Atvejis. Klevo persodinimas pavasarį

Kalbėdami apie bonsai medelius, dažniausiai minime ir daugiausiai dėmesio skiriame antžeminei jų daliai. Taip, ji yra svarbi, pagal ją spendžiama apie medelį auginančio meistro patirtį, įgūdžius ir meistriškumą, kruopštumą, prižiūrint ir formuojant savo augintinį. Bet tam, kad medelis atrodytų patraukliai ir gražiai, vešliai augtų ir būtų sveikas, ne mažiau svarbi ir požeminė jo dalis – šaknynas. Juo dažniausiai rūpinamės pavasarį, persodindami medžius.

Turbūt ne vienam teko lankytis ankstesniais metais BonsaiVilnius.lt ar šią žiemą Bonsų augintojų klubo „Sokan” organizuotuose seminaruose, skirtuose bonsų persodinimui. Panašu, kad pavasaris šiemet ankstyvas, ir persodinimo maratonas netruks prasidėti. Taigi, gal pravartu pakartoti pagrindinius šios nematomos ir dažnai per mažai įvertinamos bonsai medelio priežiūros proceso dalies punktus. O kad pakartojimas nebūtų vien teorinis, panagrinėkime vieną, gal kiek įdomesnį nei paprastai praktiniuose seminaruose rodomi, atvejį.

Taigi, turime „savanorį” – plaštakinį klevą ‘Shinsigashira’ (Acer palmatum ‘Shinshigashira’). Įsigytas jis buvo Lenkijos pietuose, o ten atkeliavo  iš Korėjos. Kaip ir dauguma bonsai ruošinių, šis klevas tikrai nestebina kruopščia priežiūra. Bet taip turbūt ir įdomiau, nes priešingu atveju, nelabai turėčiau ką su juo veikti. Lietuvoje jis nuo praeito pavasario. Praeiti metai šiam medeliui buvo skirti adaptacijai ir kamieno medienos gydimui. Medelis turėjo daug nesutvarkytų žaizdų, į kurias buvo įsimetęs puvinys. Tad tiesinio šlifuoklio pagalba visos jos buvo sutvarkytos ir kruopščiai užlipdytos kietu žaizdų tepalu. Ši žiema klevui buvo pirmoji Lietuvoje, ir žiemojo jis vos apšildomose patalpose, esant 3-7ºC temperatūrai.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį prieš persodinant? Pirmiausia, išsirinkti tinkamą indą, į kurį persodinsime. Čia jau kiekvieno skonio reikalas. Yra taisyklių, rekomendacijų, bet juk svarbiausia, kad medelio ir indo kompozicija patiktų mums patiems. Bet nederėtų pamiršti, kad indas turi turėti lygų dugną, didelę drenažo skylę ir skylutes vielai perverti.

Antras žingsnis – teorinis. Reikia pasidomėti, koks gi substratas medeliui tinkamas? Substratų receptų daug, tad pirmiausia reiktų rasti informaciją apie rekomenduojamą substrato  rūgštingumą (pH) ir pasistengti pasirinkti tokias jo dalis, kurios daugiau mažiau atitiktų šiuos medelio poreikius. Priešingu atveju turėsime taisyti savo klaidas tręšdami ar naudodami substratą rūgštinančius ar šarminančius preparatus.

Klevai nėra išrankūs dirvožemiui, gali augti tiek rūgščiuose, tiek kalkinguose substratuose, bet geriausia jiems pasirinkti neutralų ar kiek kalkingą, sunkesnės sudėties substrato mišinį. Taigi, šiuo atveju paėmiau lengvos dolomitmilčiais iš rudens pakalkintos lapinės žemės, šiek tiek natūralių durpių (jos rūgštokos), akadamos ir ceolito. Lapinė žemė – maisto medžiagų šaltinis, durpės padidina substrato humusingumą ir skatina šakniaplaukių susidarymą augančiose šaknyse. Akadama ir ceolitas suteiks substratui purumo ir inertiškumo drėgmės ir maisto medžiagų išlaikymo atžvilgiu. Dolomitmilčiai, kuriais buvo pakalkinta žemė – kalcio ir magnio šaltinis. Dar į substratą galime primaišyti pelenų. Pelenai turi šarminę reakciją, tad „nukenksmins” ir rūgštis, ir bus papildomas miklroelementų šaltinis, o svarbiausia, kaip sanitarinė priemonė padės apsisaugoti nuo įvairių infekcijų – parazitinių grybelių ir bakterijų. Juk minėjau, kad klevo mediena buvo pažeista puvinio, tad papildoma apsauga nepakenks.

