tokių medžių nesuvokdami, kad rezultatą pamatys dar negreitai. Pušį paruošti parodai reikia mažiausiai 10, o kadagiui – 8 metų. Lapuotį galima greičiau paruošti – per 3–5 metus.

Džiaugiuosi tuo, kad pats bonsus pradėjau kurti nuo lapuočių ir rezultatų sulaukiau daug greičiau. Tik daug vėliau perėjau prie spygliuočių.

– Gal lietuviai neturi tiek kantrybės?

– Tos kantrybės niekas neturi. Net ir Japonijoje baiminamasi, kad jaunoji karta tik kompiuteriais besidomi. Europoje, ypač posovietinėse šalyse – ir Lenkijoje, ir Čekijoje bonsų auginimo menas sparčiai populiarėja, vis naujų talentų atsiranda.

– Kodėl Lietuvoje situacija kitokia nei minėtoje Lenkijoje ar Čekijoje. Kodėl mūsų šalyje nėra daug tokių entuziastų, kaip jūs?

– Pirmiausia, tai nėra pigus užsiėmimas – kainuoja ir įrankiai, ir medžiagos, net ir pats medis, iš kurio bus kuriamas bonsas, gali kainuoti. Be to, parduotuvėse nėra reikalingų prekių. Aš pats gruntus, įrankius vežuosi iš Japonijos ir Korėjos.

Kita vertus, suprantu ir tai, kad net jei Lietuvoje ir būtų parduotuvių, kur galėtum viso to nusipirkti, tikriausiai nebūtų kam parduoti.

Dar viena problema, kad daugiabučiame bonsų nepalaikysi, reikia vietos. Gali turėti kokius keturis medelius, bet taip netobulėsi. O tie, kurie turi nuosavus namus, tam laiko neturi – kitais dalykais užsiėmę.

– Kas yra taip įmantriai skambantys popbonsai?

– Kaip ir popmuzika, taip ir popbonsai – kai gamtoje randi bet kokį medelį, jį išsikasi, pasodini į vazoną, nors medis dar neturi jokios formos, ir su juo jau dalyvauji parodoje. Kai kurie žmonės mano, kad tai jau galima vadinti bonsu.

Tačiau ne kiekvienas medis, pasodintas į konteinerį, turi garbės gauti bonso vardą. Jis turi atitikti tam tikrą stilių, reikalavimus, kad būtų ir gražus estetiškai. Neparuoštą medį matančiam žmogui gali susidaryti bloga nuomonė apskritai apie bonsus. Medis į parodą turi būti atvežtas jau išbaigtas, kad žmogus matytų jo estetinį grožį ir natūralumą.

Bonsų parodose net ir salės, kuriose jie demonstruojami, turi būti išpuoštos, kad taip medžio grožis būtų išaukštintas. Taip kartu parodoma ir pagarba žmogui, kuris tam medžiui atidavė daugelį metų, visą tą laiką juo rūpinosi, prižiūrėjo, formavo.

– Neparuoštiems medžiams atdaros durys dalyvauti parodose? Kaip vyksta pačios parodos?

– Jeigu kartą atvažiuosi su tokiu neišbaigtu medžiu, vėliau negausi pakvietimo dalyvauti kitose parodose, nes taip gali ir sugadinti visą parodos ekspoziciją. Dabar daugelis rimtų parodų organizatorių bonsus parodoms suranda dviem būdais: bonsų augintojas atsiunčia nuotrauką ir jo medis įvertinamas kaip galintis ar negalintis dalyvauti jų parodoje. Kitas variantas – parodų organizatoriai patys važinėja po parodas ir atsirinkinėja geriausius medžius, kurie bus eksponuojami pas juos.

Į parodą galima atsivežti daugiausia penkis medžius, o į kai kurias – tik vieną ar du. Priklauso nuo to, kokia paroda ir kokių turi medžių. Į Čekijoje vykusią parodą dabar vežiau tik du medžius. Į netrukus vyksiantį Vokietijos kongresą vešiuosi keturis medžius, toks limitas kiekvienai šaliai.

