Kėniai

Vos tik pradėjus domėtis bonsai kultūra tampa aišku, kad ne visos medžių rūšys tam vienodai tinka. Vieni medžiai nuo seno auginami ir vertinami kaip bonsai, kiti kažkodėl būna pamirštami. Kodėl? Kartais užmirštieji savo estetinėmis savybėmis gali nustebinti dar labiau.

Pasirodo, ne vien estetika lemia bonsai meistrų pasirinkimą. Be jos dar yra daugybė rūšies savybių, lemiančių sėkmingą jų auginimą kultūroje – regeneracija, augimo sparta. Vienas iš tokių nepopuliarių medžių yra kėnis. Žvilgtelkim į jį iš arčiau.

Kėnis (Abies) – kiek daugiau nei ketvertą dešimčių rūšių jungianti visžalių gaubtasėklių augalų gentis, paplitusi visame Šiaurės pusrutulyje. Šiai genčiai priklausantys augalai labai panašūs į egles: turi ne ilgus spygliukus, menturinį (netaisyklingą) šakojimąsi. Šis panašumas yra ne tik morfologinis – bonsai kultūroje kėnių ir eglių formavimo principai yra tokie patys.

Natūraliai augančių kėnių laja dažniausiai siaura, kūgiška arba koloniška, žievė dažniausiai lygi, ne stora. Žievėje gausu pūslelių, kuriose kaupiasi kvapnūs sakai. Mediena minkšta, lengva, nesakinga, lengvai apdirbama. Spygliai trumpi, minkšti, gyvena apie 8-10 metų (ir ilgiau). Kėniai – vienanamiai augalai, gausiai derantys kas keletą metų. Kankorėžiuose sėklos subręsta greitai, o joms subrendus, kankorėžis subyra ir pats, taip leisdamas sėkloms pasklisti ir pasisėti.

Kaukazinis kėnis Rygos botanikos sode

Nė vienos šiai genčiai priklausančios rūšies arealas nepasiekia Lietuvos teritorijos, tačiau esam introdukavę net apie 20 jų rūšių. Kėniai sėkmingai auginami kaip dekoratyviniai augalai įvairiuose želdynuose, parkuose, daug jų auginama kalėdinių plantacijose. Šių medžių panaudojimas gana platus: medienos dirbiniams, popieriui, celiuliozei, parfumerijos pramonėje. Dėl savo baktericidinių savybių kėniai naudojami medicinos pramonėje, eterinių aliejų gamyboje.

Iš Eurazijoje natūraliai augančių rūšių mūsų klimato sąlygomis nesunkiai prisitaiko augti Europinis kėnis (Abies alba, 5-8 šalčio zona), kaukazinis kėnis (A. nordmanniana, 4-6 zona), sibirinis kėnis (A. sibirica, atsparus -50ºC ir didesniems šalčiams), Vičo kėnis (A. veitchii, 3-6 zona), kiek lepesnis korėjinis kėnis (A. koreana, 5-6 zona). Iš Šiaurės Amerikos žemyno neblogai prisitaikė mūsų klimato sąlygose pilkasis kėnis (A. concolor, 3-7 zona), balzaminis kėnis (A. balsamea, 3-6 zona), tačiau neblogai auga ir kiek lepesnis arizoninis kėnis (A. arizonica) bei kitos šiame žemyne natūraliai paplitusios rūšys.

Keletas skirtingų kėnių rūšių šakučių pavyzdžių:

Estetiniu požiūriu kėniams priekaištų rasti sunku. Greitai storėjantis kamienas, graži, anksti skeldėjanti žievė (seno medžio įspūdis), nors neilgaamžiai, bet labai dekoratyvūs kankorėžiai ir, žinoma, minkšti, dažnai sidabrinio ar melsvo atspalvio trumpi tankūs spygliai suteikia šios genties medžiams nepakartojamo žavesio.

Nepaisant panašumo su eglėmis, kėniai yra kiek lepesni augalai. Jiems dažniausiai reikia derlingesnio dirvožemio, stabilesnio drėgmės režimo, ypač vegetacijos pradžioje (jie nėra atsparūs fiziologinei sausrai). Nors kai kurios rūšys stebina savo išskirtiniu atsparumu, pavyzdžiui sibirinis kėnis, galintis augti labai nederlingose dirvožemiuose, o atsparumu šalčiams lenkiantis turbūt visus Lietuvoje augančius augalus.

Atrodytų kėniai turėtų būti ne mažiau populiarūs už klasikines bonsų kultūroje auginamas rūšis. Deja, taip nėra. Net peržiūrėjęs per paskutiniuosius penkerius metus visas savo aplankytose parodose padarytas nuotraukas, neradau nė vieno bonsu formuojamo kėnio. Matyt tiek estetiką, tiek auginimo paprastumą užgožia kitos, neigiamos savybės. Kokios jos?

Pirmiausia, tai prasta regeneracija iš miegančių pumpurų. Tinkamose sąlygose auginami kėniai išaugina stiprius ūglius. Tačiau juos patrumpinus nereikia tikėtis aktyvaus miegančių pumpurų formavimosi ir naujų ūglių sprogimo vainiko viduje. Per stipriai išgenėjus šiuos medžius, vainikas gali taip ir likti retas, pustuštis.

Antroji galinti tapti neigiama savybė – spyglių ilgaamžiškumas. Jei augindami kasmet metančius lapus ar spyglius medžius netyčia padarome priežiūros klaidą, kuri atsiliepia augalo išvaizdai (pavyzdžiui, dideli lapai ar spygliai pertręšus azotu), jau sekančiais metais, jei klaidos nekartosime, lapai ar spygliai bus norimo dydžio.  Kėnių spygliai, laikydamiesi ant šakelių 8 metus bus tokios mūsų klaidos „gyvas priekaištas”.

Taip pat minkštos ir elastingos kėnių šakelės, nors ir įgavusios norimą formą po vielavimo, nuėmus vielas kartais linkusios grįžti į pradinę, „tiesiąją” savo būseną. Į tai reiktų atsižvelgti vieluojant (viela sukama laisviau) ir nenuimti vielų per anksti.

Tačiau pabandyti vis gi verta. Kėniai formuojami kaip ir eglės, pagrindinė taisyklė, kurią reiktų prisiminti – formuoti juos galima tik pasibaigus einamųjų metų aktyvaus augimo periodui. Auginant medį reikia pradėti formuoti kaip galima anksčiau, nes po stipraus genėjimo šakelės vidinėse vainiko dalyse gali ir nebeatželti.

Atrodytų, nieko sunkaus, tad šių medžių nepopuliarumas man vis dar lieka mįslė…

Informacijos šaltiniai:

1. M. Navasaitis, Dendrologija, Vilnius, 2008. ISBN 9989-09-286-8,
2. M. Navasaitis, R. Ozolinčius, D. Smaliukas, J. Balevičienė, Lietuvos dendroflora, Vilnius, 2003. ISBN 9955-575-35-2,
3. P. Sterry, Collins Complete Guide to British Trees, ISBN 978-0-00-723685-5,
4. Wikipedija,
5. Bonsai4me.

Jogaila Mackevičius