Taigi, jei apie indą ir substratą pagalvota, galime pradėti ir patį persodinimą. Pirmiausia, reikia viską pasiruošti. Išplauti indą bent iš vidaus, sumaišyti substratą, pasiruošti įrankius ir priemones (žaizdų pastą, tinkliukus indo skylėms uždengti, vielos medeliui pririšti), o jei ketinama įamžinti šį procesą – ir fotoaparatą. Tiesa, nepamirškim vandens – medelį po persodinimo visada reikia palaistyti. ir dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad viskas (indas, substratas, vanduo) turi būti tokios pačios temperatūros, kaip ir persodinamo medelio aplinka. Vis gi tai šioks toks stresas net esantiems ramybės būsenoje, tad neverta jo didinti dar ir temperatūrų skirtumu.

Štai mūsų „savanoris”. Pumpurų brinkimas neprasidėjęs, tad nubudęs po keleto savaičių ar net mėnesio, medelis tik apsidžiaugs pagerėjusiomis sąlygomis ir be jokio vargo turėtų pradėti augintis naujas šaknis, sprogti ir augti toliau.

Visi kiek didesni bonsai medeliai būna pririšti. Tam naudojamos tik aliumininės vielos. Kodėl? Aliuminis – inertiškas metalas, kuris substrate rūgščių ar šarmų poveikyje nekeičia savo cheminių savybių, nesudaro druskų ir nekeičia substrato sudėties. Negalima naudoti vario. Jis oksiduojasi, reaguoja su substrate esančiom rūgštim, o susidaręs net ir nedideliais kiekiais vario sulfatas kaip stiprus kontaktinis fungicidas gali pakenkti substrate gyvenančiai mikroflorai, sunaikinti ne tik galimus patogeninius grybelius bet ir mikorizę su augalo šaknimis sudarius, ar laisvai gyvenančius. Nederėtų naudoti ir plieninių ar kitokių vielų. Jos taip pat reaguoja su įvairiomis substrate esančiomis druskomis ir keičia substrato cheminę sudėtį, rūgština jį. Geriausia naudoti 2-3 mm skersmens aliumininę vielą.

Taigi, nukerpam sena vielą ir pradedam atsargiai pagaliuku kedenti medelio šaknis. Šį darbą reikia atlikti taip, kad išsaugotumėm kuo daugiau šaknų. tada galėsime apžiūrėti šaknyną ir pašalinti nereikalingas.

Ir čia manęs laukė pirmoji ir nemaloni staigmena. Medelis buvo pasodintas į gryną akadamą, kuri (juk tai molis) nuo neaišku kokių aplinkos veiksnių buvo patižusi ir sulipusi į vientisą „plytą”. tai galėjo sąlygoti tiek šaltis, tiek užmirkimas ar uždžiuvimas. Visos šaknys buvo tarsi supresuotos į kumščio dydžio molio  gabalą. Teko darbuotis dantų krapštuku, nes atskildamos molio dalys kartu nutraukdavo ir šaknis. Procesas užtruko.

Išvalius medelio šaknyną, paaiškėjo, kad nelabai daug jis teturi smulkių šaknelių, o pačių šaknų augimas buvo faktiškai sustojęs nuo paskutiniojo persodinimo. Be to, čia laukė dar viena staigmena. Pasirodo, šis medelis nebuvo nei sėjinukas, nei įšaknydintas jaunas ūglis. Po šaknų žiedu, išaugančiu iš kamieno, buvo bežievis, pradėjęs pūti kelmelis. Akivaizdu, šis medelis tai orinių auginių metodu padauginta kito, didesnio medžio viršūnė ar stambi šoninė šaka. Dauginant medžius oriniais auginiais, tam tikroje kamieno dalyje žiedu pašalinama žievė ir uždedamas maišelis su kiminais ar drėgnomis durpėmis, į kurias viršutinė kamieno dalis suleidžia naujas šaknis. Tada ji nupjaunama, o apatinė dalis auga toliau. Taip per metus gauname naują medelį gana storu kamienu.