Įsivaizduokite, kai šalyje yra apie tūkstantis bonsų augintojų, kokia didžiulė konkurencija tarp norinčių patekti į parodą, kurioje tik keturi medeliai kiekvienai šaliai skirti. Iš vienos pusės, man net gerai, kad aš Lietuvoje vienas auginu bonsus – parodoje galiu parodyti net keturis savo medžius. Tai turi savų privalumų – nelieki nepastebėtas, gauni pakvietimų į kitas parodas.

Mane, kaip bonsų instruktorių, kviečia publikai parodyti savo bonsų formavimo techniką. Labai svarbu gauti kvietimą į demonstraciją. Jei aš gaunu tokį, tai viską metu ir važiuoju. Demonstracija – viena iš pagrindinių bonsų parodos dalių. Tau, kaip meistrui, apmoka ir viešbutį, ir pragyvenimą, ir dar sumoka už demonstraciją. Konkurencija Europoje, ypač tokiose šalyse, kaip Italija, Vokietija, Prancūzija, kurios turi tūkstančiais bonsų meistrų, kur to tradicijos siekia 250 metų, milžiniška.

– Kokių emocijų jums sukelia darbas su medeliais?

– Grįžęs iš parodų į sodą prie medžių jaučiu tokį energijos antplūdį, kad net sunku apsakyti. Daugelis mano amžiaus sulaukusių žmonių jaučiasi pasenę, jiems viskas sunku, o aš visą laiką dirbu. Ir energijos, ir optimizmo – visko gaunu iš šito sodo. Nors medžių turiu be galo daug, bet stebiu kiekvieną – kaip jis auga, keičiasi. Niekas neduoda tiek teigiamų emocijų, kaip medžiai. Žmonės dažnai būna pikti, pavydūs, suirzę, kartais pabendravęs su jais jautiesi išsunktas. O medis visą laiką dėkoja tau ir sveikinasi su tavimi.

Aš manau, kad tai yra vienas iš maloniausių užsiėmimų, nes tu dirbi su gyvu daiktu. Turi jausti labai didelę atsakomybę. Tu medeliui, galima sakyti, suteiki antrą gyvenimą, nes visi tokie kreivi šleivi medžiai praktiškai gamtoje nereikalingi, jei valytų mišką, juos tiesiog iškirstų.

Žmogus, auginantis bonsą, juo rūpinasi kaip kūdikiu. Jam reikalinga nuolatinė priežiūra: jis pats neatsigers, pats neapsikirps. Kai aš išvažiuoju į parodą penkioms dienoms ar ilgiau, žmona lieka su vaikais prižiūrėti sodo, tai pasakoja man: „Aš ateinu į sodą, o tie medžiai lyg ir nuliūdę sako: „Kur Kęstutis?“ O kai tu grįžti, medžiai medžiai tiesiog švyti, džiaugiasi.“ Ji net pastebi, pajaučia tą visą medžių skleidžiamą energiją. Ir vaikai, kai auga tokioje aplinkoje, suvokia pagarbą pačiai gamtai, vystosi grožio suvokimas.

Visi tie žmonės, kurie augina bonsus, yra labai geri, nes jie daug dirba, darbas visada priverčia įvertinti kito žmogaus darbą. Jie geri, ramūs, pasiryžę padėti. Jei ne bonsai, gal pats būčiau užsisėdėjęs, o dabar jau apkeliavau beveik visą pasaulį. Vien tik 2010 metais 10 pasaulio šalių aplankiau. Mane dabar daug kas kviečia tai ten, tai ten vesti paskaitas, demonstracijas. Dabar gavau pakvietimą į Korėją. Veiklos yra tiek, kad net nespėju miegoti.

– Jūsų pomėgis tapo jūsų darbu – kuriate ir įrengiate japoniškus sodus?

– Galima sakyti ir taip, tačiau bonsų menas man labiau yra kaip hobis. Neseniai grįžau iš Anglijos, ten kūriau sodą. Dabar turiu nemažai darbo, man jis labai patinka, nes teikia nemažai malonumo. Smagu kurti grožį. Kadangi kartu esu ir bonsų meistras, ir kraštovaizdžio specialistas, galiu vienu metu atlikti daug darbų, o tai didelis privalumas. Kai tu žinai bonsų formavimo techniką, gali valdyti visą sodą.