Kodėl nebuvo pašalintas kelių centimetrų pločio bežievis senas kelmas, tapęs gera terpe grybams ir bakterijoms, turbūt aišku. Auginant medžius medelynuose, ne visada kruopštumas yra prioritetas. Dažnai norima greito rezultato, ir nėra kada rūpintis žaizdomis. Be to, juk ši dalis visada paslėpta nuo pirkėjų akių.

Pašalinęs paliktą po šaknų žiedu kelmą, žaizdą sutepiau skysta žaizdų pasta ir leidęs jai keletą minučių kiek apdžiūti, pratęsiau persodinimo procesą. Šaknyno tvarkyti daug nereikėjo. Pašalintos visos vidiniame žiede per tankiai augančios šaknys.

Inde jau buvo įtvirtintas tinklelis ant drenažo skylučių, perverta viela, tad beliko tik supilti pradinį kalnelį iš substrato ir įtaisyti ant jo medį. Mėgstu persodinimus į apvalius indus. Niekada nereikia sukti galvos dėl to, kad sutaptų indo ir medžio priekinės bei užpakalinės pusės. Kaip pasodinsi, taip gerai.

Indas pasirinktas žemesnis, bet platesnis nei augo medelis, tad kad šaknys iškart neįsiremtų į dugną, teko supilt substrato kalnelį ir ant jo įkomponuot medžio šaknyną. Tada pririšamos kelios šaknys aliuminine viela.  Ir toliau užpilamas substratas.

Prisimenat, kam dar reikalingas medinis pagaliukas? Taip, tam kad baksnodami juo į substratą, užpildytumėm tarpus tarp šaknų, leisdami įkristi ten substrato dalelėm. Šiuo atveju tai neužtruko. Klevo šaknynas buvo retas ir po keleto bakstelėjimų pagaliuku visi tarpai buvo užpildyti.

Štai atrodo ir viskas. Belieka palaistyti ir pastatyti bonsai medelį į vietą. Bet ar tikrai? Kaip dar galėtumėm pagelbėti jam greičiau prigyti? Geriau pagalvojus, ta mintis tikrai turėtų kilti – mulčias! Tai – substrato paviršiaus uždengimas orui ir vandeniui laidžia medžiaga, padedančia substrate susidaryti stabilesniam mikroklimatui ir didinanti substrato savybių inertiškumą. Ką šiuo metų galėtumėm panaudoti? Na, pavyzdžiui samanas. Jų klevui šį kartą „paskolino” visą žiemą su juo ant tos pačios lentynos praleidęs migdolas. Samanas išdėliojau ant substarto žiedu, maždaug toje vietoje, kur turėtų būti daugiausia šaknų. Kol kas po žiemos jos nelabai gyvybingai atrodo, bet pavasarį sužels greitai ir padengs didesnė paviršiaus dalį.

Kas dar? Estetika! Pasirinktas substrato mišinys nors ir gerai užtikrins šaknyno vystymąsi, bet atrodo gana nenatūraliai: tamsiame žemės fone išsibarstę rusvi akadamos gabaliukai, trimis spalvomis sudrėkęs „žibantis” ceolitas. Ką daryt? Smulki akadama tarp samanų ne tik pagerins bendrą vaizdą, bet ir bus kaip šioks toks mulčas, stabdantis vandens garavimą nuo tos substrato dalies, kurioje vystosi šaknys, paviršiaus.

Štai atrodo ir viskas. Belieka medelį gausiai palaistyti (jei tas nebuvo padaryta ankstesnių persodinimo etapų metu) ir pastatyti į nevėjuotą vietą, apsaugotą bent jau keletą savaičių  nuo tiesioginių saulės spindulių ir staigių temperatūros šuolių.

Jogaila Mackevičius