– Kokio dydžio jūsų kuriami japoniški sodai?

– Didžiausią sodą kuriu Kaune – maždaug 60 arų, o mažiausias – 15 kvadratinių metrų. Japoniškas sodas yra geras tuo, kad tu jį gali sukurti ir kvadratiniame metre. Kitokius sodus mažoje erdvėje sukurti labai sudėtinga. Man malonu dirbti net ir tokioje mažoje erdvėje, gera, kai gali pajausti ir padaryti tokį sodą, kad žmogui ten būtų be galo gražu.

– Kas paskatino susikurti savo japonišką sodą „Ryto rasa“?

– Rytų kultūra man patiko ir anksčiau, daug dirbau su bonsais ir atsitiktinai Palangoje pamačiau japoniško sodo nuotrauką – nuo tada ir kilo spontaniškas sumanymas, kad privalau sukurti tokį sodą savo namuose. Tada čia buvo daržai, šiltnamis, obelys, vištos… Po truputį pradėjau kurti tą sodą, o jis vis gražėjo, gerėjo, keitėsi. Buvo smagu, kad šį sodą pirmiausia – net nežinau, kaip – atrado užsieniečiai. Tai parodė, kad aš einu teisinga linkme, kad tas sodas tikrai yra pastebimas. Pradėjau vis labiau domėtis japoniškais sodais, to mokytis.

– Jūsų rengiamuose festivaliuose pristatomas ne tik bonsai, bet ir kiti Japonijos menai. Kuo susidomėjote pirmiau: Tolimaisiais Rytais ar bonsais?

– Tiesą sakant, kai susidomėjau bonsais, pradėjau ir Rytais domėtis. Japonų kultūra yra labai įdomi, išpuoselėta iki begalybės – ne tik bonsai, bet ir suseiki (akmenų menas – red.past.), arbatos gėrimas, kimono, kaligrafija. Atrodytų, arbatos gėrimas – paprasčiausias procesas, bet kiek jie jam skiria dėmesio, kiek pagarbos parodo medžiams, sodams. Japonų sodai – vieni gražiausių pasaulyje. Buvau Japonijoje, lankiausi soduose, net žodžių trūksta. Kaip žmonės tokiais senais laikais galėjo sukurti tokius dalykus? Visiškas natūralumas, gamtos pajutimas.

Įsitikinau, kad bonsų menas sukelia labai gerų emocijų. Man buvo be galo sunku po Afganistano karo, bet aš per medį atgavau ramybę, suvokiau, kad daugeliui žmonių gali būti įdomūs Japonijos menai. Tada pradėjau rengti parodas. Daugelis žmonių gal neatranda savęs lietuviškuose menuose. Tai buvo postūmis, kad tose parodose jie atrastų save, pradėtų domėtis. Norėjau, kad parodose dalyvaujantys meistrai parodytų, kaip tas menas sukuriamas.

Jau tada žinojau, kad Lietuvoje niekada nebus taip, kad žmonės labai susidomės bonsais ir suseiki, todėl kilo gimė parodyti visą japonų kultūrą, menus. Jau 2007 m. mano paroda peraugo į pirmąjį Japonijos menų festivalį, jame buvo pristatyta apie 15 skirtingų menų.

Šie menai Lietuvoje pritraukia vis daugiau gerbėjų. Džiaugiuosi tuo, kad žmonės domisi, kad atranda save. Tai yra teigiami poslinkiai. Labai svarbu, kad žmonės pažintų kitas kultūras. Tik 2009 m., kai man buvo 52 metai, aš išvažiavau į Japoniją, kurioje, aš galvojau, niekada nepabūsiu. Daugelis žmonių neturi galimybių išvykti net į Europą, nes nėra tam pinigų. Kaip jie pamatys, kaip jie susipažins? Todėl tie renginiai tokie svarbūs.

– Jus galima pavadinti nenuilstančia darbščiąja bitute: bonsai, japoniški sodai ir net planuojamas japoniško stiliaus parkas Vilniuje. Kaip išsirutuliojo pastaroji idėja?

– Mintis įrengti japonišką parką pirmiausia kilo Alytuje: man norėjosi, kad šis miestas keistųsi, kad čia būtų įdomu gyventi, nes šis pramoninis miestas buvo pilkas, o juk kiekvienam miestui svarbus kultūrinis gyvenimas. Žinojau, kad Japonijos vyriausybė gali padovanoti tokį parką, kaip tai jau buvo padariusi daugeliui pasaulio šalių.

Suradau kompaniją, kuri visame pasaulyje kuria tuos sodus ir su jais pradėjome derybas. Kelias buvo be galo sudėtingas. Sodas turėjo būti įkurtas 2010 m., tačiau 2007 m. pasikeitus valdžiai, šio sodo idėja dingo. Man nebekilo rankos vėl eiti tą patį kelią, vėl įrodinėti, kodėl reikalingas „tas azijietiškas sodas“. Mačiau, kad viskas dingo, tad pasitraukiau iš Alytaus, nes nenorėjau dirbti su žmonėmis, kuriems tai neįdomu.

Tačiau vėliau pavyko susitarti, kad toks parkas būtų įkurtas sostinėje. Vėl pradėjau derybas su japonų specialistais, kad jie sutiktų antrą kartą grįžti į Lietuvą. Dabar jie viską griežčiau vertina, nes patys įdėjo labai daug pastangų, kad tas sodas būtų atidarytas, projektai jau buvo paruošti, finansavimas buvo iš dalies rastas. Tik reikėjo mūsų politikų geranoriškumo, ir tas sodas būtų atsiradęs.

– Kaip įsivaizduojate planuojamą japonišką parką?

– Kiekviename parke, nesvarbu, koks jis bebūtų, žmonės lankosi, nes jiems ten įdomu, tai yra vienas iš laisvalaikio praleidimo būdų. Daugybėje pasaulio šalių, išskyrus Baltijos šalis, yra tokių sodų. Pavyzdžiui, Anglija net turi savo japoniškų sodų tradiciją, ten yra apie 25 sodai. Tai reiškia, kad tie sodai yra įdomūs, kad jie yra lankomi. Toks parkas pritrauktų ir daug turistų.

Mano sodą nori aplankyti tiek daug žmonių, kad jeigu aš visus įleisčiau, čia durys niekada neužsidarytų. Manau, kad žmonėms būtų įdomu pamatyti naujo stiliaus parką.

Pastebiu, kad ir pasaulyje, ir Lietuvoje daugėja žmonių, norinčių įsirengti japonišką sodą, nes jie pamatė, kaip tai yra gražu, kokia harmonija.

Alytuje svečiams nėra ką parodyti, todėl dažnai girdžiu: „Kęstuti, būk geras, priimk“ Visi veda pas mane. Tai reiškia, kad žmonės suvokia ir supranta, jog tai yra gražu, įdomu pasižiūrėti.

Dabar dar nežinau, koks sodas bus Vilniuje, kol kas dėl visko dar tik tariamasi, tačiau Alytuje buvo idėja atskleisti visų tipų japoniškus sodus. Kiek mums sakė, tokio projekto pasaulyje nėra. Tų sodų yra daug: arbatos sodas, akmenų sodas, laisvo stiliaus sodas ir pan. Taigi tai būtų buvę sujungta į viena, tačiau atskiros dalys viena kitai netrukdytų ir jos galėtų atspindėti įvairių tipų sodus.

– Vis tik žvelgiant į lietuviškus parkus kyla pagrįsta abejonė, ar mokėsime tokiame parke elgtis. Kokia jūsų nuomonė?

– Manau, kad parkas būtų aptvertas ir saugomas. Už įėjimą tikriausiai būtų renkamas simbolinis mokestis parko priežiūrai. Toks parkas ir turėtų skatinti žmones elgtis kaip pridera, nes įėjęs į gražią aplinką tu nepulsi kažko laužyti ir šiukšlinti.

Monika Balckutė

Kęstučio Ptakausko asmeninio archyvo nuotraukos

Šaltinis – lrytas.lt (Gamta, 2011-10-08)